9.31. Erica James „Vasara prie ežero“

Prie mano namo kabo socialinė reklama, siūlanti pritrūkusiems romantikos atsiversti knygą. Kiekvienąsyk ją pamačiusi mintyse šypteliu, nes tokiais atvejais knygos kaip tik nesirenku. Dar peržiūrėjau, ar tikrai mintis neapgauna: išties, kažką panašaus kaip „Vasara prie ežero“ skaičiau tik pernai. Tačiau pastaruoju metu vis kirbėjo mintis, kad reiktų trumpam patraukti visą turimą niūrią literatūrą į šoną ir paskaityti ką nors šviesaus, kad ir kiek naivaus ir saldoko.

Floriana po dvejų metų tylos iš savo gero draugo gauna kvietimą į vestuves. Užsigalvojusi apie skambutį ji patenka į avariją – ją partrenkęs automobilis nė nesustoja, tačiau įvykę matę nepažįstamieji sustoja jai pagelbėti. Šie kol kas visiškai svetimi žmonės – Adamas, nekilnojamo turto brokeris, kurį neseniai paliko mergina, bei Esmi, senyvo amžiaus vieniša moteriškė, savyje laikanti liūdną savo jaunystės istoriją. Įvykiai susiklosto taip, kad jie tampa draugais. Florianai tenka spręsti, ką daryti su gautu kvietimu iš žmogaus, kadaise ją smarkiai įskaudinusio, Adamui suvokti, kaip pamiršti buvusiąją, o Esmi – atsakyti į visus likusius klausimus apie jaunystės meilę.

„Vasara prie ežero“ – knyga, kurioje yra meilės, paslaptingų praeities istorijų, dramų, ašarų, romantikos, gražių vaizdų (nuo Didžiosios Britanijos iki Italijos), tikslingo ėjimo jau nuo pradžių aiškios pabaigos link. Taip, tai viena tų istorijų, kurias skaitant arba įveikia skeptiškumas ir norisi mesti kuo tolyn, arba pasiduodama romano nuotaikai ir su lengva šypsena perskaitomos ir greitai užmirštamos. Nuo pat pradžių man grėsė antras variantas, todėl buvau patenkinta, kad toliau skaityti norėjosi, veikėjai pernelyg neerzino, nepriklausomai nuo to, jog netrūko saldžių monologų ir dialogų, jau minėto nuspėjamumo. Tačiau galiausiai istorija mane prigriebė ten, kur visai nesitikėjau – tam tikromis situacijomis, įžvalgomis ir charakteriais, kurie pažįstami realiame gyvenime (ir kaip tuomet sunku pasidaro vertinti knygą). Tad galop taip ir skaičiau, bandydama laviruoti tarp istorijos ir savų minčių, gal tik pabaigoje atsipeikėjau, kai istorija pasiekė aukščiausią melodramiškumo lygmenį.

Dar pagalvojau, kad kaip čia yra, jog tokioms istorijoms prireikia tokių nemenkų apimčių, kai kur kas sudėtingesnės ir kokybiškesnės sutelpa į perpus mažesnį kiekį puslapių. Bet šiaip jau nesiruošiu išsiplėsti kritikuodama tam tikrų šio romano aspektų, apie kuriuos aukščiau užsiminiau, nes imdama žinojau ko tikėtis, tokio pobūdžio romano ir norėjau. Man visai pavyko  juo pasimėgauti  – tai šiuo atveju ir svarbiausia. Juk kartais reikia ir šviesių pasakų, kad visiškai nepaskęstume tamsumose.

Reklama

9.30. Daina Opolskaitė „Užraktas“

Daina Opolskaitė turėtų jau būti žinoma paaugliams – „Užraktas“ yra jos trečiasis šiai auditorijai skirtas romanas. Šiame, kaip ir ankstesniuose, nagrinėjama ne viena skaudi, nepatogi tema. Bet juk tokios temos literatūroje paprastai labiausiai ir įsimena.

