12.10. André Aciman „Vadink mane savo vardu“


Kiekvieną vasarą Elijo tėvų viloje Italijos Rivjeroje apsistoja koks nors akademinio pasaulio atstovas. Čia jis netrukdomai gali ne tik džiaugtis apylinkėmis, bet ir padirbėti prie rankraščių. Vieną vasarą iš visų galimų pretendentų išsirenkamas Oliveris. Jį namų tarnaitė iš karto pavadina kino žvaigžde, o Elijas naujajam svečiui pajaučia prieštaringus jausmus: viena vertus, šaltumas ir tariamas arogantiškumas jį atstumia, kita vertus, paaugliui nepavyksta išmesti jo iš galvos.

Pradžioje galvojau, kaip su lūkesčiais nepersistengti, kad netektų nusivilti. Filmo matyti neteko, tad galėjau kliautis vien tik tuo, ką jau tekę susirinkti iš skaitytų komentarų apie šią istoriją. Ir vis dėlto, kai įtraukė nuo pat pirmo puslapio, galėjau kurį laiką tik mėgautis tekstu, nustumdama į šalį visus lūkesčius. Atmosfera sukurta paveikiai, intriga, persipynusi su įtampa tarp abiejų veikėjų, neleido atsipūsti, nes mintyse sukosi: na, tai kada? kada bus pirmas aiškesnis žingsnis vienas kito link? Toks jausmas, kad kaip ir norėjosi sužinoti, kada, bet tuo pačiu tekstas išlaikė „čia ir dabar“. Itališka vasara – tobula šiam romanui, nes kepinanti saulė, varvantys prakaitu ar vandeniu kūnai itin dera prie veikėjo vidinių kančių, kurios neapleidžia nei naktimis, nei siestos poilsio metu, kai sekamas kiekvienas svečio gestas, klausomasi kiekvieno garso, nes galbūt šį vakarą jis užsuks ir išsipildys jau kurį laiką puoselėjamos fantazijos. Viskas atvira, skaitant atrodo, kad tiesiog užrašomos visos Elijo mintys, be jokios atrankos ar nutylėjimų.

Tik tiek, kad maždaug nuo pusės knygos susidomėjimas atslūgo. Gal kad nebeliko intrigos? Veikėjų diskusijos Elijo tėvui – didžiausia pramoga, dėl kurios jis kasmet ir kviečiasi žmogų iš akademinės bendruomenės. Inteligentiški pokalbiai, dažnai paliečiamos kultūrinės temos, daug įvairių nuorodų, kurios gali būti atpažįstamos kai kuriems skaitytojams, lyg ir turėjo praturtinti patį siužetą, bet pati gan greitai pavargau nuo jų. Truputį gaila dėl Romos dalies, nes tuo metu kaip tik mano dėmesį patraukė diskusija viena tų šiuo metu itin intensyviai viešojoje erdvėje eskaluojamų temų, tad supratau, kad skaičiau knygą, o mintyse jau buvau atsitraukusi, kad ir kaip aniems reikalams nesinorėjo skirti nė menkiausios vietos galvoje. Tad tikėtina, kad kažką ir praleidau, nors kelissyk vis grįždavau atgal, supratusi, kad nebesuprantu, kas čia įvyko. Buvo gražių vietų, vietomis apimdavo pojūtis, kad aprašomos tie momentai, kurie verti prisiminti visą gyvenimą, dėl kurių, kaip kai kurie mėgsta sakyti, ir gyvenama. Net pati nostalgiją užčiuopiau savyje, kad ir nesusijusią su aprašomomis vietomis ar nutikimais. Tėvo ir sūnaus pokalbis knygai einant į pabaigą – viena gražesnių dalių, toks paprastumas, bet išreiškiama ta pozicija, kuri turėtų būti norma.

Pabaiga man nelabai, norėjosi kiek kitokios, nors sakyti, kad nusivyliau negalėčiau, nes buvo galima tikėtis būtent tokio galo. Man norėjosi, kad taškas būtų padėtas kur kas anksčiau. Po Romos. Tad ir antrosios knygos neskaitysiu, nors planuoja jau greitu metu pasirodyti lietuviškai.

Filmas – Call Me by Your Name, 2017 metais režisuotas Luca Guadagnino, o pagrindiniuose vaidmenyse – Armie Hammer ir Timothée Chalamet (pastarasis buvo nominuotas Oskarui už Elijo vaidmenį). Skaitant svarsčiau, ar žiūrėti, bet kol kas taip ir neapsisprendžiau.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.