2022-ųjų metų apžvalga

Šiemet metų pabaiga ištiko netikėtai. Tik pamačiusi pirmąsias kitų skaitytojų metų apžvalgas susizgribau, kad visai pamiršau apie šią tradiciją, kuri leidžia prisiminti, ką skaičiau ir kas mane žavėjo pastaruosius dvylika mėnesių.

Šiemet perskaičiau kur kas mažiau knygų nei ankstesniais metais – 47. Rudenį perskaičiau vos keturias knygas, tai ir nulėmė sumažėjusį skaitytų knygų skaičių. Iš 47 knygų, 7 priklausė lietuvių autoriams, taip pat perskaičiau devynias negrožinės literatūros knygas (nors kai kurios iš jų savo stiliumi ir pasakojimo būdu itin panašėjo į grožinę). 17 knygų ėmiau iš bibliotekos, o likusios – įsigytos ar išsimainytos.

Įvertinimai pagal goodreads (mano paskyrą rasite čia):

• 1/5 įvertinau vieną knygą.
• 2/5 gavo 10 knygų.
• 3/5 įvertinau 15 knygų.
• 4/5 gavo 13 knygų.
• 5/5 įvertinau keturias knygas.
• Keturių knygų dėl skirtingų priežasčių nusprendžiau nevertinti.

Metinis įvertinimų vidurkis – 3,2. Vidutinis puslapių skaičius – 247 psl. O iš viso perskaičiau 11 631 puslapį.

Kaip ir kasmet, pavadinimus kategorijose pateikiu atsitiktine tvarka, paspaudę ant nuorodų rasite kur kas išsamesnius mano įrašus apie konkrečias knygas.

Labiausiai patikusi knyga

Lori Gottlieb „Gal norėtumėt apie tai pasikalbėti?“ – vasario pabaigoje ir kovo mėnesį po truputį versdama jos lapus nusprendžiau, kad noriu vėl studijuoti. Nesakau, kad vien tik ši knyga paskatino padaryti tokį sprendimą, nes tuo metu buvo ir kas be knygų galvoje visokių minčių sukėlė, tačiau neabejotinai ji atsirado laiku. Vėliau skolinau kolegei, jai irgi paliko labai gerą įspūdį. Kalbėjome, kad iš pažiūros knyga net neatrodo kažkuo ypatinga, tačiau vis vien turi kažką, kas ne tik įtraukia ir sudomina, bet, kad ir kaip banaliai skambėtų ta frazė, paskatina susimąstyti. Nesusilaikysiu ir parašysiu, kad tai – mano metų knyga.

Kitos įsiminusios knygos

• Marieke Lucas Rijneveld „Vakaro nejauka“ – man tai buvo kad ir nejaukus, bet vis vien įtraukiantis pasakojimas apie šeimą ir jos narių savotiškus bandymus dorotis su netektimi. Nors suprantu ir tuos, kuriems ši knyga – visiškas nesusipratimas.
• Alina Bronsky „Totoriškos virtuvės aštrumai“ – pabaiga kiek pagadino įspūdį, bet atmetus tai – dar viena emociškai paveiki, puiki rašytojos knyga.
• John Steinbeck „Apie peles ir žmones“ – galima ją peikti už labai aiškų siužetą, aiškų moralą ir nuspėjamumą, bet ši trumpa istorija ištraukė iš manęs labai daug emocijų ir panaikino visą mano skeptiškumą.
• Jūratė Šlekonytė, Gytis Vaškelis „Žmogus, kuris nežinojo, kas yra baimė“ – kraupios pasakos su idealiai tinkančiomis M. Jonučio iliustracijomis. Buvo išties įdomu.
• Alex Schulman „Išlikusieji“ – nedidelės apimties, minimalų kiekį veiksmo teturinti knyga apie tris brolius – jų vaikystę ir santykius suaugus. Skaudus, liūdnas, niūrus pasakojimas, kuris buvo vienas iš saujelės šiemet mane sujaudinusių kūrinių.

