9.10. John Green „Vėžliai iki begalybės“

J. Green puikiai žinomas paaugliškų knygų gerbėjams, pati esu skaičiusi tik Dėl mūsų likimo ir žvaigždės kaltos. Visai džiaugiuosi, kad rinkdamasi knygas impulsyviai galiausiai pasiėmiau ir naujausią minėto autoriaus romaną. Ir pasirodo, laiko, kai norėsis knygos pagalba užmušinėti besisukančias mintis, o į nors kiek rimtesnį romaną įsigilinti nepajėgsiu būtent dėl to paties chaoso galvoje, nereikėjo ilgai laukti.

Išgirdusi apie netoliese gyvenančio turtuolio Raselo Piketo dingimą ir už jo radimą siūlomą didelę sumą pinigų, šešiolikametei Azai geriausia draugė pasiūlo pamėginti surasti dingusį asmenį. Tokiu būdu Aza vėl ima bendrauti su Raselo sūnumi Deivisu, su kuriuo jau buvo šiek tiek bendravusi prieš keletą metų. Tačiau apskritai Azai sunku tiek bendraujant su žmonėmis, tiek atliekant kasdieninius darbus – ji kenčia dėl obsesinių minčių, nuolatinio nerimo ir baimės, ir tai kai kada iš jos reikalauja pernelyg daug jėgų.

Tad gali atrodyti, kad netiesiogiai pradžioje įvardindama šį romaną kaip nerimtą, klystu. Bet labiau turėjau galvoje ne tokį primityvų rašymo stilių, istorijos sudėtingumą ir kt. Nes kaip iš anotacijos galima suprasti, autorius imasi svarbios temos – kalbėjimo apie psichikos ligą. Tą daro, beje, vietomis net ir labai įtaigiai, pavyzdžiui, kai aprašo nuolatinį veikėjos rūpinimąsi piršto žaizda, nerimą, ar nėra infekcijos, ar laiku pasikeitė pleistrą ir t.t. O gal kad pati kai kada sunkiai pakenčiu kurį laiką pasikartojančius/besitęsiančius aplinkinio žmogaus ar kokio nors prietaiso veiksmus/garsus (elementariausias pavyzdys – tušinuko spragsėjimas, kiek įdomesnis – kokio nors aplinkinio įprotis vaikščioti pirmyn atgal, kalbantis telefonu ar kt.), skaitydama tai, kaip Aza nerimauja dėl to paties, kaip ji vėl keičia pleistrą ar kt., pasijausdavau itin nemaloniai, paprastai pasakius – nerviškai veikdavo. Patiko, kad nemažai dėmesio skiriama kalbėjimui apie tai, kaip svarbu kreiptis pagalbos, psichoterapijos svarbą, vaistus, reikalingą paramą iš aplinkos. Paprastai, bet aiškiai, užakcentuojant svarbiausius šiai temai momentus.

Patiko man ir pagrindinių veikėjų bendravimas. Atrodo, autorius sugeba sukurti ryšį tarp personažų, kai kurios scenos, pokalbiai išties paliko gerą įspūdį. Visgi buvo dialogų, kai skaičiau ir galvojau, kad taip nekalbama, skamba dirbtinai – be abejo, saldumo neišvengta, nors pabaigoje viskas sudėliota taip, kad gautųsi neperspaustai, įdedant realistiškumo atspindžių (apie laukiančią ateitį).

Visgi pradžioje galima pasijausti apgautam. Nes pagal tai, kaip viskas vystosi, atrodo, kad bus detektyvinė linija, tačiau ji baigiasi vos prasidėjusi ir tik pačioje pabaigoje vėl atsiranda, bet vėlgi greitai ir be didelių išvedžiojimų užsibaigia. Visa tai atrodo arba kaip neišnaudotos galimybės kiek įdomesniam siužetui, arba kaip noras aprėpti daugiau nei sugebėta.

Neišvengta ir amžinos klišės apie tai, kad abu pagrindiniai veikėjai neturi kažkurio iš tėvų, o šiuo atveju Deivisas ir antrąjį galimai praradęs. Negana to, Deivisas gyvena apsuptas turtų, jis gali krūvas pinigų atiduoti vos tik panorėjęs ir nesukti dėl to galvos. Ir nors suprantu, kad čia turto tema skirta atkreipti dėmesį į tai, kad net ir apsikrovę turtais jie yra nelaimingi, nes negaudavo tėvo meilės, auginami samdomų žmonių, kad aplinkiniai tik dėl turto neretai bendrauja ir t.t., bet tai padaryta silpnai, o vienas jo atliktas gestas ir tai, kaip buvo sureaguota su tuo susijusių žmonių (Azos, jos draugės) man apskritai atrodė kaip iš fantastikos srities. Galop, ir personažai ne iki galo atskleisti, trūko visumos, kad susidėliotų vientisas vaizdas apie kiekvieną.

Pabaigoje dar kiek pasidžiaugsiu, kad nemažai buvo skirta Star Wars, tiesa, skleidžiamos teorijos ir fantazijos, kurias kūrė Azos draugė, nelabai žavėjo. Bet vien tai, kad atkreipiamas paauglių dėmesys į šią seriją, ne tik į naujuosius, bet ir senuosius filmus, džiugino.