Aštuoniolikametė Mina su tėčiu ir močiute gyvena mažame miestelyje. Nors jos santykiai su tėvu kone idealūs, merginai kyla klausimų dėl mįslingos mamos mirties, močiutės atšiaurumo, tylos, stojančios, vos tik kalba pasisuka apie praeitį. Kai nuobodus gyvenimas staiga pasikeičia – įvyksta tiek malonių, tiek skaudžių įvykių, – Minai tenka atrasti jėgų su viskuo susidoroti ir suvokti, kas jai yra svarbiausia.

Dėl autorės pasirinktų temų drąsiai norisi šį pasakojimą dėti prie seniau (nors ir dabar dar yra knygynuose šios serijos knygų) itin populiarios Beveik suaugę serijos, kurios romanų veikėjai – paaugliai – pirmąkart įsimylėdavo, patirdavo problemų bendraudami su tėvais ir atsidurdavo, rodos, visai nevaikiškose situacijose (nėštumas, nusikaltimai ir kt.). „Užraktas“ tokių situacijų pasiūlo netgi daugiau, nei tikėjausi. Nors pradžia pasirodė gan stereotipiška ir vargiai kažką pasiūlysianti be kone išsyk iškeliamų klausimų apie Minos tėvų praeitį, kuo toliau, tuo labiau daugėjo įvykių, Minos gyvenimui atnešančių ne tokių spalvų, kokių jai norėjosi. Nors kai kurios paslaptys greitai atspėjamos (pavyzdžiui, draugės vaiko tėvo tapatybė), pripažinsiu, netrukus pajutau intrigą – buvo įdomu, ką autorė dar sugalvos, kokių iššūkių pagrindinei veikėjai pasiūlys.

Visgi, kad ir skaudžiomis temomis kalbama, knyga parašyta lengvai, įtraukiančiai – nekilo abejonių, kad knygą perskaitysiu vienu prisėdimu. Vietomis itin patiko autorės gebėjimas natūraliai peršokti per galbūt ne tokias svarbias dalis (pavyzdžiui, smulkiai neaprašoma Minos ir Viljamo draugystės pradžia, t. y., kaip iš atsitiktinės pažinties išsirutuliojo romantiniai santykiai). Tačiau buvo ir kiek dirbtinai atrodžiusių situacijų – kad ir minėtų veikėjų susitikimo scena ant skardžio, – lygiai kaip neįtikino ir pasirinkimas tiek daug įvykių sudėti į tokią trumpą laiko atkarpą. Gal vis dėlto reikėjo tik dalį jų išsirinkti, o likusias idėjas pasaugoti kitoms knygoms? Anotacijoje keliamas klausimas, ar tikrai verta visas paslaptis atskleisti, gan plačiai nagrinėjamas ir pačiame romane, tačiau tai paliko dvejopus įspūdžius: iš dalies todėl, kad įžvelgta autorės pasirinkta pozicija prieštarauja mano pačios požiūriui, iš dalies todėl, kad jaučiau prieštaravimą tarp to, kas sakoma, ir to, kaip viskas susidėliojo istorijoje ir kokia atomazga buvo pateikta.

Tikiu, kad dėl turinio knyga nepraslys pro akis nei paaugliams, nei tėvams ar pedagogams. Ir bent jau man tokius romanus būdavo kur kas įdomiau skaityti nei eilines romantines istorijas (užtat pastarosios buvo stebimos ekrane filmų ir serialų pavidalu).

9.29. David Lebovitz „Apartamentas“

Vienu metu skaičiau nemažai knygų apie Prancūziją. Pamenu, tempdavau namo vos ne kiekvieną, rastą bibliotekoje. Tokiu būdu vieną dieną perskaičiau ir David Lebovitz „Saldus gyvenimas Paryžiuje“, kuri paliko geriausią įspūdį iš visų. Todėl vos pamačiusi anonsuojamą „Apartamentą“, jau žinojau, kad skaitysiu.