Kaip visada, pabaigai palieku dar keletą pavadinimų, kurių nesinori priglausti prie viršuje esančių, bet ir nepaminėti negaliu: Greg Sestero ir Tom Bissell knyga „The Disaster Artist“ verta dėmesio, jei tik esate matę „The Room“ (G. Sestero kaip tik šiemet buvo atvykęs į Lietuvą ir pristatė savo naują filmą, o prie to paties buvo surengta ir „The Room“ peržiūra), netikėtai gerą įspūdį paliko Kim Liggett distopija paaugliams (ir ne tik) „Skaistybės metai“, įtraukė keisti Kristen Roupenian apsakymai „Matau, kad nori“, įdomių minčių pateikė Irvin D. Yalom apie mirties baimę „Žiūrėti į saulę“, o Diane Poole Heller išsamiai aprašė prieraišumo tipus knygoje „Prieraišumo galia“. Na ir galiausiai, tarp visų slogių ir tamsių knygų visiškas saulės spindulys buvo pirmoji Alice Oseman komiksų serijos „Heartstopper“ dalis.

Atrodo tiek. Kitiems metams didelių lūkesčių neturiu, nes skaitysiu dar rečiau, kadangi studijos atima ir tą laiką, kurį skirdavau skaitymui. Tai reiškia, kad žvelgiant į namie esančias neskaitytų knygų krūvas kartais apima lengva panika, nes norisi ir tos, ir anos, bet laiko ir jėgų tai visai nebebūna. Bet tose krūvose slepiasi nemažai vertos dėmesio grožinės bei negrožinės literatūros, tad viliuosi, jog net ir perskaičius mažiau, metų gale bus iš ko parašyti naują metų apžvalgą.

13.46. Christina Lauren „(Ne)viskas įskaičiuota“

Paskutinė metų knyga – retokai skaitomo romantinės komedijos žanro atstovė. Suviliojo kitų skaitytojų pažadai, kad bus smagi knyga, nes siužetas daugmaž aiškus vos perskaičius anotaciją. O net jei jos ir neskaitysite, būsimas siužetas paaiškės jau pirmuose knygos puslapiuose. Bet ne tas žanras, kad būtų galima tikėtis kažko originalaus, ne to atsiverdami tokias knygas paprastai tikimės. O ko tuomet tikiuosi? Balanso išlaikymo tarp banalybių, taip pat juoko ir kitų emocijų, kurias keltų personažų tarpusavio santykiai, dialogai ir monologai.

Jei romantinės komedijos žanrą mėgstate, išties verta pamėginti. Būna, kad jau nuo pirmų puslapių norisi mesti (lygiai taip pat ir šio žanro filmus labai dažnai išjungiu vos po kelių minučių), nes viskas taip lėkšta, bet pasitaiko atvejų, kai rašytojai sugeba rašyti patraukliai ir įtraukiančiai, nepaisant visų klišių, be kurių reta romantinės komedijos knyga dažnai neegzistuoja. Tai ši knyga – būtent ta, kurią skaičiau iki galo ir galėjau mėgautis, o ir šypseną ne vienoje vietoje sukėlė. Tik man pasirodė, kad siužetas neištempia tokio kiekio puslapių, nes likus ketvirtadaliui (~100 psl.) jau ėmiau nuobodžiauti, o prasidėję visi įmanomi konfliktai ir gyvenimo nesėkmės, po kurių seka pompastiški susitaikymai ir kitokie atradimai bei suvokimai (nemanau, kad kažką atskleidžiau, nes visiems aiškūs tokių knygų siužetinės linijos griaučiai) jau net ir pradėjo erzinti. Kodėl negalima paprasčiau ir be didelių dramų? Pagalvojau, kad dažna tokių knygų skaitytoja negalėčiau būti vien dėl tokių pabaigų. Bet retkarčiais norisi tokių knygų, todėl ir visiškai atsisakyti šio žanro neplanuoju.

