Įspūdžiai iš „Tyto albos“ lietuvių autorių 2017 – 2018 m. rudens ir žiemos knygų kolekcijos pristatymo


Jau ketvirtus metus turiu galimybę sudalyvauti leidyklos „Tyto alba“ lietuvių autorių knygų, kurios ką tik pasirodė ar dar tik pasirodys, pristatyme. Galiu tik pakartoti anksčiau minėtus žodžius, kad tai būna išties laukiamas rudens pradžios renginys, kurio metu ne tik galiu sužinoti apie knygų naujienas, išgirsti ir pamatyti gyvai tik iš pavardžių ar nuotraukų žinomus žmones bet ir „susipažinti“ su visai man iki tol negirdėtais. Šiemet buvo pakviesta išties spalvinga kompanija, o ir knygų žanrų įvairovės taip pat netrūko.

Jau kurį laiką pastebimas susidomėjimas pažintinėmis knygomis tiek apie užsienio šalis, tiek apie mūsų sostinę Vilnių. Leidykla žada artimiausiu metu išleisti porą knygų, kurios tik praplės tokių leidinių asortimentą. Andrius Kleiva, kuris savo kūrybinį kelią pradėjo nuo tinklaraščio, vėliau dirbo žurnalistu, o dabar studijuoja Prancūzijoje, vienerius metus praleido studijuodamas ir Tokijuje. Savo knygoje „Kaip veikia Japonija“, kuri pasirodys 2018-ųjų metų pradžioje, jis aprašo, kokią Japoniją jis matė per tuos metus, kai joje gyveno, kokią nuomonę susidarė apie japonų kalbą, darbą, tarptautinius santykius, vietinių požiūrį į užsieniečius, maistą, studijas ir kt. A. Kleiva, paprašytas pateikti nors keletą skirtumų tarp lietuvių ir japonų, kaip vieną skirtumą išskyrė tai, kad nors lygiai kaip ir lietuviai, japonai mažai šypsosi, yra santūrūs, lietuviai visgi daug daugiau kalba, pavyzdžiui, Japonijoje viešajame transporte vyrauja tyla: niekas nekalba, nevalgo, nekalba telefonu. Vilniaus mylėtojams ar tiesiog tiems, kurie sulaukę svečių iš kitur nori parodyti gražiausias sostinės senamiesčio vietas, bus skirta spalio mėnesį pasirodysianti anglų mokytojos, gidės, keliautojos Elės Pranaitytės knyga „Vilniaus senamiestis per 3 valandas“, kurioje bus pateikta nemažai naudingos informacijos apie įdomiausias Vilniaus senamiesčio vietas, žadami ne tik istoriniai faktai, bet ir šmaikštus rašymo stilius, tad skaityti turėtų būti ne tik naudinga, bet ir nenuobodu. Tiesa, paklausta apie Vilniaus vietą, kurią įvardintų kaip pačią gražiausią ir vertingiausią pamatyti, įvardino toli gražu ne senamiestyje esančią Šv. Petro ir Povilo bažnyčią.

Pristatyme buvo aptarti ir keli ateity pasirodysiantys poezijos rinkiniai. Gruodžio mėnesį turėtų pasirodyti Dainiaus Dirgėlos „Vaidmenų knyga“. Paklaustas apie poeziją gyvenime, teigė, kad jos galima rasti kiekvieną akimirką ir kad poezijos tikrai nemažėja niekur išskyrus knygynus. Įdomu buvo pasiklausyti ir Mindaugo Nastaravičiaus, kurio knygą „Bendratis“ numatoma išleisti 2018-ųjų metų vasarį. Autorius pasakojo apie tai, kaip galvojo pavadinimą (o po praėjusios knygos „Mo“ sugalvoti ne ką mažiau įdomų pavadinimą juk ne taip ir lengva), kaip jam sekasi suderinti neįdomiuosius rašymus (kurie svarbūs tam, kad turėtų už ką išgyventi) ir tuos tikruosius, ką mano apie pjesių išleidimą (deja, tai yra tik siauro rato žmonių domėjimosi sritis, todėl tiesiog neapsimokėtų leisti, taip pat pridūrė ir tai, kad, jo nuomone, pjeses turėtų leisti nebent klasikai). M. Nastaravičiaus pristatymas buvo vienas įsimintinesnių vien todėl, kad per kelias turėtas minutes sugebėjo prisiliesti prie keleto temų: nuo žiūrovų ir kitus autorius prajuokinusio pasakojimo apie pavadinimo atsiradimą iki daug rimtesnių, susijusių ir su jo paties gyvenimo įvykiais. Nebuvo pamiršti ir vaikai – naujausią poezijos vaikams rinktinę pristatė Violeta Palčinskaitė. „Eilėraščiai iš namų“ pasirodyti turėtų jau šių metų rudenį. Dvylika naujų eilėraščių, kurie, anot autorės, kiek skirsis nuo ankstesnės jos kūrybos, tačiau tikisi, kad vis vien sudomins ir tikslinę grupę, ir tėvus.