Šioje knygoje autorius pasakoja apie tai, kaip jam sekėsi įsigyti ir įsirengti nuosavą būstą Paryžiuje. Užvertusi knygą net susimąsčiau, ar buvo kas nors, kas jam pavyko lengvai ir nesukėlė jokio streso. Atrodo, visi nusprendė susivienyti, kad galop istorijos veikėjas viską mestų ir grįžtų į savo Ameriką ir nebekeltų jokių sunkumų vietiniams. Persikraustymas mane visad vargindavo vien apie jį galvojant (todėl stengdavausi kuo mažiau daiktų turėti, nes žinodavau, kaip laikinai gyvensiu ir kaip po to teks viską pakuoti, vežti, nešti. Dabar, kai toje pačioje vietoje gyvenu porą metų ir leidau sau daugiau visko prikaupti, net baisu pagalvoti apie gyvenamosios vietos keitimą), tad skaitant, kad ir šiaip sudėtingas procesas nevyko sklandžiai (švelniai tariant), galvojau, kad nežinau, kiek jėgų būtų belikę viską, kas aprašyta, išgyvenus. Nebent, kaip autorius guodėsi svajonėmis apie tai, kaip gamins savo naujoje nuosavoje virtuvėje, taip ir aš guosčiausi mintimi, kad tai bus toji vieta, kurią galėsiu savaip įsirengti ir jau niekas iš ten nebeišvarys ir nebereiks iš naujo vėl visko patirti.

Su humoru pasakojama apie tai, kas kuo toliau, tuo mažiau atrodė juokinga (jam pačiam irgi), vienu metu rangovą su visais jo darbininkais norėjosi imti ir išmesti per langus su visais jų pažadais, išsisukinėjimais ir kaltinimais. Vėlgi, kaip ir ankstesnėje autoriaus knygoje, pasakojama apie įvairius paryžiečiams būdingus įpročius, nerašytas taisykles, požiūrį į klientą, biurokratiją – kai kas sukelia šypseną (kad ir tai, jog jiems viskas blogai, jie visad nusiteikę blogiausiam, o neblogai vartojamas, kai kalbama apie išties gerą dalyką), kai kas verčia kraipyti galvą (krūvos dokumentų, įvairių formalių ir neformalių susitarimų vilkinimas, keturios su puse valandos laukiant konsultacijos Ikea (visiškai išprotėjusi būčiau), įžeidimu laikomas bandymas pačiam išsirinkti vaisius ir daržoves turguje ir kt.). Kadangi D. Lebovitz yra kulinaras, receptų knygų autorius (viena yra pasirodžiusi ir lietuviškai), negana to, Prancūzija garsėja savo virtuve, knygoje daug kalbama apie maistą, kai kuriuose skyriuose pateikiami ir receptai.

Autorius sugebėjo sukelti emocijų, kas visuomet yra knygai pliusas, ir visai sudominti, nors buvo momentų, kai galvodavau, kad kartoja tai, ką jau buvo minėjęs anksčiau, o kai kada ilgesni aprašymai apie kriaukles, vamzdžius ir kitus technikos prietaisus priversdavo nuobodžiauti, ypač, kai nuspręsdavo, kad dar reikia paaiškinti visus ypatumus apie skirtumus tarp vieno ar kito technikos prietaiso bei prancūziškų jų pavadinimų. Kalbant apie prancūziškus žodžius – jie gan dažnai įterpiami į tekstą (su vertimais), pradžioje buvo visai smagu prisiminti seniai nevartotą kalbą ir bandyti mintyse ištarti žodžius bei susieti su vertimu, bet vietomis atrodė, kad visai be tikslo tie žodžiai atsidūrė tekste.

Išlaikęs savo rašymo stilių gan įdomiai ir juokingai autorius pasakoja apie savo patirtį, įsigyjant būstą ir darant jame remontą. Knyga kiek per daug ištempta, tiesa, jei receptai nedomina, kažkiek dar puslapių prasileis (o jei ir ši dalis aktuali, tai juos nagrinėjant (o po to ir praktiškai išbandant) sugaišta bus ne viena valanda).

Aštuoneri

Per gimtadienius norisi leisti sau daugiau nei įprastai, tad žemiau – kiek kitoks įrašas, greičiausiai priminsiantis ilgą minčių srautą, nenutolstantis nuo knygų, bet ir nesusijęs su jokia konkrečia. Apie aštuonerius metus su knygomis.