Tad bendrai kaip ir nesužavėjo, bet aktualios temos, mielai atrodęs santykis tarp pagrindinių veikėjų išties gali būti tai, kas patrauks kai kurių paauglių (ir tikiu, ne tik jų) dėmesį.

4.47. John Green ,,Dėl mūsų likimo ir žvaigždės kaltos“

knygos-del-musu-likimo-ir-zvaigzdes-kaltos-virselis-510b77d580e4dŠį pusdienį praleidau skaitydama visame pasaulyje garsią, ne vieną apdovanojimą gavusią ir visur bele kaip giriamą John Green knygą ,,Dėl mūsų likimo ir žvaigždės kaltos“ (,,The Fault in Our Stars“), o ką jau kalbėti, kokį įspūdį padarė tai, kai pamačiau, jog goodreads.com vartotojų vertinimo balų vidurkis – 4,51 (įvertino 288 875 skaitytojai). Taigi, panorau pati pažiūrėti, kas čia per gėris?

Romanas orientuotas labiau į jaunimą, tačiau turėtų patikti ir suaugusiems. Rašymo stilius lengvas, tačiau įdomūs ir nemažai temų apimantys tiek dialogai, tiek monologai. Pagrindiniai veikėjai- apsiskaitę, žodžio kišenėję neieškantys paaugliai, kurių gyvenimo trukmė priklauso nuo vieno- žiaurios ir klastingos ligos, kuri ateina neperspėjusi ir, deja, bet ne taip ir dažnai yra sustabdoma. Kaip rašoma romane, vėžys juk irgi nori gyventi, visai taip, kaip ir mes, žmonės.

Šešiolikametė Heizelė ir septyniolikametis Ogastas pirmąsyk susitinka sunkiai sergančių vaikų Tarpusavio paramos grupėje. Heizelė serga Skydliaukės vėžiu, kuris persimetė į plaučius, todėl dabar ji privalo visuomet būti prijungta prie deguonies baliono. Tuo tarpu Ogastas serga osteosarkoma- ji jau pareikalavo vienos kojos amputacijos, taigi, vaikinas vaikšto tik protezo pagalba. Jaunuoliai greitai susižavi vienas kitu, bet toji draugystė- tokia trapi, baisu užmegzti rimtesnius santykius vien dėl to, kad niekada nežinai, kada bus paskutinė tavo diena, o mirtis tik įskaudins kitą.

Visgi autoriaus tikslas nebuvo toks, kad skaitytojai gailėtųsi veikėjų. Vėžys čia vietomis tampa kone nematoma jų dalis. Rodoma, kad jaunuoliai- tokie pat žmonės kaip ir kiti, kurie neserga šia liga, jie irgi trokšta džiaugtis gyvenimu, patirti įvairių malonumų, tiesiog gyventi, o ne vien egzistuoti. Jie netrokšta aplinkui matyti vien tik apgailestaujančius veidus ir atsargiai tariamus žodžius. Heizelė ir Ogastas nevengia juokauti, o tuomet belieka juoktis skaitytojui kartu su jais. Kad ir kokia liūdna tema, kad ir nuo pat pradžių aišku, kad laimingos pabaigos čia nebus, juoktis norisi iš visos širdies ne kartą. Gera skaityti apie tokį pozityvumą, kad ir giliai, labai giliai viduje slepiasi baimės: nors laidotuves jau seniai planuoja, jau ne sykį galvojo, kad net tiek laiko jie neištemps, tačiau vis tiek mirti nenori. O kaipgi kitaip? Kitas senas žmogus netrokšta mirties arba, kaip dažnai sako, tenori numirti be skausmų, o šie jauni žmonės, jau patyrę tiek skausmo per savo trumpus gyvenimus, norėtų nugyventi ilgą gyvenimą, juk jie dar yra pilni svajonių, galintys galvoti apie tai, kaip gyvens amžinai, tačiau jie žino, kad nebus to, negana to, toji mirtis greičiausiai net nebus rami ir be skausmų…

Be galo liūdna, tačiau ir šviesi knyga. O kad daugiau būtų tokių, kurios sugebėtų ir šypseną sukelti, ir priversti ašarą išspausti. Nesunku pastebėti, kas daugelį taip žavi šiame romane: paprastumas, minčių įžvalgumas, nebanalūs ir ne vien paaugliškas temas apimantys pokalbiai ir tas likimas, nuo kurio pabėgti pernelyg sudėtinga.

Patiko, tad rekomenduoju.

Ekranizacija

Jau kitamet turėtų pasirodyti filmas The Fault in Our Stars, kuriame Heizelės vaidmenį atliks Shailene Woodley, o Ogasto (hm, kaip žiūriu, lietuviškesnis jo vardo vertimas turėtų būti tiesiog Augustas)- Ansel Elgort. Režisuoti filmą imasi pakankamai naujas kino pasaulyje veidas- Josh Boone.  Labai tikiuosi, kad ekranizacija bus arti to, ką galima išvysti knygoje.