4.47. John Green ,,Dėl mūsų likimo ir žvaigždės kaltos“

Šį pusdienį praleidau skaitydama visame pasaulyje garsią, ne vieną apdovanojimą gavusią ir visur bele kaip giriamą John Green knygą ,,Dėl mūsų likimo ir žvaigždės kaltos“ (,,The Fault in Our Stars“), o ką jau kalbėti, kokį įspūdį padarė tai, kai pamačiau, jog goodreads.com vartotojų vertinimo balų vidurkis – 4,51 (įvertino 288 875 skaitytojai). Taigi, panorau pati pažiūrėti, kas čia per gėris?

Romanas orientuotas labiau į jaunimą, tačiau turėtų patikti ir suaugusiems. Rašymo stilius lengvas, tačiau įdomūs ir nemažai temų apimantys tiek dialogai, tiek monologai. Pagrindiniai veikėjai- apsiskaitę, žodžio kišenėję neieškantys paaugliai, kurių gyvenimo trukmė priklauso nuo vieno- žiaurios ir klastingos ligos, kuri ateina neperspėjusi ir, deja, bet ne taip ir dažnai yra sustabdoma. Kaip rašoma romane, vėžys juk irgi nori gyventi, visai taip, kaip ir mes, žmonės.

Šešiolikametė Heizelė ir septyniolikametis Ogastas pirmąsyk susitinka sunkiai sergančių vaikų Tarpusavio paramos grupėje. Heizelė serga Skydliaukės vėžiu, kuris persimetė į plaučius, todėl dabar ji privalo visuomet būti prijungta prie deguonies baliono. Tuo tarpu Ogastas serga osteosarkoma- ji jau pareikalavo vienos kojos amputacijos, taigi, vaikinas vaikšto tik protezo pagalba. Jaunuoliai greitai susižavi vienas kitu, bet toji draugystė- tokia trapi, baisu užmegzti rimtesnius santykius vien dėl to, kad niekada nežinai, kada bus paskutinė tavo diena, o mirtis tik įskaudins kitą.

Visgi autoriaus tikslas nebuvo toks, kad skaitytojai gailėtųsi veikėjų. Vėžys čia vietomis tampa kone nematoma jų dalis. Rodoma, kad jaunuoliai- tokie pat žmonės kaip ir kiti, kurie neserga šia liga, jie irgi trokšta džiaugtis gyvenimu, patirti įvairių malonumų, tiesiog gyventi, o ne vien egzistuoti. Jie netrokšta aplinkui matyti vien tik apgailestaujančius veidus ir atsargiai tariamus žodžius. Heizelė ir Ogastas nevengia juokauti, o tuomet belieka juoktis skaitytojui kartu su jais. Kad ir kokia liūdna tema, kad ir nuo pat pradžių aišku, kad laimingos pabaigos čia nebus, juoktis norisi iš visos širdies ne kartą. Gera skaityti apie tokį pozityvumą, kad ir giliai, labai giliai viduje slepiasi baimės: nors laidotuves jau seniai planuoja, jau ne sykį galvojo, kad net tiek laiko jie neištemps, tačiau vis tiek mirti nenori. O kaipgi kitaip? Kitas senas žmogus netrokšta mirties arba, kaip dažnai sako, tenori numirti be skausmų, o šie jauni žmonės, jau patyrę tiek skausmo per savo trumpus gyvenimus, norėtų nugyventi ilgą gyvenimą, juk jie dar yra pilni svajonių, galintys galvoti apie tai, kaip gyvens amžinai, tačiau jie žino, kad nebus to, negana to, toji mirtis greičiausiai net nebus rami ir be skausmų…

Be galo liūdna, tačiau ir šviesi knyga. O kad daugiau būtų tokių, kurios sugebėtų ir šypseną sukelti, ir priversti ašarą išspausti. Nesunku pastebėti, kas daugelį taip žavi šiame romane: paprastumas, minčių įžvalgumas, nebanalūs ir ne vien paaugliškas temas apimantys pokalbiai ir tas likimas, nuo kurio pabėgti pernelyg sudėtinga.

Patiko, tad rekomenduoju.

Ekranizacija

Jau kitamet turėtų pasirodyti filmas The Fault in Our Stars, kuriame Heizelės vaidmenį atliks Shailene Woodley, o Ogasto (hm, kaip žiūriu, lietuviškesnis jo vardo vertimas turėtų būti tiesiog Augustas)- Ansel Elgort. Režisuoti filmą imasi pakankamai naujas kino pasaulyje veidas- Josh Boone.  Labai tikiuosi, kad ekranizacija bus arti to, ką galima išvysti knygoje.