Tinklaraštyje galima rasti apžvalgas apie kiekvieną per beveik trečdalį turėto gyvenimo (kažkada vasarį buvo užbaigti 25-ieji gyvenimo metai) perskaitytą knygą. Galvoju, kad būtent todėl, jog šio tinklaraščio niekad nelaikiau darbu, man nekilo mintis (išskyrus tuos silpnumo momentus, kai norėdavosi ištrinti viską ir visur), kad galėčiau kurios nors perskaitytos knygos neaprašyti čia. Kaip ir niekada savo apžvalgų nelaikiau recenzijomis, net ir nesistengiau, kad jos tokios būtų. Rašau taip, kaip man tuo metu atrodo geriausia, užrašus naudoju nebent citatoms užsirašyti, bet net ir jos ne visada atsiduria prie apžvalgos. Ypač paskutiniu metu rastos frazės, pastraipos dėl savo taiklumo priverčiančios sustoti, vėl atveriančios naujesnes ar senesnes žaizdas, lieka kažkur telefone ar užrašų knygutėje vien todėl, kad tai atrodo pernelyg asmeniška ar dedant be konteksto galimai iškris iš apžvalgos kaip visai nesiderinantis intarpas. Žinoma, jau nebegaliu pabėgti nuo to, kad skaitydama pagalvoju, ką norėsiu paminėti rašydama, bet jei galop pamirštu ir tik po kiek laiko prisimenu, nesigraužiu, o jei jau labai norisi, tekstą paredaguoju (visgi stengiuosi to nedaryti, nes tikriausiai rezultatas būtų toks, kad pusę teksto perrašyčiau visai kitaip).

Tikėtina, kad tinklaraštis padėjo įgyvendinti ir svajonę – įsidarbinti knygyne, o pastarasis atvedė ten, kur dabar esu (tiesa, į visai kitą sritį). Per pusantrų metų, kol dirbau knygyne, pasikeitė požiūris ne vienu klausimu, rodos, daug ką visai kitaip daryčiau, bet nesiplėsiu ir apsistosiu tik ties pokyčiais, kurie susiję su knygomis. Jei studijų metais norėjau pirkti visas iš eilės knygas, įsidarbinus knygyne šito noro visai neliko. Net gautus dovanų čekius išleisdavau visai kitoms prekėms. Neskaitantys žmonės man tapo tiesiog kitų pomėgių turinčiais ir be skaitymo galinčiais išsiversti asmenimis. Nepasakyčiau, kad darbas knygyne skatino daugiau skaityti. Kaip tik perskaitydavau net ir mažiau nei studijuodama. Tad tikriausiai tai galėčiau įvardinti kaip šalutinį poveikį – nepaisant to, kad jas mėgstu, knygos nebeatrodo toks sudievintas daiktas, koks buvo prieš pradedant dirbti. Bet jokiu būdu nesakau, kad kiti dirbantieji knygyne su tuo susiduria. Toli gražu ne. O ir kas žino, ar prie panašių išvadų nebūčiau atėjusi ir kitomis aplinkybėmis?

