12.50. Gianfranco Calligarich „Paskutinė vasara mieste“

Paskutiniu metu į rankas papuola knygos, turinčios stiprią atmosferą. „Paskutinė vasara mieste“ pasižymi viską užvaldančia melancholija. Labai graži pradžia, kurioje pagrindinis veikėjas Leo pasakoja apie savo santykį su tėvais, o tikriausiai viena iš įsimintiniausių scenų tampa tėvo ir sūnaus atsisveikinimas, pastarajam išsikraustant į Romą. Tai – vienas tų atveju, kai tyla suskamba gražiau už nesibaigiantį kiekį žodžių.

Buvome tokie seni, buvo taip vėlu, viskas taip blogai susiklostė.

Man pačiai neteko lankytis Romoje, bet įtariu, tiems, kas yra vaikščioję šio miesto gatvėmis, sukils ir nostalgija. Trisdešimtmetis Leo, išsikraustęs iš gimtųjų vietovių, gyvena bohemišką gyvenimą – dieną dirba emocijų nekeliantį darbą, o vakarus ir savaitgalius leidžia baruose, prabangiuose restoranuose intelektualų aplinkoje, glaudžiasi skurdžiuose viešbučiuose ir butuose, o alkoholis liejasi per kraštus. Tačiau visa tai taip ir neišvaiko Leo viduje išsikerojusios vienatvės, o kiekvienas susitikimas net su labiausiai žavinčia moterimi, rodos, jį dar labiau atskiria nuo viso pasaulio. Skaitant atrodo, kad viskas tarsi paskendę lengvame rūke (o gal tai tik cigarečių dūmai ir pritemdytos šviesos aprašomose patalpose, naktinės gatvės), o pats veikėjas klajoja, taip ir nerasdamas savo vietos. Panašiai klajojau ir aš, kurį laiką nesuprasdama, kiek man ši knyga patinka, o kiek ten visai nieko įdomaus nerandu. Todėl ir liko kai kur skylės, o kai kas – net ir labai įstrigo. Net neišskirčiau kažkurios knygos dalies, nes tiek pradžia, tiek galas – puikūs, tačiau ir vidury pasitaikė įtraukiančių skyrių. Įdomiausia, kad Leo, kuris yra ir pasakotojas, puikiai parodo, kad ne tik jis, bet ir kiti – lygiai taip pat pasimetę, kažko ieškantys, priimantys nebūtinai logiškus sprendimus, besigailintys to, kaip elgėsi, ir susitaikantys su klaidų pasekmėmis, netgi kiek išprotėję, pasiduodantys akimirkos galiai, o vėliau – besigriaužiantys dėl to, ką susigrąžinti jiems atrodo per vėlu (bet ar tikrai?). Žinoma, yra ir meilės, kuri vietomis žavi, bet net ir ji neįneša kažkokios vilties, šviesos, kuri prasiskverbtų pro viską uždengusį rūką. Vėlgi, ne veiksmo, o emocijos knyga. Pabaigoje nekyla klausimų, kodėl taip, o ne kitaip buvo pasielgta, nes atrodo, kad kitaip čia ir negalėjo būti.

Gražu ir liūdna. O viršelio patrauklumas netenka reikšmės tuomet, kai paaiškėja, kad jis – tiesiog idealus pačiai knygai, jos nuotaikai.

12.49. Graham Swift „Regimybės“

Kažkada „Motinų sekmadienis“ papirko savo kitoniškumu, tad, pasirodžius Regimybėms, žinojau, kad kada nors skaitysiu ir ją. Trumpa istorija, nukelianti į iliuzijų pasaulį.

Jau perskaičiusi knygą pagalvojau, kad iliuzijos – ne tik veikėjų scenos pasirodymuose, bet ir personažų gyvenimuose. Nors Roniui skiriama daugiausiai dėmesio, bet ir apie kitus du veikėjus šiek tiek papasakojama, prisiliečiant prie įvairių gyvenimo laikotarpių. Atrodo, kiek daugiau nei pusantro šimto puslapių, o sugebama aprėpti ne tiek ir mažai. Šalia to, trupinėlis mistikos (nuo pat pradžių mėtomos užuominos, kad kažkas įvyko), labai malonus tekstas, dėl kurio ir jau minėtas „Motinų sekmadienis“ kadaise užsitarnavo liaupsių. Lėta knyga, rodos, nieko daug nevyksta, bet atmosfera išlieka itin stipri. Apie tokius atmosferiškus kūrinius rašyti sudėtingiausia, kur kas lengviau kalbėti apie siužeto ypatumus. O čia to siužeto – ne kažin kiek, jis dar ir nuo pat pradžių nuspėjamas, beskaitant mintyse gali išlįsti vieno kito filmo nuotrupos. Gražu, gal kiek ir liūdnoka, bet į pabaigą vis sunkiau galėjau išlaikyti dėmesį. Nežinau, gal kad nuspėjama, tad ir mistiškumas prarado savo reikšmę.