Man pagrindinė šios knygos mintis pasirodė – kalbėtis. Veikėja linkusi į pergalvojimą (gal šis lietuviškas žodis tinkamiausias angliško overthinking reikšmei), iš kurio ir gimsta fantastiškiausi siužetai bei mažai kuo paremtos išvados, tad to nesusikalbėjimo bus. Aišku, į pabaigą viskas apsiverčia ir veikėja bando įrodyti, kad nieko ji čia nebeprisigalvoja, bet tuomet atsiranda jau kiti nesusikalbėjimo elementai. Bet jei visuomet veikėjai laiku išsiaiškintų dalykus ir kalbėtųsi, tai, matyt, nelabai turėtume ką skaityti.

Smagi, miela, tik per ilga.

Įdomus faktas – Christina Lauren – tai dviejų rašytojų duetas. Taip pat nusimato ateityje ir filmas (The Unhoneymooners), tik dar jokių detalių apie jį neradau.

13.45. Michel Houellebecq „Lansarotė“

Gruodį prisirinkau iš bookswap’o krūvelę (šiaip jau tris) M. Houellebecq knygų. Nors ne viskas, ką esu skaičiusi, man patiko, bet kažkodėl laikui bėgant noriu perskaityti visas jo knygas (bent tas, kurias turime lietuviškai). Šiam kartui išsirinkau ploniausią, nė šimto puslapių neturinčią „Lansarotę“, kurioje pagrindinis veikėjas nusprendžia paatostogauti Lansarotėje.

Man atrodo, kol kas ši – mažiausiai patikusi knyga iš tų šio rašytojo knygų, kurias esu skaičiusi. Skaitant vis nesitraukė mintis, kad knyga – apie nieką. Veikėjų charakteriai, elgesys primena kitų M. Houellebecq knygų personažus, stilistika irgi tokia pat, bet siužete, dialoguose ir monologuose nebuvo nieko, kas man parodytų, kokiu tikslu ši knyga buvo parašyta. Net ir toji pabaiga, kuri anotacijoje pristatoma kaip visai nenuspėjama, nesukėlė jokio nustebimo ar kitos emocijos, nes man buvo tiesiog vienodai. Visoje knygoje buvo vienintelė vieta – gal pora sakinių, kurie kažkiek ištempė šią knygą į viršų. Ir viskas.

13.44. Jennifer Lynn Barnes „Paveldėtojų žaidimai“

Kadangi prie knygų grįžau po ilgokos pertraukos, norėjau tokios, kuri iškart įtrauktų, nebūtų emociškai sunki, labiau pramoginė. O tokių beveik neturiu, tad džiaugiausi, kad kažkada impulsyviai pirkdama kitą knygą įsimečiau ir „Paveldėtojų žaidimus“ – pirmąją serijos dalį, pasakojančią apie vargingai gyvenusią ir didelį palikimą bei galvosūkių kupiną gyvenimą su mirusiojo giminaičiais gavusią Eiveri.