Mano santykis su knygomis nepastovus. Galiu skaityti grįžusi iš darbo, visus savaitgalius nuo ryto iki vakaro vien tam, kad nuvyčiau visas galvoje esančias mintis. Galiu per visą savaitę skaityti tik valandą ir iš karto užsnūsti. Galiu galvoti, kad man tikrai reikia padaryti ilgesnę pertrauką ir nebeskaityti, nes niekas nebepatinka (kur tie laikai, kai patikdavo didžioji dalis išsirenkamų knygų?), bet galiausiai ir vėl suku ratus, kol atsiverčiu kažką. Sakau, kad man nebereikia knygų, kad visai nebetraukia jokie knygynai, bet į biblioteką (pernai rašiau, kad norėčiau vėl joje lankytis ir prieš porą mėnesių pagaliau vėl užsirašiau į ją) užeinu tuomet, kai žinau, jog galiu sau leisti bent valandą ramiai pasidairyti ir paieškoti naujų skaitinių, nes tai man kaip terapija, kad išnyktų visa kita bent tam trumpam laiko tarpui. Lygiai kaip ir vartant namie esančius ir skaitymo laukiančius kūrinius galiu visiškai atsipalaiduoti. Knyga gali nepatikti, bet atsiranda kokia pastraipa, kuri išjudina tai, ką gilyn buvau nustūmusi, ir tuomet jau nebežinau, kaip ją vertinti, nes vien dėl tų kelių eilučių, rodos, atsiminsiu tą kūrinį ilgai. Arba radusi išties įtraukiantį kūrinį noriu kuo greičiau lėkti namo, kad tik nors kiek paskaityčiau. Skaitydama galvoju, kaip norėčiau apie ją kam nors papasakoti, kad ir žinau, jog nelabai kam iš žmonių, su kuriais bendrauju, įdomu. Ir atrodo, kad niekad nenusikratysiu knygų, nors kartais sakau, kad jei turėčiau kokią kitą rimčiau mėgstamą veiklą, tai knygos būtų atidėtos į šalį. Tik ar tikrai? Nes per daug ilgai jos buvo mano užuovėja nuo visko, kad taip lengvai atsisakyčiau (o ir kodėl turėčiau?).

Tad toks mano santykis su skaitymu, tinklaraščiu, apžvalgų rašymu. Prirašyčiau ir dar daugiau, bet galbūt kada ateity sugrįšiu prie to ar kuriame nors knygos aprašyme leisiu sau nueiti į lankas, ką karts nuo karto darau ir kas, tikėtina, daliai lankytojų nepatinka. Bet kitaip rašydama nejausčiau, kad čia – mano erdvė.

9.28. Milan Kundera „Lėtumas“

Prieš keletą dienų apsilankiusi bibliotekoje eilinį kartą stebėjausi savo pasirinkimais. Vienas iš jų – ši M. Kunderos knyga. Nė minčių nebuvo, kad artimiausiu metu galėčiau tęsti pažintį su jo kūryba, bet pernelyg negalvodama ir net nesigilindama į anotaciją, pridėjau prie kitų išsirinktų knygų. Gal dėl pavadinimo, nes kaip tik šį savaitgalį taip ir norėjau praleisti – lėtai.

Vidurvasario naktis, pilis ir dvi gundymo istorijos, kurias skiria du šimtai metų. Autorius, supriešindamas praeitį ir dabartį, kalba apie tokias sąvokas kaip greitis, lėtumas, santūrumas ir ekshibicionizmas bei jas vartodamas samprotauja apie šiuolaikinį gyvenimą.

Epikūro išmintis turi liūdną foną: išmestas į negandingą pasaulį žmogus pamato, jog vienintelę tikrą vertę turi tik malonumas – kad ir koks menkas jis būtų,- kurį gali patirti pats: gurkšnis vandens, žvilgsnis į dangų (į Dievo langus), glamonė.

Kaip jau esu minėjusi, pastaruoju metu knygose vis randu minčių, kurios užėmusios jau kurį laiką vietą ir mano galvoje. Ne išimtis ir „Lėtumas“. Jau viename pirmųjų puslapių rasta aukščiau esanti citata privertė sustoti. Juk ir pati mintyse vis grįžtu prie to, kaip vis brendama į tą patį – pasitenkinama visiškai menku, trumpalaikiu malonumu, kad ir žinoma, jog netrukus tai kainuos atsinaujinusią graužatį ir kaltę, bet nepasimokoma ir kitąsyk vėl daroma taip pat, nes kad labai trumpam, vos akimirkai tas menkas malonumas yra viskas, ko reikia, kad kuriam laikui pasimirštų visa kita. Žinoma, autorius, perfrazuodamas žymių mąstytojų mintis, pateikdamas savąją pasaulėžiūrą apima kur kas platesnį vaizdą, o tai, ką parašiau, susiję tik su maža romano atkarpa ir mano pačios santykiu su išsakyta mintimi.