Bet noras kada nors tęsti pažintį su G. Swift kūryba (juk yra ir seniau leistos jo kūrybos) dar nesumažėjo.

12.48. Ascanio Celestini „Karo kvailio istorijos“

Tai – trečioji mano perskaityta serijos „Keliautojai laiku“ knyga (seniau skaičiau apie babą Dunją bei gražųjį Gipi komiksą), kuri patiko mažiausiai. Tėvas tris dešimtis metų pasakoja sūnui istorijas apie Antrojo pasaulinio karo metus, o ypač – 1944-ųjų birželio 4-ąją, Romos miesto išlaisvinimo dieną. Pasitelkiant prisiminimus bei vaizduotę, pasakojami žmonių, paliestų karo, likimai. Įdomus pasakojimo būdas – absoliučiai nepatikimas pasakotojas, besimaišantys įvykiai, kurie pasikartoja, bet jau kiek kitaip arba yra matomi ir vertinami kito žmogaus akimis. Maišalynė trukdė įsijausti – atrodydavo jau pagaunu emociją (vieno veikėjo istoriją skaitydama vos ne ašarą jau braukti ruošiausi), o tada vėl esu nusviedžiama kažkur kitur – į kito žmogaus istoriją ar informuojama, kaip toliau veikėjams sekasi ieškoti žmonių, prisidėsiančių prie iš vokiečių pavogtos kiaulės pirkimo. Pripažinsiu, kad kurį laiką pasakojimas augo mano akyse – susipažinus su tuo, kas ir kaip knygoje vyksta, buvo vis įdomiau. Visgi antroje knygos pusėje įsitraukimas ėmė trūkinėti. Kad ir kokia įdomi buvo teorija apie tarakonus, skruzdėles, muses (ir tuo pačiu gąsdinanti. Kam yra tekę susidurti su tarakonais, manau, patirs panašų jausmą), bet fantastiniai, mistiniai elementai man netiko. Būčiau susitaikiusi su painumu, bet kai musė ateitį ėmė spėti, supratau, kad kažkas čia nebe taip. Nors vertinant atskirus epizodus, yra ir įtaigumo, ir tragikomiškumo, na, ir pati karo tematika – tai, kas traukia ir kas nepraras aktualumo tikriausiai iki pat žmonijos išnykimo.

12.47. Dolly Alderton „Vaiduokliai“

Dolly Alderton „Vaiduokliai“ mano dėmesio susilaukė tik perskaičius pozityvių atsiliepimų, kuriuose pasakojimas apibūdinamas kaip šių dienų Bridžitos Džouns istorija. Išties, panašumų yra – trisdešimt dvejų metų Nina vis dar neturi vyro ir vaikų, nors aplink ją visi vien tik tuokiasi ir gimdo, negana to – draugai nutolsta, o tėtis sunkiai serga. Nina patenkinta savo karjera, didžiuojasi savimi ir dėl pasiimtos buto paskolos. Visgi meilės irgi norisi, tad, paskatinta draugės, atsisiunčia pažinčių programėlę ir pamėgina savo laimę čia. Tiesa, su programėle neužsižaidžiama, o pats pasakojimas kai kada priminė labiau dramą nei komediją (pirmąsyk skaitydama „Bridžitos Džouns dienoraštį“ irgi buvau nustebusi, kad dramos ten gerokai daugiau nei komedijos elementų).

