6.53. Jack London ,,Martinas Idenas”


martinasNeseniai peržiūrėdama, ką skaičiau per metus, susimąsčiau, kad nelabai ką paminėti turėsiu metų ataskaitoje prie labiausiai patikusių knygų, nes tokių – vos keletas. Tad dabar galėsiu nusiraminti, nes vienos rekomendacijos paskatinta pasiėmiau ,,Martiną Ideną”, į kurią iki tol nebuvau kreipusi dėmesio, nors apie egzistavimą žinojau. Ir, jei pradžioje dar buvo abejonių, galiausiai likau sužavėta.

Siužetas iš pažiūros skamba gan standartiškai. Martinas Idenas, jūreivis ir skurdžioje aplinkoje gyvenantis jaunuolis, susipažįsta su Ruta, priklausančia visuomenės grietinėlei. Jį sužavi gyvenimas, kuris yra visiškai priešingas tam, kuriame sukasi jis pats, išsilavinę, apsiskaitę ir protingai kalbantys žmonės, o Ruta ir meilė jai Martiną paskatina žūtbūt tapti lygiu savo socialine padėtimi su mergina bei ją supančiais žmonėmis. Tačiau įdomioji dalis prasideda, kai Martinas pradeda grumtis su sunkumais, kurie iškyla jam siekiant svajonės link, o galiausiai viskas susisuka taip, kaip iš pirmojo ketvirčio knygos nė nebūčiau pagalvojusi.

Suprantu, kad apie gerą knygą vertėtų kalbėti nuo pliusų, o minusus palikti pabaigai, vos užsimenant (juk kai įdomi knyga, norisi sudominti ir kitus), bet kadangi šioje knygoje minusai lindo būtent pradžioje, tai būtent nuo pastarųjų ir pradėsiu. Rutos ir Martino meilė – tai buvo labiausiai erzinanti siužetinė linija. Rutos siekis padaryti Martiną idealų, o Martino įsivaizdavimas, kokia dieviška ir ideali yra Ruta, vietomis net pykdė. Su jaučiamais jausmais susiję išsireiškimai atrodė pernelyg sentimentalūs, hiperbolizuoti ir nerealistiški, paprasčiau tariant – svaigstama kiek tik įmanoma. Ir to knygos pradžioje nemažai. Dar nežavėjo ir Martino motyvacija visko siekti dėl Rutos – ne dėl savęs, bet dėl vienos moters, kuri gali bet kada jį palikti ar paprasčiausiai mirti, tad kyla klausimas: o kas būtų tuomet? Ir vyliausi, kad tik nebūtų standartinė pabaiga… Tačiau, kas keisčiausia, smalsumas, kaip seksis Martinui, ir kas iš viso to išeis, skatino susidomėjimą ir laisvą minutę vis prisėsdavau prie jos.

Galiausiai, kai meilė pasitraukė į antrą planą ir sumažėjo visokių vartyti akis verčiančių frazių apie tai, kokia Ruta dieviška ir visokia kitokia, o buvo susitelkta į Martiną ir tai, kokį kelią jam teko eiti, kad žingsnis po žingsnio siektų savo tikslo link, skaityti tapo tik įdomiau. Kreivai žiūrėjau į jo gan nemažą pasitikėjimą savimi, kurio jam netrūko nuo pradžių, kita vertus, negalima nesižavėti jo stipria (netgi geležine) valia bei neišsemiamu tikėjimu savimi net tuomet, kai nė cento nesukrapštydavo maistui. Autorius įtaigiai perteikė situaciją, kai visi nebetiki Martinu, išjuokia ar šalinasi jo, tačiau jis pats sugeba išlaikyti tikėjimą, kad vieną dieną jam tikrai pavyks. Jo imlumas, siekimas žinių, atsidavimas mokslams, kas jam iki tol buvo visai nepažinta sritis, išties gali paskatinti ir pačiam skaitytojui imtis kuo nors domėtis. Romane aprėpiama nemažai temų, kurios tokios pat aktualios ir šiomis dienomis, užkabinamos filosofinės idėjos, kasdieniniai pastebėjimai, kuriais rodomas žmonių išgedimas, siauras, kone tunelinis mąstymas, veidmainiškumas ir, žinoma, materialinės gerovės išaukštinimas.

Jei neretai būna, kad skaitant susidaro įspūdis, jog į pabaigą rašytojas pamažu išsikvepia ar ima tiesiog tempti gumą, tai čia – atvirkščias variantas. Kuo toliau, tuo viskas geryn tik ėjo, o po įvykstančio lūžio (skaitant tampa aišku, kuri vieta tampa tuoju lūžio tašku) skaityti tampa vienas malonumas. Sakyčiau, netgi tobulai einama kulminacijos link, taip viskas pamažu, natūraliai, kad skaitant galima pajausti ir suprasti, kuo gyvena Martinas, kas dedasi jo viduje ir aplinkoje (bet galbūt, kad toji Martino savijauta ir man pačiai kiek pažįstama). Pabaiga tik puikiai susumuoja viską.

O jau galvojau, kad kažkas su manimi pasidarė ir reikia daryti keleto mėnesių pertrauką skaityme. Bet matyt reikia ne pertraukos, o tokių įdomių ir įtraukiančių skaitinių kaip šis. Rašausi prie geriausių skaitytų.

Ekranizacijos

Nors garsioji ,,Baltoji iltis” ekranizuota daugybę kartų, ,,Martinas Idenas” turi vos keletą jų. Ir, kaip suprantu, nė viena iš jų nėra nors kiek garsi. 1914-aisiais pasirodė pirmoji ekranizacija ,,Martin Eden“(daugiau informacijos čia), 1942-aisiais antroji – ,,The Adventures of Martin Eden” (daugiau informacijos čia), o 1979-aisiais pasirodė 5 dalių mini serialas ,,Martin Eden” (daugiau informacijos čia).

Reklama

1 mintis apie “6.53. Jack London ,,Martinas Idenas”

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s