Visgi tai nepadėjo lengvai įsijausti į siužetą, net turėjau abejonių, ar ne be reikalo pasiėmiau aš ją. Tačiau po truputį nuomonė kito. Vis dar išlaikydama tikslą šį savaitgalį mėgautis lėtumu, neskubėdama skaičiau, darydama kelių minučių ar valandos pertraukas, o galop vėl sugrįždama prie teksto, galop ėmiau mėgautis ir knyga. Autoriaus įžvalgos, humoro jausmas (kurio nebuvo daug, bet neretai taip netikėtai prigaudavo, kad negalėdavau nenusijuokti balsu) leido atsipalaiduoti, nors atidumas buvo reikalingas kai kada pasitaikiusiems ilgesniems samprotavimams, nes nesinorėdavo praleisti dėstomos idėjos.

Esama paslaptingo ryšio tarp lėtumo ir atminties, tarp greičio ir užsimiršimo. Prisiminkime visiškai banalią situaciją: vyras žingsniuoja gatve. Staiga jis nori kažką prisiminti, bet prisiminimas vis bėga nuo jo. Tada jis mechaniškai sulėtina žingsnį. Ir atvirkščiai, žmogus, kuris nori užmiršti ką tik patirtą nemalonų įvykį, nesąmoningai paspartina žingsnį, kad kuo greičiau nutoltų nuo to, kas laiko požiūriu dar per arti.

Dar viena citata, kurios mintis itin pažįstama, nes taip ir pamenu paskutinius kelis kartus, kai nemenkai susinervinusi taip ir norėdavau kažkur lėkti (ir kaip vienąsyk džiaugiausi, kad buvo pietų metas, tad nieko nelaukusi galėjau išeiti, o ne tęsti darbus su visai kitomis mintimis užimta galva). Ir lygiai taip pat su lėtumu – juk išties sustojame, nutylame, kai norime ką nors prisiminti. Tad galiu daryti išvadą, kad arba aš visai neoriginali, arba autorius pernelyg taiklus.

Nors abi knygos istorijas, kurios persipynusios ir pasakojama tai viena, tai kita, skiria du šimtai metų ir bendrai vertinant jos skyrėsi veikėjų elgesiu, norų reiškimu ir jų įgyvendinimu, kai kada laikas susitraukdavo ir neatrodo, kad kam nors paklausus būčiau atsakius, kad šiuolaikinė dalis vyksta XX a. pabaigoje, tad dėl šito norėjosi ryškesnės atskirties. O ir pats pasakojimas, tenka pripažinti, nėra įsimintinas, išliks atminty nebent atskiros jo dalys, bet kaip visuma – abejoju.

Pabaigai – dar kas liko. Jei jau šįsyk pradėjau rodyti, ką žymėjausi, tai iki galo:

Siauroje uždaroje erdvėje pasakytas žodis reiškia ką kita nei tas pats žodis, nuskambėjęs amfiteatre. Tai jau ne tas žodis, už kurį jis visiškai atsakingas, o žodis, kurį kiti žmonės nori būtinai išgirsti, kiti žmonės, kurie stovi čia ir žiūri į juos.

Ir vėl nuomonė panaši kaip ir kitas jo knygas perskaičius. Geriau už vidutinę, bet kažko pritrūksta, kad vertinčiau dar geriau.

9.27. Monika Budinaitė „Selfų slėnis“

Ne taip ir dažnai pasiimu knygas, apie kurias tuo metu būna garsiai rėkaujama. Nes tai atstumia, nebent dar suspėju labai greitai tą kūrinį gauti, kol dar nepradėjo pelnytos ar nepelnytos liaupsės sklisti visur, kur tik įmanoma. Apie „Selfų slėnį“ kalbama daug, autorė, pasirodo, jau neblogai žinoma literatūros pasaulyje (tik mane aplenkė, nes pirmąsyk jos pavardę girdėjau). Ir kažkaip pasidaviau.

Knygoje – keturios istorijos. Pirmoji – apie Ridą, fotografą, keliautoją – jo pilna spaudoje, o gyvenimas atrodo lyg iš pasakos. Antroji pasakoja apie Simoną ir Robertą – jau šešiolika metų laimingai susituokusius, auginančius du sūnus. Trečiosios istorijos centre – Luko mama – buvusi rašytoja, o dabar – laiminga mama, kasdien besidžiaugianti savo paaugliu sūnumi. Ir ketvirtasis pasakojimas – apie Beatričę, norinčią išgarsėti, bei to atkakliai siekiančią.

