6.21. Romualdas Granauskas ,,Trečias gyvenimas“


trecias-gyvenimas_z1Knygoje pateikiama apysaka ,,Trečias gyvenimas“ bei esė ,,Žodžio paglostymas“. Ši autobiografinė knyga buvo nominuota 2015-ųjų metų knygos rinkimuose.

,, Trečias gyvenimas“ kalba apie Romualdo vaikystę ir jaunystę. Daug dėmesio skiriama knygoms, skaitymui – būtent apie tai sukosi jaunojo Romualdo gyvenimas.

,,… be knygų jau nebegalėjau apsieiti. Ne tiek be knygų, kiek be paties skaitymo. Mano akys į nieką daugiau nenorėjo žiūrėti, jos tiesiog šaukte šaukė: ,,Duok mums raidžių!.. Duok mums raidžių!..” Nežinau, gal yra tokia skaitymo liga? Jei yra, tai aš ja susirgau vaikystėje, paskui ji perėjo į chronišką ir nebepagydomą. Tiesą pasakius, niekas jos nei gydė, nei ruošėsi gydyti. Tiktai motina vos ne kasdien keldavo balsą: ,,Ko tu gadini akis saulei nusileidus? Ar tu negali palaukti, kol degsim lempą?” Tas ir yra, kad negali palaukti, – jau Baltoji Iltis ir tas baisusis buldogas sustojo vienas prieš kitą, jau iššiepė dantis, jau puls ir įsikibs vienas kitam į gerklę!.. Juk jie nežino, kad pas mus nusileido saulė, o motina tyčia čiupinėjasi prie mūriuko, kad tik tos lempos kuo ilgiau nereikėtų degti.“

Ir gražiai jis apie jas rašo. Netrukus šalia skaitymo atsiranda ir kūryba – pirmasis bandymas rašyti romaną, eilėraščius, kito žanro kūrinius. Mėginimai, lapų plėšymai, slėpimai su slaptu noru, kad vis dėlto kas nors tuos rašinėlius rastų, pyktis dėl pirmosios kritikos ir tikėjimas, kad vieną dieną pavyks parašyti itin gerai, kad bus įvertintas. Atrodė, kad pavyko išties neblogai perteikti aprašomo amžiaus berniuko (vėliau – paauglio) mintis, išgyvenimus. Dažnai naivios, tačiau tuo pačiu – ir protingos, įžvalgios mintys.

Žinoma, šalia to ne ką mažiau svarbus yra ir aprašomas laikotarpis. Juk ir apysakos pavadinimas yra būtent apie tą slaptąjį – trečią – gyvenimą, kuris vyksta šnabždantis, pasakant pusę sakinio ar netyčia žodį kitą išsitariant, susibūriant į būrelius ir slapta nuo viską girdinčių vaikų kažką kalbantis. Kokie kiti du gyvenimai? Pirmasis – tai tas, kurį matome: kaip žmonės dirba, vaikšto, o antrasis – tai tas, apie kurį girdime: kai susirenka moterys, vyrai laisvesnę minutėlę ar pavakariais, nudirbus visus darbus, ir kalbasi apie tai, kaip sekasi vaikus auginti, kiek darbo padaryta ir kiek likę ir t.t. Taiklus man pasirodė šis išskirstymas. Liūdnas laikotarpis, kuris vaiko akimis tampa kiek šviesesnis, nes jis nesijaudina tiek dėl suplyšusių batų kiek mama, jam suplyšęs švarkas atrodo gėdingas ne dėl jo būklės, o todėl, kad mama, perdarydama jį iš moteriško, neperkėlė sagų į kitą pusę, tad baisu, kad kas nepradėtų juoktis. Kažkokia paslaptis kaimyniniame name intriguoja, kai tiems, kas apie tai žino, kelia baimę. Užtat kokios šviesios tos akimirkos, kai gali sau leisti skaityti knygą, galvoti apie tai, kad būtinai turi įsimylėti kokią mergaitę – nes tik turint objektą galima parašyti eilėraštį apie meilę, kai yra šalia įkvepiantys mokytojai, su džiaugsmu net per šalčiausias dienas praleidžiama kelyje namai – mokykla – biblioteka – namai, kai svajonių turima tiek daug ir visos jos tokios įkvepiančios ir nesugriaunamos jokių tikro gyvenimo negandų…

,,… prasidėjo ir mano jaunystė. Ta, pati ankstyviausia, naiviausia, tyriausia. Kai dar tebesi ne žmogus – žiedas, o žmogus – pumpuras, kai dar nė pats nežinai, koks būsi pražydęs, kokios spalvos ir kokio gražumo. Gal nė kokio? Gal nė nepražysi?
Tačiau tokioms mintims jaunoje galvoje nėra vietos, į ją be perstojo plūsta visokiausi jausmai, troškimai, svajonės… Ir tiki, kad viskas išsipildys.“

Rodos, toks paprastas rašymo stilius, jokių bereikalingų sakinių ar aprašymų, o siužetas – lyg paprasta kasdienybė, kur vietos palikta tiek juokui, tiek ašaros nuriedėjimui. Paskutinį sakinį perskaičius taip ir norisi klausti: o kaip toliau sekėsi jiems? Romualdui, jo mamai ir tai mielai karvutei, kuri vos per kelis puslapius tapo neatskiriama šeimos dalimi.

,,Žodžio paglostymas“ – esė, kurioje pagrindinė tema – mūsų kalba. Daug gražių minčių apie tai, kaip turime saugoti ir branginti savo kalbą, niekuomet neišsižadėti savo tarmės (asmeniškai man labai gražu, kai žmonės šneka tarmiškai). Pastebima, kaip televizijoje tiek laidų vedėjai ar dalyviai, politikai vartoja kalbos kultūros klaidomis pripažintus klaidingus išsireiškimus ar žodžius. Laiku perskaičiau šią esė, nes kaip tik vakar viena ausimi klausydama vienos televizijos laidos stebėjausi, kai buvo kalbama apie lobsterius ar kirčiuojama ne taip, kaip reiktų. Jau nekalbant apie internete skleidžiamos informacijos pateikimą, kuris neretai būna parašytas taip, kad nejučia imi galvoti: ar tikrai tie žmonės verti savo diplomų (jei tokius apskritai turi), jei nesugeba suregzti rišlaus sakinio?

Ir dar atkreipė dėmesį į žodį, kurį pati mėgstu vartoti, bet nuo šiol reiks vengti – ,,pakankamai“.

Patinka man R. Granauskas. Ir ši knyga – ne išimtis.

Reklama

1 mintis apie “6.21. Romualdas Granauskas ,,Trečias gyvenimas“

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s