Na ir gavau tokį pasakojimą, kokio norėjau. Knyga įtraukė, o puslapiai tirpo nepastebimai. Hotorno namas, pilnas labirintų, galvosūkių ir visokiausių paslapčių intrigavo, buvo smalsu, ko autorė prigalvojo ir kaip viską žada išnarplioti. Nors finale paaiškėjusią paslaptį įminiau kur kas anksčiau, tai nesugadino įspūdžio, atomazga atrodė logiška. Mintis, kad nėra vieno blogiuko, nes savų kėslų turi kone visi (nenustebčiau, jei kitose dalyse kai kurie veikėjai, kurie išliko neutralūs pirmojoje dalyje, atsiskleistų visai kitokiomis spalvomis), man patiko. Knyga kėlė emocijas, net jei kai kada jos būdavo dėl nelogiškumų ar kvailų veikėjų poelgių, bet bendrai – skaityti buvo smagu. Tokia absoliučiai pramoginė istorija. Vis dėlto manęs visiškai neįtikino dviejų brolių žavesys ir Eiveri nesibaigiantis lydymasis vos susidūrus su vienu arba kitu. Suprantu, kad romantinė linija dažnam skaitytojui reikalinga, o čia dar ir paauglių auditorijai skirtas romanas, be to pripažįstu, kad kai kurios situacijos įnešė gyvumo istorijai. Bet norėjosi nors kažkokio pagrįstumo, įtikinamesnių įrodymų, kas ten tiksliai traukia ją prie vieno ir kito, nes susižavėjimas vien tik išvaizda skamba kvailokai. Knygos apimtis – daugiau nei 400 puslapių, bet apie abu vaikinus (šiaip ten jų yra keturi, kodėl būtent šie krito veikėjai į akį, irgi neaišku) tiek skaitytojai, tiek Eiveri sužino minimaliai. Nors truputį pasistengti galėjo, nes tas trikampis gavosi toks silpnas, kad į pabaigą jau visai varčiau akis, vos tik siužetas pasisukdavo jo link.

Skaičiau, kad antra dalis kur kas silpnesnė, bet jei kada pasitaikys ją gauti, neatsisakyčiau. Visgi įdomu, kas vyks toliau.

13.43. Eve Ensler „Atsiprašymas“

Dar viena knyga, kurią vienu prisėdimu galima įveikti. Tik kur kas sunkesnė, skaudi ir emociškai sudėtinga. Autorė rašo atsiprašymo laišką. Laišką, kurį jai turėjo parašyti didžiąją gyvenimo dalį fiziškai ir emociškai prieš ją smurtavęs tėvas.

Rašydama tėvo vardu, Eve pasakoja istoriją. Pradėdama nuo savo tėvo vaikystės ir paauglystės ji tarsi bando aiškinti priežastis, kaip tėvas tapo tokiu, kokiu jai buvo iki pat mirties. Lyg ir suprantamos priežastys, bet skaitant toliau, kai pasakojimas persikelia į laikus, kai gimė Eve, vargiai kažkokį gailestį jam galėjau pajausti. Siaubingos ilgus metus trukusios patirtys, kai skaitant net sunku įsivaizduoti, kaip autorė išgyveno. O ji ne tik išgyveno, bet ir tapo pripažinta rašytoja, taip pat V-Day (pasaulinio aktyvistų judėjimo, skirto nutraukti smurtą prieš moteris, mergaites) įkūrėja. Knygos tekstas sklandus ir nekelia abejonių, kad tekstas vertas dėmesio ne tik dėl turinio, bet ir dėl to, kaip parašytas.

Skaitydama galvojau, ar tikrai pasidarytų geriau, išgirdus atsiprašymą? Net jei daugelis prielaidų (nes kas vykdavo tėvo galvoje, tik jis pats ir žino, tad interpretacijų čia nemažai) ir pasitvirtintų, net jei pats tėvas įvardintų visai kitus dalykus, kurie vyko jo galvoje tais momentais, ar tikrai tas atsiprašymas būtų bent kažko vertas? Ir kaip apskritai reikėtų tikėti, kad atsiprašymas būtų nuoširdus, neužslėptas kažkokiais tik jam žinomais kėslais. Jau nekalbant apie tai, kad tokių patirčių, kokias patyrė Eve, neleistų pamiršti ir šimtas tokių atsiprašymų. Bet galbūt tik aš tokia skeptiška? Nors, žinoma, išgirsti pripažinimą, kad jis pripažįsta savo kaltę, būtų svarbu. Ne slėptis už tėvų auklėjimo ar kitų aplinkybių, o priimti savo paties atsakomybę. Kita vertus, išrašyti viską pačiai autorei turėjo būti vertinga terapija. Tikiu kad panašias patirtis išgyvenusiems (ar išgyvenantiems) skaitytojams ši knyga taip pat gali būti naudinga.

