9.11. Philippe Claudel „Brodekas“


Vasaris yra bene geriausias metų mėnuo, kadangi prieš knygų mugę leidėjai pasistengia išleisti ne vieną vertą dėmesio knygą. Žiūrėdama anonsus iš karto atkreipiau dėmesį į „Brodeką“, o netrukus pasirodė, kad ne veltui, nes pasipylė aplink rekomendacijos skaitytojams būtent šį romaną įsigyti minėto renginio metu. Baltos lankos apskritai jau kelerius metus džiugina įdomios literatūros vertimais, tad lūkesčiai buvo nemaži.

Įsivaizduojama šalis Europos rytuose. Brodekas, pagrindinis veikėjas ir šios istorijos pasakotojas, pasibaigus karui grįžta į savo kaimelį iš koncentracijos stovyklos. Košmarai, atsiminimai iš to, ką teko išgyventi ir kaip viskas buvo prieš tai, bei grįžus pamatyta niūri dabartis, kurioje – sužalotas ne tik jis pats, bet ir brangiausias jo žmogus, o aplinkiniai įtarūs, tylūs, grėsmingi. Po to, kai į kaimą atvyksta nepažįstamasis, kuris dėl keltos baimės savo elgesiu, yra nužudomas, o nusikaltime dalyvauja beveik visi kaimo vyrai (išskyrus Brodeką), būtent pagrindinį veikėją, kaip vienintelį išsilavinusį žmogų, pasirenka raporto apie šį įvykį rašymui. Šalia liepto pateikti aprašymo atsiranda ir paties Brodeko gyvenimo istorija.

Buvau išsiilgusi gero rašymo stiliaus, o peržiūrėjus, ką skaičiau šiais metais, nesunku suprasti kodėl. Todėl „Brodekas“ buvo tiesiog atgaiva šiuo atžvilgiu, tad nenuostabu, kad skaičiau tol, kol užbaigiau. Tema skaudi, autorius piešia žiaurius vaizdus: nužudymus, kai traiškomi kūnai, kapojamos galvos, pakariamus žmones vien dėl to, kad kas nors turi būti pakartas kasdien, Brodeko prisiimtą šuns (tiesiogine prasme šuns) vaidmenį vien tam, kad kiek įmanoma ilgiau išgyventų ir dar daugiau. Ir vis dėlto nei man ašaros byrėjo, nei atokvėpio tarp pastraipų reikėjo. Galbūt tam įtakos turėjo tai, kad pasakojama su tokia ramybe, kokią esu radusi Stouneryje, Visame gyvenime, greičiausiai ir dar viename kitame kūrinyje, kurio šiuo metu nepamenu. Ir toji ramybė, sklindanti iš žiaurumus išgyvenusio žmogaus, persiduodanti tekstu, kuriame praeitis maišosi su dabartimi ir ateitimi (tad atidumo retkarčiais prireikdavo), yra viena iš priežasčių, dėl kurių norisi girti šį romaną. Autorius nesistengia šokiruoti, pasakojimas neapkrautas nereikalingais aprašymais, atmosfera įtaigi, o pagrindinis veikėjas  dėl savo nebegebėjimo jausti daugelio įprastų jausmų bei skleidžiamos jau minėtos ramybės lyg nutolsta nuo visų kitų žmonių.

Tekstas patrauklus ir įtraukiantis, nemažas dėmesys skiriamas žmogui, jo pasirinkimams esant sudėtingoms situacijoms, kai kada nenuspėjamiems, kitų nesuprantamiems ar smerkiamiems. Apie mirusius viduje žmones, karo įtaką gyvenimams, tiesą ir jos vengimą, norą ištrinti iš atminties tai, kas taip ir nepasimirš iki pat gyvenimo galą.

Pradžioje užsiminiau apie lūkesčius, kurie buvo didoki ir gal dėl to kiek nusvilau – nesužavėjo tiek, kiek norėjosi, vietomis pasijausdavo monotonija, o pati pagaudavau save galvojančią visai ne apie knygos įvykius. Bet geros literatūros skonį vis vien pajusti sugebėjau.

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.