9.50. Jeffrey Eugenides ,,Jaunosios savižudės“


,,Tą rytą, kai nusižudyti nusprendė paskutinė Lisbonų mergaitė – šįkart tai buvo Merė, kuri, kaip ir Tresė, pasirinko migdomuosius, – į Lisbonų namus atvykę du paramedikai tiksliai žinojo, kuriame stalčiuje laikomi peiliai, kur yra dujinė vyryklė ir sija rūsyje, ant kurios galima užrišti virvę.“ – taip pradedamas romanas, iš karto įspėjantis apie seserų baigtį, tad intrigos, kaip baigsis knyga, nėra. Tačiau kyla kitas klausimas: kodėl? Į šį klausimą bando atsakyti Lisbonų kaimynystėje gyvenę berniukai (dabar jau suaugę vyrai), kurie ir yra šios istorijos pasakotojai, bandantys sudėlioti turimus prisiminimus į visumą, kuri ir pagelbėtų rasti atsakymą.

Tačiau atsakymus rasti ne taip paprasta, kas yra visiškai natūralu, neaišku, ar tikslų atsakymą pateiktų ir pačios seserys. Iš pažiūros atrodo, kad daugiausia žalos merginoms darė tėvai: ponia Lisbon, kuri jas auklėjo itin griežtai, drausdama, stebėdama kiekvieną jų žingsnį, kritikuodama, bei ponas Lisbonas, kuris visiškai priklausė nuo žmonos sprendimų, nes iš keleto epizodų matyti, kad, jei tik būtų turėjęs autoritetą, gyvenimas namuose ir už jų ribų merginoms būtų galėjęs būti kur kas laisvesnis. Atrodo, kad po pirmosios dukros mirties motina imasi dar drastiškesnių sprendimų, tikriausiai manydama (kai viskas pasakojama iš kaimynystėje gyvenusių žmonių lūpų, galima tik spėlioti), kad taip apsaugos likusias dukteris nuo panašaus likimo, tačiau matant, kaip moteris izoliuoja ne tik dukras, bet ir save bei vyrą nuo įsivaizduojamų pavojų, kurie tyko už namų sienų, belieka tik skėsčioti rankomis, suvokiant viso to tragizmą, kai pasirenkami lengviausi, bet ne teisingiausi sprendimo būdai. Visgi problema slypi ne tik Lisbonų šeimoje, o knyga – ne tik apie šios šeimos tragediją.

Ne veltui pasakojama iš kaimynystėje gyvenusių berniukų (dabar jau suaugusių vyrų) pusės. Gyvenanti uždarai, beveik niekuomet nekviečianti svečių, mažai bendraujanti su aplinkiniais Lisbonų šeima buvo tapusi įdomiu stebėjimo objektu, o aplinkiniuose namuose gyvenantiems bręstantiems berniukams daugiausiai susidomėjimo kėlė penkios seserys: tai, kad jas pažino tik iš savo stebėjimų ar to, ką kiti yra pasakoję apie vieną ar kitą seserį, merginas darė ir keistas, ir paslaptingas. Berniukai savo galvose susikūrė vaizdinius apie kiekvieną iš jų, jie troško su jomis susipažinti, būti pastebėti, kaip nors patekti į jų namus, sudalyvauti jų paslaptingame gyvenime. Tačiau dėliojantis istorijai galima pamatyti, kad visos šios iliuzijos ir įsivaizdavimai neleido jiems laiku pastebėti ir tinkamai reaguoti į merginų rodomus ženklus, pastebėti, kad jos tiesiog buvo vienišos ir emociškai apleistos. Aplinkinių (ne tik paauglių, bet ir suaugusiųjų) abejingumas, nujautimas, kad pirmosios mergaitės mirtis nebus paskutinė, bet vengimas imtis kažkokių veiksmų (o vėliau – net ir stengimasis aplenkti artėjančia nauja tragedija pulsuojančius namus) tampa dar viena dėlionės, kurią bando sudėlioti pasakotojai, dalimi. Ką jau kalbėti apie mokyklą, kai bandymas su mokiniais kalbėtis apie savižudybę, tampa visiška tragikomedija, nes mokytojai net nepajėgia prabilti šia tema. Akmuo metamas ir į žiniasklaidos daržą, kuri, kad ir pagaliau pradeda kalbėti šia aktualia tema, tai daro ne visada objektyviai, stengdamasi daryti hiperbolizuotas, spėjimais daromas išvadas, vaikantis sensacingų žinių. Tačiau viso romano metu skaudžiausia ir labiausiai įsirėžia tai, kad ne tik pati šeima save izoliuoja, bet ir visi kiti atsiriboja nuo jų, Lisbonų namas tampa lyg apgaubta stiklo gaubtu ekspozicija, kurią visi stebi, bet niekas neliečia.