Tik pradėjusi skaityti ir supratusi, kokie dalykai tuoj pradės dėtis, dar pagalvojau, kad gal reiktų atidėti, nes nuotaika buvo visai netinkama tokio pobūdžio knygai. Visgi perskaičiusi pagalvojau: vargu, ar tokiai knygai gali būti tinkamas nusiteikimas.

Goodreads įvertinimo nežymėjau. Pernelyg tikra, kad būtų galima vertinti kaip literatūros kūrinį.

13.42. Alice Oseman „Heartstopper“ 1 knyga

Po ilgos pertraukos nusprendžiau studijuoti, tad šį rudenį mėginu suderinti darbą ir studijas. Tai reiškia, kad grožinei ar kitokiai ne mokslams skirtai literatūrai laiko nelabai liko. Jei tiksliau, tai nuo rugsėjo pradžios iki vakar dienos neperskaičiau nė vieno puslapio. Visgi jau šios savaitės pradžioje galvojau, kad ketvirtadienį apsidovanosiu save vakaru su knyga. Ir kaip džiaugiuosi skaitymui išsirinkusi būtent „Heartstopper“ pirmąją dalį.

Jei dar kas nors esate negirdėję apie „Heartstopper“ (lietuviškame leidime paliko originalų anglišką pavadinimą), tai trumpai papasakosiu. Tai komiksų serija apie dviejų paauglių vaikinų draugystę. Susipažinęs su Niku, Čarlis supranta, kad įsimylėjo. Tačiau vaikinas supranta, kad neturi jokių šansų: jis visiškai įsitikinęs, kad Nikui patinka merginos. Tad pirmoje knygoje ir rašoma ne tik apie romantinį susižavėjimą, bet ir kylančias abejones dėl savo jausmų ir seksualinės orientacijos. Šį pavasarį pasirodė ir to paties pavadinimo serialo pirmasis sezonas. Dar nesu tikra, ar žiūrėsiu, bet skaityti atsiliepimai pozityvūs.

Grįžtant prie knygos, tai buvo puikus pasirinkimas dėl apimties: nedaug teksto leido ramiai skaityti, nebijant, kad dalis istorijos bus atidėta ilgam laikui, kol vėl atrasiu laisvesnį vakarą. Ir visgi apimtis yra visiška smulkmena, nes knyga turi nemažai realių privalumų. Siužetas elementarus ir nuspėjamas, o ir romantinį žanrą skaitau retai, tad stengiausi neturėti didelių lūkesčių, tikrai buvo mintis, kad galiu taip ir nepamatyti to gėrio, kurį mini visi. Bet greitai visą skepticizmą teko stumti į šalį, nes visą laiką skaitydama šypsojausi. Ir netgi užvertusi paskutinį puslapį negalėjau atsikratyti viso gėrio, kurio tiek daug buvo knygoje. Neabejotinai prie bendro įspūdžio prisidėjo iliustracijos, kurios charakteringai pateikė personažus, jų mimikas ir žvilgsnius – nupiešti momentai, kurie papildė tekstą, parinkti išties tinkamai. Labai miela knyga, jaukiai ir natūraliai įsimylėjimą pateikusi. Nors siužetas ne vien tik linksmas, kadangi buvo ir rimtesnių temų ar siužetinių vingių (patyčios, gėda dėl savo jausmų ar kt.), bet vis vien pagrindu išliko šviesa, supratimas, palaikymas. Dabar lengva patikėti, kodėl kai kurie žmonės ir serialo žiūrėjimą, ir serijos skaitymą kartojo.

Džiaugiausi, kad kitų knygų serijos dalių neturiu namuose, nes gali būti, kad bent jau antrąją knygą būčiau dar tą patį vakarą perskaičiusi. Kita vertus, viliuosi, kad kada nors jei ne lietuviškai, tai angliškai pavyks jas perskaityti.