Nina, kaip pagrindinė veikėja, paliko gerą įspūdį. Jokio perdėto verkšlenimo dėl vienišės statuso, savo išvaizdos ar nevykėliškumo. Sakyčiau, tiek pasitikėjimo savimi, tiek žinojimo, ko nori, jai netrūksta. Todėl nenuostabu, kad ji kritiškai vertina ir nevengia ironijos, atsidūrusi situacijose, kai kiti, šeimas sukūrę žmonės, sugeba amžinai atskirti vienišus pažįstamus nuo susituokusių, taip pat įsivaizduoja, kad vienišas žmogus gyvena kur kas patogiau ir be mažiau dramų nei vaikų turintis. Į dėmesio centrą papuola ir ketvirtą dešimtmetį skaičiuojantys vyrai, kurie vis dar nežino, ko nori, tačiau suprantantys, kad jie gali sau tai leisti atidėti šeimos kūrimo planus. Kai tuo tarpu ketvirtoje dešimtyje esanti moteris, trokštanti vaikų, gali tiktai stebėti, kaip jos laikas, kai ji dar gali susilaukti vaikų, vis labiau senka, ypač įskaičiuojant mėnesius ar metus, kurie bus skirti susipažinimui su būsimu vaikų tėvu (o juk pirmas pasitaikęs toli gražu ne visada tampa Tuo). Be abejo, liūdesio ir klausimų, kodėl visiems sekasi, o tik Ninai ne, irgi bus, bet šioji dalis įsiterpė natūraliai, su labai žmogiškais argumentais – tiesiog norisi mylinčio ir mylimo žmogaus šalia, kažko, su kuo ji jaustųsi saugi. Ir draugų, kurie net ir turėdami antrąsias puses, rastų laiko susitikimui artimiausiomis dienomis, o ne po keleto savaičių, kai pasakojimai, kuriais norisi pasidalinti, jau nebūtų pačios išnarstyti, išgyventi ir greičiausiai praradę aktualumą. Man pačiai labiausiai įsiminė momentas, kai Nina sėdėjo namuose naktį, išsigandusi kaimyno. Tuo metu ji stipriai jautė savo vienatvės trūkumą. Nes jausti šalia kitą žmogų baimės, griūvančio saugumo momentu norisi. Šitą savo kailiu vien šiemet patyriau nesyk, todėl skaitydama galvojau, kad knygą išsirinkau labai laiku. Ir nors į pabaigą buvo situacija, kai viskas atrodė lyg iš giedro dangaus (nors ir nuo pradžių buvo mintis, kad kažkas tokio įvyks, tačiau tikrai ne tokiomis aplinkybėmis), bet istorijos galas tik užtvirtino šio pasakojimo gerumą. Teisinga pabaiga, kad ir kaip tokias skaitant giliai viduje kirba saldėsio poreikis.

Tad ir pasijuokti ar kartu su pagrindine veikėja pavartyti akis galima iš visokiausių banalių istorijų iš vestuvių, mergvakario, susitikimų su draugėmis ir vyrais. Bet kaip jau užsiminiau pradžioje, neretai humorą ir romantinius nuotykius užgoždavo Ninos tėčio liga, moters santykiai su abiem tėvais, jų tarpusavio santykiai bei tai, kaip viskas pasikeitė po tėčio insulto. Liūdna, bet labai gerietiška siužetinė linija, antraeiliai personažai gal ir stereotipiški, bet savi. Skaitydama net pagalvojau, kad gal iš viso man reiktų pereiti prie tokių knygų, nes neatsimenu, kada tokios apimties knygą perskaičiau per dieną. Visgi, kad ir sunku atsitraukti buvo, vietomis jausdavau, kad vis vien nuobodžiauju, tad šiek tiek trumpesnė galėjo būti. Tačiau bendrai – paliko gerą įspūdį, kada nors ieškosiu ir anksčiau lietuviškai išleistos kitos autorės knygos.

12.46. Lina Vėželienė „Septynios didžiosios nuodėmės psichologo kabinete“

Kai pasirodė knyga, apie Liną Vėželienę nebuvau nieko girdėjusi. Visgi pats leidinys visai domino, nes tikėjausi pokalbių iš psichologo kabineto, na, kažko panašaus į Irvin D. Yalom knygas. Tiesa, kad „Septynios didžiosios nuodėmės psichologo kabinete“ – visai ne apie tai, žinojau dar prieš imdama, kadangi jau buvau perskaičiusi ir išgirdusi kelias antirekomendacijas, kurios ir sukėlė smalsumą. Nors atrodo, kad L. Vėželienės knygos atveju, skaitytojai yra išsiskirstę į dvi stovyklas – arba labai patinka skleidžiamos idėjos, arba visai ne, dalis nė nebaigia skaityti. Vienu metu ir aš galvojau, kad reikia ją mesti, vietoj šios knygos juk kažką išties sau vertingo paskaityčiau. Bet apsipratusi su autorės pasaulėžiūra, perskaičiau iki galo.