Marius Povilas Elijas Martynenko, kurio iki šiol nebuvau girdėjusi, bet, kaip supratau, jis turi būti gerai pažįstamas tiems, kurie domisi Slemu (Slam) (užtenka įvesti tai į google ir jau pirmame puslapyje pasiūlys nuorodą į video su būtent Povilo pasirodymu), kadangi būsimos knygos „Be penkių pasaulio pradžia“ autorius yra aktyvus Vilniaus ir tarptautinės SLAM poezijos scenos dalyvis bei ne vieno SLAM konkurso nugalėtojas. Įspūdį padarė vien balso tembras – dar tik stebėdama jį laukiantį savo eilės nesitikėjau tokio balso, atrodo, visai nesiderina prie jo išvaizdos. Knygos žanras nenusakomas, humoras, saviironija, sarkazmas, dramatiškumas, apkalbėtos patirtys, kurių nemažai turėta – atrodo viskas intriguoja ir skatina laukti šios knygos pasirodymo.

Vilma Kava, Čikagoje gyvenanti lietuvė, pristatė savo romaną (vienintelė šio žanro knygą renginyje pristačiusi autorė) „Aš tau sakau“, kurį jau galima rasti prekyboje. Tai laiškų romanas apie dvi geriausias drauges, gyvenančias skirtingose šalyse. Saulė – Lietuvoje, Vilniuje, Ada – JAV, Čikagoje. Laiškuose jos pasakoja tai, ką būtų sunku išsakyti garsiai, autorės teigimu, romane yra tiek juokingų, tiek pravirkdysiančių momentų, priklausomai nuo to, kaip knyga skaitoma. Nesyk pristatymo metu nuskambėjo palyginimas su romanais apie Bridžitą Džouns, tik tiek, kad skirta kiek vyresnėms.

Nors visiškai skirtingos, bet tobulėjimui, savęs ir gyvenimo pažinimui, prasmės, pokyčių paieškoms skirtos kitos dvi pristatytos knygos – Janinos Radvilės „Niekada nevėlu gyventi. Svajok. Planuok. Išdrįsk“ bei Algirdo Toliato „Gerumo liūnas“.  J. Radvilė, teigianti, kad mąstymas, o ne maža alga neleidžia tinkamai pasimėgauti gyvenimu, savo knygoje, kuri išeis šių metų spalį, kalba apie tai, kaip išmokti vadovauti sau, kad galėtų prasmingai gyventi įvairiais savo gyvenimo momentais, kad tinkamai žmonės pasiruoštų ir tam metui, kai baigiasi aktyvi darbinė veikla ir išeinama į pensiją, kaip patirti kuo daugiau džiaugsmo. Tuo tarpu kunigas Algirdas Toliatas, kurio pirmoji knyga „Žmogaus ir Dievo metai“ jau išleista 18 tūkst. tiražu, ir antrojoje knygoje kreipiasi į visus – tikinčiuosius, netikinčiuosius, ieškančiuosius – ir toliau nagrinėja pirmajame pamokslų rinkinyje gvildentas temas. Kaip pats minėjo, pirmąją knygą parašė liežuviu (kadangi buvo įrašinėjami šv. mišių metu jo sakyti pamokslai), o šioje jis interpretuodamas Šventojo Rašto fragmentus nagrinėja psichologines, dvasines, moralines, vertybines problemas bei tokiu būdu tikisi padėti gilintis į savo save. „Gerumo liūnas“ pasirodys jau mėnesio pabaigoje, ir įtariu, kad lauks ne ką mažesnė sėkmė nei pirmosios.

