6.28. Rebeka Una ,,Atjunk“


atjunk

Pagrindinė veikėja keturiolikmetė Gryta gyvena steriliai išvalytame pasaulyje, kuriame nelikę nei jausmų, nei pojūčių. Tiek vieni, tiek kiti yra perkelti į sistemą. Kažkas panašaus į socialinius tinklus, tik sistema yra daugiau atvira ir matoma, o žmogus turi būti prisijungęs prie užrašinės (lyg planšetės atmaina) jei ne nuolat, tai bent jau kiek įmanoma ilgiau. Grytai niekaip nesiseka būti kaip visi, tad neretai nusižengia taisyklėms: siūlo draugei susitikti gyvai, bėgioja stadione, valgo daugiau vaisių nei rekomenduotina. Jai įdomi praeitis – toji, apie kurią dar gali papasakoti tiek jos mama, tiek kiti ilgiau gyvenantys žmonės. Kartą ji sutinka vaikiną Mantą, kuris taip pat nenori būti sistemos dalimi.

Kaip teigė autorė, šią knygos idėją įkvėpė aplinka. Ir nesunku tai suvokti, nes knygos personažai, nenuleidžiantys akių nuo užrašinių niekuo nenusileidžia nuo dažno aplinkinio mūsų pasaulyje, įsikniaubusio į planšetę ar (dar dažniau) mobilųjį telefoną. Nors vis dėlto nelengva patikėti, kad galiausiai nebebus realių emocijų. Nežinau, kaip jūs, bet galiu ir nusijuokti, ir apsiverkti, pamačiusi ar perskaičiusi ką nors atitinkamai linksmo ar liūdno (ar tiesiog kažką gražaus) kompiuterio ar telefono ekrane, o realūs susitikimai neretai man būna tikra atgaiva, net nebūtinai aš turiu kalbėti su žmogumi, būna, kai užtenka, kad jis yra čia, šalia manęs. O ir esu optimistė ir galvoju, kad visos šios technologijos niekuomet nepažengs tiek, kad atimtų iš mūsų emocijas, jausmus, pojūčius.

Knygoje pasaulis vaizduojamas kaip visiškai beprasmiškas. Jie viską daro savo užrašinėse (keliauja, dirba, bendrauja, švenčia šventes ir kt.), tuo tarpu realiame gyvenime tik valgo, miega, eina iki parduotuvės ir tiek. Kažkaip pirma mintis – žmogus, žaidžiantis facebook žaidimus, kuriuose kuriamos fermos, kitokie gyvenamieji plotai, ,,uždirbami“ pinigai, kas realiame gyvenime reiškia tik besisukantį elektros skaitliuką. Tokie darbai kaip kasininkų, sanitarų ir kt. vadinami laiko švaistymu, todėl juos atlieka sukurti robotai. Taigi, mintį atrasti knygoje įmanoma.

Tačiau idėja – matyt viskas, kas patiko. Pats išpildymas – ne itin darė įspūdį. Aš, kaip ir knygos veikėjai, rodos, praradau ir emocijas, ir pojūčius. Nesisekė ,,sirgti“ nė už vieną personažą. Nejutau, kaip sunku vienam ar kitam veikėjui laužyti taisykles (turiu galvoje tuos pasirinkimus, kurių pasekmės buvo skaudžios fizinei ar psichinei sveikatai). Kartais pasigedau įtaigumo: veikėjai nejaučia emocijų ir nemoka jų apibūdinti, vietomis buvo pabrėžiama, kad vienas ar kitas veikėjas negeba įvardinti to, ką norėtų pasakyti, nes tiesiog nežino kaip (supraskime – negeba įvardinti emocijų, pojūčių). Visgi kartais atrodė, kad jie ne tik žino emocijas, pojūčius apibūdinančius žodžius ,,iš senovės“, bet ir numano, kokį jausmą / pojūtį kuris žodis apibūdina. Trūko veiksmo. Šitą pajutau užvertusi knygą – pagalvojau, kad joje tebuvo vienos merginos, nepritampančios sistemoje, kasdienybė. Jokių didesnių siužetinių posūkių. Aišku, jų buvo, kulminacija (jei ją taip galima įvardinti) – irgi, tačiau nė nežinau, kokį žodį pasirinkti apibūdinimui – tai buvo blanku. Visa knyga buvo blanki, nyki. Net ir Grytos draugystė su Mantu. Nieko nejaučiau skaitydama bendrus jų pokalbius, susitikimus. Nebuvo ir Grytos kaip personažo vystymo. Man ji buvo visiškai vienoda, nepaisant to, kad į pabaigą ji ėmė kažką jausti. Nesijautė jos pokyčio kaip asmenybės.

Neapsigaukite skaitydami anotaciją, kurioje keli sakiniai skamba taip: Grytai ir naujajam jos bičiuliui Mantui teks apsispręsti, likti sistemoje ar sprukti iš jos. Tik ar tai įmanoma? Ir kokia tokio pasirinkimo kaina? Žinot, tas apsisprendimas vyko pačioje pabaigoje likus vos keliems lapams. Du paskutiniai klausimai – apskritai ne į temą, nes niekas jų nenagrinėja. O juk tokią intrigą kuriama šiais klausimais. Deja, realybėje nesijaučia jokios intrigos. Nebent po kiek laiko išgirsime, kad išleidžiama antroji dalis. Tada ir vertėtų pradėt mąstyti, kaip jiems ten toliau sekėsi. Bet tikiuosi, kad antros dalies nebus. Tegu užleidžia vietą įdomesnei literatūrai.

Reklama

2 mintys apie “6.28. Rebeka Una ,,Atjunk“

  1. Man ši knyga labai patiko – su tokiu siužetu nieko neskaičiau, o įsivaizduoti kaip būtumėm visi sistemoje, gan smagu 😉 Rekomenduoju perskaityti tiems, kas augina paauglius.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s