Pavadinime yra nuoroda į religiją (nuodėmės), tačiau tai, kas atrodė tik kaip triukas pritraukti skaitytojus – intriguojantis (?) pavadinimas – yra ne vienintelė sąsaja su tikėjimu. L. Vėželienei religija, tikėjimas Dievu ir Šviesa (taip, iš didžiosios) yra svarbi jos terapijų dalis, kalbama ir apie demonus. Apie tai, kokie turime būti nuolankūs, žvelgti į Šviesą, minima nesyk. Nors nevadinu savęs tikinčia (matyt, būčiau beviltiška klientė šios knygos autorei), bet puikiai suprantu, kad yra daug vertybių, kurios tinka tiek bet kurią religiją išpažįstantiems, tiek ateistams. Visgi tokių žodžių kaip mirtina nuodėmė ar nusikaltimas (jais vadinamas abortas, neištikimybė, bandymas žudytis) mėtymasis skamba atstumiančiai (pavyzdžiui.: „O nuo depresijos nebetoli ir iki savižudybės. Štai jums ir mirtina nuodėmė”). Nesiplėsiu su įsivaizduokime, kad… , bet supratau, kad pas tokią psichoterapeutę užsukti nenorėčiau.

Nors užsukti nenorėčiau ne kiek dėl to, kad išgirsčiau padariusi mirtiną nuodėmę ar kad esu visiška tamsuolė, kurioje įsikerojusi puikybė ir daugelis kitų nuodėmių, bet vien dėl autorės tono knygoje. Nuo pat pradžių negalėjau atsikratyti minčių, kad autorė jaučiasi aukščiau kitų – tos pačios srities specialistų, klientų. Jau įvade buvo aiškinama, kad psichologai ir psichoterapeutai ne ten žiūri ir gilinasi, kad jie visai nepaliečia sielos. Rašo, kad žmogus „Eina pas mirtinai užsigalvojusį specialistą ir jau dviese išsamiai apmąsto…” ir tokiu būdu taip ir nepasiekia esmės ar sunkumų priežasties šaknų. Anot autorės, įprastos terapijos metu viskas yra vyniojama į gražiai skambančius psichologinius terminus, kai iš tiesų viskas susiveda į L. Vėželienės išskirtas nuodėmes. Skaitant atrodo, kad klientai iš viso neaišku ko eina pas specialistus, moka pinigus už terapiją, nes juk vis tiek ji žmogui nepadės. Viename skyriuje siūlo alternatyvą – nešvaistyti pinigų psichikos specialistams, o geriau nueiti pas dvasios tėvą visiškai nemokamai. Tiesa, šalia buvo minimas miškas, vartotojiškumo sumažinimas ir kitokie variantai., kurie pagerintų savijautą – su šiais punktais sutinku. Tik vat vieno išklausytojo keitimas į kitą, ypač kai abu – skirtingo išsilavinimo, o vienas jų – dar ir su labai aiškiu požiūriu į kai kuriuos klausimus, vargu, ar tinka kiekvienam žmogui. Suprasčiau, jei autorė būtų kitos srities specialistė ir kritikuotų psichologijos mokslą, šioje srityje dirbančiuosius. Bet juk ji pati veda terapijas, susiduria su pagalbos ieškančiais žmonėmis, keliai tikriausiai susiduria ir su kai kuriais kolegomis. Tad ar čia jos išties išsamiai aprašyta puikybė pasireiškia visu gražumu ir ji galvoja esanti vienintelė, gebanti žmogų atvesti į kelią, ar ji kritikuoja visus specialistus, įskaitant save, ar kažko aš nesupratau?