13.41. Alex Schulman „Išlikusieji“

„Išlikusieji“ – tai bene labiausiai patikusi knyga iš tų, kurias skaičiau vasarą. Jei būčiau rašiusi chronologiškai, tai šią būčiau aprašiusi prieš E. Frank ir J. Tumasonytės knygas, tačiau nesu tikra, kada pasirodys naujas įrašas, tad noriu, kad kol kas paskutinė aprašyta būtų būtent „Išlikusieji“. Mažos apimties romanas pasakoja apie tris brolius, jų vieną vaikystės vasarą su komplikuotais tėvais bei trijulės susitikimą praėjus dvidešimčiai metų, mamos mirties proga. Visiškai vieno prisėdimo knyga, pati ją dėl karščių skaičiau ilgokai, galbūt dėl jau minėtų karščių, kuriais nesižaviu, ne iš karto pamačiau pasakojimo ir gerumą. Bet kai jau nušvito galvoje, tai supratau, kad nebesvarbi ir pabaiga (finalinės paslapties atskleidimas nė nebuvo būtinas, netgi kažkiek nuvylė), nes pasakojimas jau turėjo viską, ko man norėjosi.

Lėtokas pasakojimas, kuriame įvykių nėra daug, todėl verčiant puslapius net ir nustojau laukti kažkokios kulminacijos. Labai įdomūs veikėjų tarpusavio santykiai, vaikų nebylus pasidalinimas tam tikrais vaidmenimis šeimoje, nepatikimų tėvų elgesys. Jei būna atvejų, kai pasakojimas vaiko akimis nei kažkuo reikalingas, nei pagrįstas, šįkart būtent toks pasirinkimas atrodė kaip viena iš knygos stiprybių. Daug vasariško, nostalgiją keliančio nerūpestingumo, kurį, atsižvelgiant į aplinkybes, būtent taip perteikti gali tik vaikai. Tik vaikas gali ramiai pasakoti apie vis pagurkšnojančius alkoholį tėvus, bet ramiai, lyg tai būtų norma, įprasta dienos dalis. Dar nėra to šleikštulio, kuris kyla žiūrint į geriančius tėvus (ar vieną jų), sulaukus paauglystės amžiaus. Dar nėra moralų ir svarstymų, kas būtų, jei jie negertų ir kokį santykį tuomet jie visi turėtų. Vaikas vien tik stebi, o stebint atskleidžia veikėjų elgesio priežastis, tą trapų ryšį ir nenuspėjamą atsaką, kurį pasakotojas norėtų įspėti kas kartą, kad tik kuo mažiau liktų įskaudintas. Dabartyje suaugę personažai irgi įdomūs. Nekalbėję apie praeities nuoskaudas, dabar atskleidžia tą tikrovę, kurią kiekvienas matė, apie skaudulius ir negebėjimą įvertinti, kaip kitam sekėsi išgyventi vieną ar kitą įvykį, tėvų šaltumą, patyčias ar dar ką nors. Tiek mažai teksto, bet sutelpa daug. Ir neslėpsiu, kadangi šis bei tas buvo artima (situacijos nepažįstamos, labiau santykiai ar bendra nuotaika), tai skaityti buvo tik dar įdomiau. Liūdna, skaudi, melancholiška, stipri emociškai.

Paprastume slypi gėris, ši knyga – vienas iš to įrodymų.

13.39 – 13.40. Eglė Frank „Mirę irgi šoka“ ir Jurga Tumasonytė „Dirbtinė muselė“

Rugpjūčio pabaigoje skaičiau porą lietuviškosios prozos rinkinių. Jei nesumeluosiu, tai pirmosios abiejų autorių knygos. Jurgos kūrybą esu skaičiusi ir anksčiau, tad smalsu buvo prisiliesti ir prie pirmosios knygos, o Eglės rinktinė sudomino dėl atsiliepimų socialiniuose tinkluose. Visgi nusprendžiau abi sudėti į vieną įrašą, nes skaitytos viena po kitos jos susimaišė ir tapo vienu rinkiniu.