Ne veltui šiuos visus metus nuo pirmosios pažinties su ,,Jaunosiomis savižudėmis“ atmintyje išlikusi romano atmosfera. Kiekvienas aprašymas, aplinkos pokytis, net ir antrame plane vykstantis įvykis, rodos, prisideda prie jos kūrimo. Ore skraidanti ir varginanti gausybė muselių, per naktį mirštančių, tad po to tenka jų lavonus valyti nuo automobilių ir namų langų, sienų, atėjęs ruduo, kai žemė pasikloja lapais, jie šluojami ir vėliau, susirinkus visiems kaimynams, deginami, dėl ligų mirštantys medžiai, kurių atvykstama nupjauti, kapinių darbuotojų streikas, dėl kurių lavonai mėnesius laukia lavoninėse, kol bus palaidoti. Po pirmos dukters mirties nenusakomu greičiu griūvantis Lisbonų namas ir kiemas: nebeprižiūrima veja, nenušluoti lapai, kiemas, virtęs purvyne, krūvos neliestų paštininko paliktų laikraščių, nuo kurių dėl lietaus nubėgę dažai, langai tiek išsipurvinę, kad atrodė, jog jie nevalyti kur kas ilgiau nei metus. Sklindantys šleikštūs kvapai iš namo ar netoli jo, vis didėjantis aplinkinių vengimas užsukti pas Lisbonus (ar bent įkelti koją į jų kiemą), tačiau aktyvus šeimos stebėjimas pro langus, kuriant istorijas, spėliojant, darant mažai kuo pagrįstas išvadas. Paminėti visko būtų galima dar daugiau, nes atrodė, kad viskas apgalvota iki smulkmenų, niekas nepaminėta tik ,,šiaip sau“. Man, kaip tokių niūrių, gebančių įtraukti ir paveikti skaitytoją savo kuriama nuotaika, knygų mėgėjai, ,,Jaunosios savižudės“ yra vienas puikių pavyzdžių, kaip meistriškai ir įtaigiai gali būti kuriama istorija, kurioje pasakojant tokią skaudžią istoriją, pasirenkami ne noro šokiruoti ar pravirkdyti skaitytoją, o visai kiti įtraukimo būdai.

Jeffrey Eugenides ,,Jaunosios savižudės“ – jau man pažįstama knyga, kadangi prieš šešerius metus, būdama dvyliktoje klasėje, pirmąsyk ją perskaičiau. Po kelerių metų pradėjau skaityti ,,Midlseksą“, už kurį autorius gavo Pulitzerio premiją, bet taip ir neužbaigiau, tačiau ,,Jaunosios savižudės“ vis sukdavosi galvoje, norėjau perskaityti ją kitomis akimis ir dar kartą pajausti tą ypatingą atmosferą, kuri vyrauja šiame pasakojime. Skaitant prieš keletą metų rašytą apžvalgą dėl kai kurių frazių dabar net ir nejauku, tačiau tuo pačiu ir džiaugiuosi, kad dingęs įsitikinimas, jog neverta dar kartą skaityti knygų, kai tiek daug jų yra neskaitytų, leido darsyk pasimėgauti šia istorija ir iš naujo ją įvertinti, pastebint ir koncentruojantis į visai kitus knygos momentus nei anuomet, pastebėti daug platesnį paliečiamų temų spektrą.

1999-aisiais pasirodžiusi ekranizacija, kurią režisavo Sofia Coppola, prieš keletą metų žiūrint pasirodė kaip išties neprastas bandymas šios knygos istoriją bei atmosferą perkelti į ekranus.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.