Knygoje netrūksta prieštaravimų arba/ir aiškumo. Nemažai kritikos skiriama terapijai, kurios metu gilinamasi į vaikystės ir paauglystės patirtis. Daug kartų kartojama, kad nereikia žiūrėti, kas buvo seniau, kad nereikia sakyti, kad čia viskas dėl tėvų, tiesiog priimk, kad esi apimtas puikybės ir tinginystės, dėl to tau galiausiai išsivystė depresija. Kai kada buvo aišku, kad ji turi galvoje riziką, jog klientas pernelyg įsigilinęs į senąsias patirtis, ims kaltinti tėvus bei iš karto pasiduos (tėvai kalti, tad jis nebegali pasikeisti). Bet daugumoje vietų atrodė, kad ji tiesiog kritikuoja tokį gilinimąsi į praeitį, nes svarbiausia – siela, tai, kaip dabar tos nuodėmės reiškiasi ir kaip nuo jų išsigydyti. Todėl buvo keista skaityti tiek viename skyriuje esančią kritiką klientui, nesupratusiam, kodėl turėtų pasakoti apie vaikystę, tiek apie suaugusius alkoholikų vaikus, kai visame tekste buvo kuo gražiausiai aprašyta, kokią reikšmę augimas alkoholiko (-ų) šeimoje daro tolesniam vaiko gyvenimui jau suaugus. Tekste netrūksta keistų pasisakymų. Paaiškėja jos požiūris į likimą (karmą?): „Beje, labai įdomus jo tolesnis likimas – Rimas apako! Matyt, žvelgti į pasaulį per gašlumo akinius nebuvo itin palanku jo regėjimui...“. Arba L. Vėželienė teigia, kad nusikratyti jos aprašomų nuodėmių gali padėti atleidimas ir dėkingumas, siūlo rašyti šiuo metu itin išpopuliarėjusį dėkingumo dienoraštį – na su tuo yra viskas kaip ir gerai. O tada randu tokius teiginius: „Netikėtai pasimato, kad ir ,,paskutiniam alkoholikui” yra už ką padėkoti. (…) Arba už tai, kad pasirinko priklausomybę, užuot pasiieškojęs kitos žmonos.“ Norėčiau tikėti, kad tai yra humoras, bet nepavyksta.

Jokiu būdu nesakau, kad visas tekstas buvo neįdomus. Nebūčiau iškentusi beveik 400 puslapių vien tam, kad galiausiai galėčiau paburbėti. Įdomu buvo skaityti apie kančioje gyvenančius žmones, kad ir kaip man atrodo, kad perdavimo iš kartos į kartą momentas čia išties reikšmingas (kalbėjimo apie tai trūko), o ne staiga apėmusi kuri nors nuodėmė. Geras tekstas buvo ir apie suaugusius alkoholikų vaikus – tik nelabai supratau, kodėl skyriuje „Gašlumas ir rajumas“ kalbama visai ne apie tuos, kurie, anot jos, kenčia nuo rajumo nuodėmės, o apie tai, kokias pasekmes jaučia rajaus žmogaus vaikai net ir po daugelio metų. Buvo taiklių įžvalgų, įdomu buvo žiūrėti, kaip kas pritempiama iki vienos ar kitos nuodėmės. Žodį pritempiama pasirinkau ne veltui, nes kai kur atrodo, koks žmogus bebūtų, jis vis tiek kenčia nuo puikybės, tinginystės ir dar keleto kitų nuodėmių. Skaitant atrodė labai slidi riba tarp to, kas, anot autorės, normalu, o kas – jau nuodėminga. Net nebeaišku, ką mums, skaitytojams, su tomis nuodėmėmis, kurias, be abejo, savyje atpažinome, daryti, ypač jei esame netikintys: jei būsime atlaidūs, vis tiek kirbės mintis, kad čia tikriausiai puikybė užsislėpusi. Visas tekstas galėjo būti sutrauktas į kur kas mažesnę apimtį, gal tada atsirastų aiškumo ir kalbant apie mano aukščiau paminėtus dalykus. O šiaip visos knygos metu autorė atrodė nuvertinanti klientų problemas, bet tuo pačiu rodanti, kad absoliuti dauguma žmonių yra nuodėmingi, bei viena tų, kurie teigia, jog reikia tik gerai įspirti į užpakalį žmogui, kad visos depresijos išsilakstytų.

Galiu atsiriboti nuo jos požiūrio į kai kuriuos klausimus, terapijų prasmę, vaikystės įtaką suaugusiajam, tačiau dėstymo tonas, keisti, antakius kilstelėti privertę išsireiškimai pro akis jau niekaip nepraslysta. Susipažinau, ir pakaks.