Mėgstantiems įdomių asmenybių istorijas leidykla žada jau spalį išleisti „Gib a kuk. Žvilgtelėk. Pokalbiai Grigorijaus Kanovičiaus namuose“ apie vieną žymiausių šiuolaikinių žydų rašytojų, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno, Izraelio rašytojų sąjungos premijų laureatą Grigorijų Kanovičių. Žadama, kad Rūta Oginskaitė jaukiai ir asmeniškai pateiks pasakojimus apie įvairius rašytojo gyvenimo tarpsnius, palies ne tik kūrybą, bet ir asmeninį gyvenimą. Klausantis R. Oginskaitės būtent toks įspūdis ir susidarė – kad viskas bus pateikta nuoširdžiai, jautriai. Kai jaučiasi, kad pačiai autorei tai buvo įdomi, vertinga patirtis, tai sunku būtų kitaip apie knygą ir galvoti.

Du vyrai, vienas pirmųjų savo jau pasirodžiusią knygą pristatinėjęs „Liberalizmas kaip pilietinė religija“ Alvydas Jokubaitis, bei pats paskutinis renginyje apie kitų metų vasarį pasirodysiančią knygą „Politikos sūpuoklės. Lietuvos diplomatija 1990-2017 m.“ kalbėjęs Antanas Valionis, sulaukė klausimų apie galimai kilsiančią kritiką ar diskusijas. Juk vienas jų kritikuoja liberalizmo doktriną (ir, kaip buvo nesyk pabrėžta, nepateikia nė vieno šios doktrinos privalumo), o kitas žada pateikti savo prisiminimus iš savo diplomatinės karjeros. Visgi A. Jokubaičio jokia galima kritika nejaudina, kadangi pasirodė, kad jis įsitikinęs savo teisumu ir tikriausiai galėtų ilgai ir nepavargdamas dėstyti argumentus, kodėl jis, o ne kitas yra teisus. Tuo tarpu A. Valionis teigė, kad vienu metu apie tai galvojo ir jau norėjo daug ką išbraukti, bet tuomet nieko ir nebebūtų likę, tad paliko viską taip, kaip yra. Vienas įsimintinesnių epizodų – A. Jokubaitis, išgirdęs apie A. Toliato pirmosios knygos tiražą, iškėlė klausimą apie tai, kas dedasi mūsų visuomenėje ir ko žmonėms reikia, jei tokios tematikos knyga yra taip perkama. Renginio vedėja prajuokino, pateikusi pastebėjimą, kad tegu jis būna ramus, nes jo knyga tokio tiražo tikrai nepasieks.

Tiek žiūrint pristatymus, tiek skaitant ir trumpus pristatymus apie kitų autorių, kurie nebuvo pristatyme, knygas, pasirodysiančias iki kitų metų knygų mugės, atrodo, kad kone kiekvienas skaitytojas sau galės rasti tinkamą knygą. Smagu, kad neapsiribojama viena tematika, vienu žanru, kad bandoma, rizikuojama, leidžiami net ir nepopuliarūs ir nepelningi žanrai. Ne visada juk galima žinoti, kas pasiteisins, o kas ne, kol neišleidžiama, ką jau nesyk ir pati esu pastebėjusi stebėdama knygų naujienas ir tai, kaip joms sekasi „judėti“ į skaitytojų namus.

Reklama

1 mintis apie “Įspūdžiai iš „Tyto albos“ lietuvių autorių 2017 – 2018 m. rudens ir žiemos knygų kolekcijos pristatymo

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s