Abi rinktinės turi panašumų. Visų pirma, nuotaika – tamsūs siužetai, kurių nesikratau, netgi smalsu, ką dar galima sugalvoti. Na, ir tikriausiai mano lūkesčius išpildyti ne taip ir paprasta, nes perskaičius daugiau tokių kūrinių sudėtingiau atrasti kažką naujo, kas tikrai stebintų. Todėl jei pirmieji abiejų rinkinių tekstai sudomino ir įtraukė, vėliau atsirasdavo mažesnis ar didesnis nuobodulys. Ypač Eglės Frank novelės ėmė rodytis lyg pasikartojančios, susiliejančios į vieną, nors pavarčius, kad prisiminčiau apie ką buvo viena ar kita istorija, tikiu, kad skirtumus įžvelgčiau. Tad šiuo atžvilgiu J. Tumasonytės trumpoji proza man pasirodė patrauklesnė, daugiau įvairovės siužetuose, rasdavau malonių (kūrybiškumo atžvilgiu) siužetinių vingių. Grįžtant prie panašumų, abiejų knygų siužetai sukasi apie moteris, jų išgyvenimus. Nors yra ir vienijančių temų (motinystė, romantiniai santykiai), tačiau pats išpildymas skiriasi. Nuotaika, kaip minėjau, panaši, bet J. Tumasonytės tekstuose daugiau dinamikos, labiau jautėsi ironija ir tamsus humoras.

Būna dienų, kai norisi pateisinti, kodėl manęs nesužavėjo viena ar kita knyga. Taip ir šiais atvejais galvojau, kas galėjo neįtikti. Visgi šios knygos keliavo per du miestus, skaičiau ir namie, ir kavinėje, ir traukiny, niekur neskubėdama, nes trumpi, tarpusavyje nesusiję siužetai tai leido, todėl aplinkybės skamba kaip geriausios, kokias tik galiu turėti. Tačiau suprantu, kad jei tik būčiau turėjusi kitų knygų šalia, šias būčiau lengva ranka iškeitusi į tas kitas. Skaitant „Mirę irgi šoka“ noveles, mane privertė sustoti vos pora pastraipų, visa kita nė kiek nepalietė, nesukėlė jokių ryškesnių emocijų. „Dirbtinė muselė“ patiko kiek labiau, bet vis vien norėjosi ryškesnio įspūdžio. Gal reikėjo įterpti kitokio žanro knygą tarp šių dviejų? Kas čia žino. Kadangi šį rudenį šiek tiek keičiasi mano kasdienybė ir laiko grožinei literatūrai neaišku, kiek atrasiu, galvojau imti trumposios prozos rinkinius ir po vieną kūrinį kas vakarą skaityti. Bet atrodo, kad kol kas turimas rinktines atidėsiu geresniems laikams.

13.38. Akvilina Cicėnaitė „Anglų kalbos žodynas“

Akvilina Cicėnaitė man pažįstama iš socialinių tinklų – seku jos pasisakymus jau ilgokai. Visgi su rašytojos kūryba susipažinau tik šiomis dienomis. O ankstesnį jos romaną suaugusiems – „Tylos istorija“ – įsirašiau į ateities planus.

