11.67. Charles Dickens „Sunkūs laikai“


Retas įvykis pastaruosius kelerius metus – klasikos knyga mano rankose. Išsikėlusi tikslų, kad turėčiau perskaityti kažkiek senosios literatūros, neturiu, gal kad jaučiuosi išaugusi iš visų savęs ribojimų, ką skaityti, o ko ne. „Sunkūs laikai“ man siejasi su pirmuoju apsilankymu Klaipėdoje, nes būtent iš ten ją ir parsivežiau. Kadangi šiemet žymiai intensyviau „naikinu“ ilgiau savo eilės laukiančias knygas, atėjo metas ir šiam, 1966-ųjų metų leidimui – naujesnio net ir nėra.

Tomas Gredgraindas – mokyklos savininkas, dviejų vaikų tėvas. Jo auklėjimo metodas yra paremtas faktais, atmetant bet kokius jausmus, emocijas, svarstymus. Tikimybės, procentai, jokių fantastinių istorijų, vaizduotės naudojimo – to reikalaujama iš visų aplinkui, o jis pats, rodos, irgi yra visiškai užslopinęs savyje bet ką, kas nėra susiję su faktais. Tokio auklėjimo ir pasaulėžiūros pasekmes tinkamai suvokti Tomas pajėgs tik po daugelio metų, susidūręs su jau suaugusių vaikų bėdomis.

Rašytojo kuriami veikėjai – ryškūs, nepasimetantys tarp kitų. Tiesa, po kiek laiko pasimato, kad bėgant metams nėra jokio keitimosi: kokie veikėjai buvo pradžioje, tokie ir išliko. Na, išskyrus vieną. Atrodė, lyg kiekvienas jų prisiėmė kokį nors konkretų vaidmenį, kurio ir stengėsi laikytis visą gyvenimą. Šio romano žvaigždė, o tuo pačiu ir šlykščiausias personažas – misteris Baunderbis – pasižymėjo išskirtiniu pagyrūniškumu, tad atėjus kulminacijai net prasiveržė garsus juokas, nes tiek smagu buvo matyti, kad pagaliau jis sulaukė atpildo (to tikėtis tikrai galima, tai gal daug čia ir neatskleidžiau).

Siužetas – ganėtinai margas. Jame yra kelios siužetinės linijos, kurios iš pradžių atrodo nelabai susijusios, bet galop persipina. Bandyta šiek tiek įdėti šeimos santykių, truputį kažko panašaus į meilę, dar nemažai manipuliacijų ir dramų, kažkiek ir didaktikos, detektyvo. Todėl visai įdomu, nes kai kur viskas gan netikėtai pasisukdavo. Daug dialogų, kurie, kaip ir būdinga to laikmečio literatūrai, pripildyti malonių frazių, užuominų, perdėtų atsiprašymų. Pati save kritikuoju už negebėjimą savo minčių išreikšti trumpesnėmis frazėmis (ne tik tinklaraštyje, bet ir gyvenime), bet paskaičius tokį romaną ramiau pasidaro, kad dar ne taip blogai su manimi, nes personažai kartais vos ne vos viename puslapyje sugebėdavo bent vieną mintį išstenėti tarp visų malonybių ir šnekėjimų ne į temą. Nors kai kada pilstymas iš tuščio į kiaurą pabosdavo, bet suprantu, kad tokia buvo bendravimo mada, ir tikiu, kad be viso to tokie romanai prarastų dalį žavesio.

Perskaičiusi kūrinį pagalvojau, kad kai kurių veikėjų bei jų istorijų visai nereikėjo, pavyzdžiui, buvo galima kuo geriausiai išsisukti be cirko ir Sesės Džup. Kalbant apie pastarąją veikėją, tai kažkiek ir apgauta jaučiausi, nes pradžioje ji atrodė kaip viena iš pagrindinių veikėjų, o po to visai dingo iš vaizdo ilgam laikui. Visgi romano apimtis nėra itin didelė – apie 320 puslapių, tad perteklius nesijautė tiek, kiek galėjo, esant kur kas ilgesnei istorijai.

Dar žinau, kad tėvų namuose palikta „Pasakojimai apie du miestus“, gal kada nors iki jos prisikasiu.

Atrodo, kad šis romanas buvo ekranizuotas tris kartus. 1915-aisiais buvo filmas, o 1977-aisiais ir 1994-aisiais buvo mini serialai.

Vienas komentaras “11.67. Charles Dickens „Sunkūs laikai“

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.