12.45. William Kent Krueger „Maloningoji žemė“

„Maloningoji žemė“ – tai keli šimtai puslapių gražaus teksto, nukeliančio į 1932-ųjų vasarą. Linkolno indėnų internate kartu su kitais gyvena ir tėvų netekę broliai Albertas ir Odis. Albertas yra atsakingas, atsargus, o brolis – impulsyvus teisybės ieškotojas, vis papuolantis į nemalonumus. Susidėliojus tam tikroms aplinkybėms, jiedu kartu su pora kitų našlaičių įsėda į kanoją ir išplaukia laisvės link.

Jei prieš skaitant kas nors būtų siūlęs paspėlioti apie knygos įvykius, niekaip nebūčiau atspėjusi kelių pagrindinių siužeto posūkių. Nors pradžia nuspėjama (paprastai internatai knygose nieko gero nežada), vėliau aprašoma kelionė pasiūlė netikėtų pažinčių, netrūko ir įvairiausių paslapčių atskleidimo, kitų įdomybių. Visgi didžiausią įspūdį padarė veikėjų santykis su gamta, skatinimas atsigręžti į ją, semtis iš jos jėgų. Nors gamtos reiškinys atėmė iš vaikų galimybę turėti šeimą, vėliau ta pati gamta juos esant reikalui paslėpdavo, suteikdavo ramybę, numalšindavo alkį, gamtoje jie rasdavo galimybę paieškoti atsakymų į ramybės neduodančius klausimus. Gaila, kad vienas veikėjas, kurio ryšys su gamta buvo vienas giliausių, buvo nebylys ir (galbūt) todėl turėjo mažiau galimybių ir vietos papasakoti apie save, apie tai, kas su juo vyko antroje knygos pusėje.

Kalbant apie siužetą, tikėjausi kitokios istorijos. Realistiškesnės. Galbūt todėl pirmąsyk suvokusi, kas istorijoje vaidins svarbų vaidmenį, mintyse šaukiau, kad ne, šito tikrai nereikia. Taip pat ir susidomėjimas knyga kiek nuslopo dėl to paties (tiksliai įvardinti nenoriu, kad būtų intriga tiems, kurie dar tik skaitys). Pagrindinė knygos blogiukė – stereotipiškas, vienpusis personažas, o norėjosi dinamiškesnio veikėjo, kažko, kas leistų ją matyti kaip žmogų (net jei ir labai blogą). Visame pasakojime yra gerokai per daug sutapimų, o paskutinis skyrius man priminė telenovelės dramatišką sceną, nes vienu metu ten vyko labai daug dramų, sparčiai kito veikėjų emocijos, galas buvo toks, kad teliko gūžčioti pečiais, nes to ir reikėjo tikėtis. Tad taip, šiek tiek nusivyliau.

Užvertusi knygą pagalvojau, kad prieš gerą dešimtmetį šis romanas man būtų palikęs kur kas stipresnį įspūdį, sukėlęs ryškesnių emocijų. Todėl puikiai suprantu, kodėl kitus ši istorija paperka, o penki šimtai puslapių neprailgsta.

12.44. Hiro Arikawa „Keliaujančio katino kronikos“

Bibliotekoje prie šios stovėjau ilgiausiai svarstydama, ar imti. Nors netrūksta pozityvių atsiliepimų, netgi pravirkdytų skaitytojų, pati nelabai žavėjausi idėja, kad viskas pasakojama katino balsu. Aš mėgstu kates, tačiau kalbantys gyvūnai knygose – ne pati patraukliausia idėja.