Nelabai domėjausi apie „Anglų kalbos žodyną“, tad pradžioje kiek nustebau, neradusi ryškesnio siužeto ar dialogų. Visgi beveik vien tik monologu parašytas pasakojimas įtraukė kone iškart. Nors nesu emigrantė, tad negaliu tapatintis su pagrindine veikėja, tačiau radau pažįstamų idėjų ir minčių. Kai kurios iš jų, ištartos garsiai, gali pasirodyti juokingos, kai kam visiškai nereikšmingos, bet tam, kurio galvoje jos sukasi, viskas atrodo visiškai kitaip. Lyg kokios skruzdėlės zuja po kūną ir neleidžia būti ignoruojamos. Atviras, nebijantis pačių įvairiausių temų melancholiškas pasakojimas žavi savo nuoširdumu ir gebėjimu įvardinti tai, kas bent jau mano galvoje tik sukasi nesugaudomu žodžių chaosu ir neretai visai nesidėlioja į sakinius. Skaitant taip ir norėjosi pačiai sudalyvauti tokio pobūdžio pokalbyje – atsisakius visų patogių temų, galima patirti pačias įdomiausias bendravimo akimirkas. O šalia to – Australijos fragmentai. Vaikystėje ir ankstyvoje paauglystėje Australija man buvo svajonių šalis (kartu su Argentina). Po to užaugau ir pakeičiau savo nuomonę, tačiau vis vien skaitant apie Australiją sukyla šiokia tokia nostalgija kadaise turėtoms vaikiškoms svajonėms.

„Anglų kalbos žodynas“ – lėto skaitymo reikalaujanti knyga. Ar bent man taip pasirodė. Tekstas gražus, liūdnokas, tačiau nelengvas, dėl pasakojimo formos ir viena kitą keičiančių temų, kurioms norisi skirti daugiau laiko. Aplinkybės, kuriomis skaičiau knygą, nelabai leido išlaikyti lėtą skaitymą, gal dėl to antroji romano pusė jau kiek išvargino, silpnėjo koncentracija. Man tai – viena tų knygų, kurias būtų galima skaityti kasdien po skyrių – neskubant, pabūnant ilgiau su išsakytomis mintimis.

Artima. Gal net po kokio dešimtmečio norėtųsi atsiversti darsyk ir jau su nauju suvokimu bei papildyta gyvenimo patirtimi vėl visą perskaityti.

13.37. Clare Chambers „Maži malonumai“

Romanas nukelia į 1957-ųjų Londono priemiesčius. Džinė – maždaug keturiasdešimties metų vieniša moteris, vietinio laikraščio žurnalistė, visą laisvalaikį skirianti mamai, su kuria ji ir gyvena. Tačiau viskas pasikeičia, kai į laikraščio redakciją kreipiasi Grečen Tilberi, teigdama, kad jos dukra gimė iš nekalto prasidėjimo. Džinė imasi žurnalistinio tyrimo, tuo pačiu vis labiau įsiliedama į Tilberių šeimos gyvenimą.

Neabejotinas šios knygos privalumas – rašymo stilius. Tekstas gražus ir įtraukiantis, nei per daug įmantrus, nei pernelyg paprastas. Siužetą irgi galėčiau įvardinti kaip vieną originalesnių: anotacija nuteikė paslapties paieškoms, tačiau skaitant mintyse vis kirbėjo mintis, kad čia kažkas ne taip. Ir „čia“ – visai ne Grečen dukros atsiradimo aplinkybės, nes jas nuspėjau greitai, bet visa kita. Atmosfera ir intriga sukurtos išties neblogai. Neišduodant detalių galiu tik parašyti, kad netrūks ir siužetinių vingių, ir atskleistų paslapčių. Ar viskas buvo reikalinga – čia jau skonio reikalas, nes bent man pasirodė, kad kai kurioms temoms buvo suteikta tiek mažai vietos, kad galiausiai jos tapo nelabai reikalingos. Lygiai kaip ir lyg iš atskiro pasakojimo paimta pabaiga, kurią mini daugelis. Istorija tiek užliūliuoja, kad pabaigoje sunku buvo suprasti, kas nutiko, kol nepradėjau skaityti autorės žodžio. Na, ir nesu tikra, kas nulėmė, bet visiškai nepajutau ryšio su personažais. Man tiesiog nerūpėjo, kokia baigtis laukė vieno ar kito. Ir tai laikui bėgant ėmė trukdyti įsijausti į kūrinį.

Viską apibendrinus, tikėjausi kiek labiau įtraukiančio kūrinio, tačiau rašymo stilius ir gvildenamos temos vertos dėmesio.