Katinas Nana – ne tik pasakotojas, bet ir iš gatvės paimtas ir priglaustas mielo vaikino Satoru. Po keleto metų ramaus gyvenimo, jiedu išsiruošia į kelionę. Bekeliaudami jie apsilanko Satoru draugų namuose, ten Nana susipažįsta ne tik su žmonėmis, kurie užima nemažą vietą šeimininko širdyje, bet ir sužino po gabaliuką Satoru praeities. Gyvenimo istorijos – mielos, keliančios šypsnį ar liūdesį bei kupinos gerumo ir šviesos. Atmosfera išties liūdnai šviesi. Prie to prisideda ir katino išmintis, įvairūs jo komentarai, pastebėjimai apie aplinkinius, susidūrimai su kitais gyvūnais. Neseniai prižiūrėdama katiną galvojau, kaip būtų smalsu sužinoti, ką jis mąsto, ką savo miauksėjimu kartais nori pasakyti. Ir vis dėl to skaitydama knygą, katino mintis, kurios, pripažinkime, stereotipiškos, tokios, kurias ir priskirtume katėms, pajaučiau, kad mano abejonė buvo ne be priežasties – manęs iš tiesų nežavi kalbantys gyvūnai realistinėje suaugusiųjų literatūroje (na nes šios fantastika vadinti niekaip nesigauna, kad ir katino mintys užrašytos). Tikiu, kad tai prisidėjo, jog neįtraukė pasakojimas tiek, kiek norėtųsi. Jei pradžioje dar buvo įdomu, vėliau atsirado monotonija, o kai knygoje vos pustrečio šimto puslapių, tai nėra geras ženklas. Taip, pabaigoje šiek tiek irgi virptelėjo viduje, na bet tokia ta istorija, sunku būti nejautriam. Nesakyčiau, kad likau nusivylusi, kadangi radau plius minus tai, ko ir tikėjausi, juolab, kad siužetas nuspėjamas, o kelionės priežastys buvo aiškios nuo pat pradžių. Bet įvardinčiau, kad šįkart patikrinau save ir supratau, kad ateity reikės vengti panašių pasakojimų.

Katinų mylėtojams, šviesių, gerumo sklidinų istorijų literatūroje ieškotojams.

12.43. Herman Koch „Vasarnamis su baseinu“

Herman Koch „Vakarienė“ buvo malonus netikėtumas, tad pasitaikius progai į namus atkeliavo ir kitos dvi lietuviškai išverstos knygos. Vieną jų – „Vasarnamis su baseinu“ – šią savaitę ir perskaičiau. Beje, šis romanas turėjo būti pirmąja pažintimi su H. Koch. Kai ji pasirodė knygyne, pasičiupau skaityti, bet vos po kelių puslapių numečiau. Užtat šią savaitę skaitant nė nebuvo minties numesti, o antroje romano pusėje iš viso buvo sunku atsitraukti.

Pradžioje esame supažindinami su pagrindiniu veikėju – šeimos gydytoju Marku Šloseriu, kuris kaltinamas padaręs klaidą, dėl kurios mirė vienas iš jo pacientų Ralfas Mejeris. Visgi neatrodo, kad Marko veiksmai buvo atsitiktiniai. Veikėjas mus sugrąžina į praeitį, kai prasidėjo jo pažintis su Ralfu, ir lemtingąją viešnagę vasarnamyje.

„Vasarnamis su baseinu“ panašus į „Vakarienę“: nepatikimas pasakotojas, nemalonūs veikėjai, peržengiamos moralės ribos, apnuogintos mintys, veidmainiškumas. Viskas atvira tiek, kad kai kada norisi šiek tiek atvirumo sumažinti (pavyzdžiui, kai buvo aprašomas pūlinio naikinimas), o perskaičius, kaip gydytojas žvelgia į savo pacientus, kažin, ar, apsilankiusi gydymo įstaigoje, nežiūrėsiu į medikus įtariau nei įprastai. Nors yra ir humoro (labiau sarkazmo), bet knyga tamsi. Markas susierzina, matydamas, kaip Ralfas žiūri į jo žmoną, kai tuo tarpu pats dėlioja planą, kaip suvilioti paties Ralfo sutuoktinę. Pats Ralfas – irgi ne iš maloniųjų, tiek dialogai, tiek elgesys neleidžia jo užjausti. Jų abiejų žmonos – irgi savotiškos. Vis dėlto H Koch neprivertė manęs susitaikyti su ta teorija, kurios link nuo pat pradžių buvo einama. Spėliojau, o kas jeigu iš tikrųjų buvo taip ar anaip, o ką, jei visai kitas žmogus į visa tai buvo įklimpęs, o ne Ralfas. Neretai skaitydama trilerius tiesiog pasiduodu siužeto tėkmei ir ramiai stebiu, kaip aiškinamasi, kas slypi už nusikaltimo, tuo tarpu „Vasarnamis su baseinu“ nuo pat pradžių skatino išlikti budriai. Kartais būdavo įterpiami pamąstymai ar prisiminimai iš universitete girdėtų paskaitų, kuriose buvo pateikiamos teorijos, galinčios nemenką šaršalą sukelti tarp kai kurių žmonių. Evoliucinė psichologija, moterų ir vyrų skirtumai – tai, kas vienu metu gali ir piktinti, ir neleisti atsitraukti nuo teksto. Pabaiga – ne visai tokia, kokią galvotume rasti tokioje istorijoje, bet užvertus knygą supratau, kad iš tiesų tai absoliučiai tokia, kokios būtų galima tikėtis iš autoriaus.

Niūri, šlykštoka, nemaloni, bet turi visas šis pasakojimas neapsakomo smagumo. Kai pagalvoju, tai net išjudino kažkiek iš sąstingio, kuris buvo apėmęs, kai skaičiau tarsi įdomias knygas, bet iki galo taip ir nepasiekiančias manęs. Tad galbūt emocinis vertinimas nėra itin objektyvus, bet ilgiau iš knygų nesulaukdama kažkokios emocijos vargu, ar tęsčiau šį laisvalaikio leidimo būdą. O čia buvo daug emocijų, visokiausių minčių ir įsimenančių vietų, kurias, tikiu, dar ilgokai prisiminsiu.

Noriu čiupti „Griovį“, bet susilaikysiu, nes bijau, kad įspūdis sumenks, jei ten vėl panašaus tipo personažai dalyvaus.

12.42. Ali Smith „Kaip viskas buvo ir kiti pasakojimai“

Sunkiai ieškojau, ką skaityti iš turimų knygų (nors jų daugiau nei 60), o galop akis užkliuvo už šios plonytės A. Smith apsakymų knygos. Kadangi neseniai skaičiau jos romaną „Žiema“, kuris man paliko gerą įspūdį, sumaniau ties „Kaip viskas buvo ir kiti pasakojimai“ ir apsistoti.

Įrašas bus trumpas, nes iš tiesų šįkart nelabai turiu ką pasakyti. Pirmieji du apsakymai nuteikė visai pozityviai: keistos istorijos, įdomus pasakojimo būdas. O tuomet pastebėjau, kad imu klaidžioti mintimis kitur. Patraukdavo dėmesį atskiros kai kurių apsakymų detalės, bet vargiai tą padarydavo visas kūrinys. Kadangi knyga plona, o dar ir apsakymai, mesti nesinorėjo, nes o gal rasiu įdomių. Na, ir į pabaigą buvo kas vėl sudomino, bet bendrai – jei tai būtų pirmoji pažintis su A. Smith kūryba, vargu, ar ieškočiau kitų jos knygų.

12.41. Vidas Morkūnas „Reportažas iš kiaušinio“

Tai – jau trečioji skaityta rašytojo knyga (visas skaitytas galite rasti čia). „Reportažas iš kiaušinio“ – apsakymų rinktinė, kuri labai panaši į noveles, skaitytas „Pakeleivingų stotys“. Tiršta tamsa, itin vaizdingi pasakojimai, daug purvo, vaikščiojimo tarp gyvenimo ir mirties. Nors tekstai tamsūs savo siužetais, bet žavėjausi lietuvių kalbos grožiu, net jei ir kalbama apie nelabai gražius dalykus. Įrodant būtų galima cituoti bet kurią pastraipą, nes kur tik besi pirštu, ten tas grožis ir išsikerojęs. Galvoju, kas labiausiai įtraukė iš apsakymų. Neabejotinai pats pirmasis tekstas, kuris ir užkabino skaityti toliau. O kitas tikriausiai dėl temos, kuri pastaruoju metu vis neaplenkia manęs kine ir literatūroje – Visų mūsų kaimynė.

Tikiu, kad gerą vaizduotę turintiems ir gaudant kiekvieną detalę skaityti apsakymus turėtų būti įspūdinga (nors tuo pačiu ir sunku ar net šlykštoka, nes vaizdams išradingumo netrūksta). Man pačiai galbūt atidumo pritrūko ar dėl kitų aplinkybių ne viską sugaudžiau, galbūt pasimečiau toje tirštumoje, antrąsyk skaitydama tikriausiai daugiau visko rasčiau, daugiau įsiminčiau. Beje, net ir nugarėlėje autorius teigia, kad norėjo tai, kas amžina (mirties paslaptį, vienatvę, ryšį tarp tėvų ir vaikų), pateikti būtent tokioje aplinkoje (niūrioje, realistiškoje? – čia mano apibendrinimai), bet tuo pačiu panardinant į stebuklingą gimtosios kalbos šviesą.

Atrodo, liko neskaityta tik vienintelė – pati pirmoji V. Morkūno knyga „Manekeno gimtadienis“.