Skamba gražiai, kol nepaaiškėja, kad viskas – tik paviršius, matomas mums puikiai pažįstamuose socialiniuose tinkluose. Kas slepiasi po filtrais pagražintomis nuotraukomis, papildytomis saldžiomis grotažymėmis ar idealų pasaulį piešiančiais aprašymais, galima nesunkiai pamatyti skaitant minėtas istorijas. Neabejotinai aktuali šioms dienoms tema, kai vieni daugiau, kiti mažiau laiko praleidžia stebėdami kitų tobulus gyvenimus, o tuos įrašus ar vaizdus keliantys asmenys – ne ką trumpiau užtrunka, kad padarytų tokį gyvenimą puikiai atskleidžiančią nuotrauką ir ją įkeltų į vieną ar kitą socialinį tinklą. Tačiau po tomis išdailintomis nuotraukomis gali glūdėti vienatvė, pripažinimo troškimas, visiškas realaus gyvenimo ir aplinkinių nebematymas ir net nebegyvenimas realybėje, o tik toje išpuoselėtoje svajonėje, kuri ir kuriama socialiniuose tinkluose. Kaip ir nieko naujo, nieko stebėtino, viskas žinoma, kad ir kaip tam tikromis akimirkomis iš nuobodulio naršant po instagram nejučia vis vien ateina mintys apie kitų -esnius gyvenimus.

Autorės rašymo stilius gan lengvas, tačiau neerzinantis, galima susidėlioti vientisus veikėjų paveikslus, juos pažinti ir suprasti, kaip veikia jų gyvenimai. Todėl skaityti buvo įdomu. Bent iš pradžių. Bet greitai atsirado jausmas, kad viskas pernelyg nuspėjama, nieko, kas intriguotų, skatintų toliau skaityti ir pamatyti, kaip baigsis likusių istorijų personažams, nebeliko. Nepaisant taiklumo, tragikomiškų situacijų, knyga netaps įsimintina tikriausiai vien todėl, kad tema – ne ta, kuri man pernelyg rūpėtų. Ne todėl, kad nesinaudoju socialiniais tinklais (nors pripažįstu, kad paskyrą viename iš jų išsitrinčiau nors iš šiandien, ką kažkada jau buvau padariusi, o kitas man labiausiai reikalingas tik dėl paprastesnio susisiekimo su kai kuriais žmonėmis), o kad tiesiog nejaučiu kažkokio susidomėjimo, potraukio (ar kaip tai įvardinti), gal kad keliama problema jau tiek žinoma, jog net nebejaudina (tol, kol kas nors bendraudamas nesumąsto, kad pats laikas išsitraukti telefoną ir pažiūrėti, kas ką gero įkėlė ar parašė nuo tada, kai paskutinįsyk buvo tikrinta). Tad ir buvo taip, kad pirmosios istorijos visai įtraukė, bet skaitydama apie Beatričę jau vos ne kankinausi ir laukiau, nesulaukiau, kol pagaliau pamatysiu paskutinį puslapį.

Knyga skirta šioms dienoms, o kiek aktualumas išliks ateity, bus matyti.

9.26. Javier Marías „Tokia blyški širdis“

Kad ne tik Įsimylėjimai yra išleisti lietuviškai, sužinojau visai atsitiktinai. Tuomet beliko sulaukti to laiko, kol pagaliau po labai ilgos pertraukos užsirašysiu į biblioteką ir ten surasiu kitą Javier Marias knygą. Nes minėtoji labai patiko. O „Tokia blyški širdis“ priklauso kadaise leistai (beje, tos pačios Almos litteros, o tai privertė nustebti, nes pernelyg pripratau matyti kiek kitokį jų leidžiamą asortimentą) „Dvidešimto amžiaus aukso fondo“ serijoje (panašios kokybe pasižymėjusios modernių autorių kūrinių serijos tuo metu buvo populiarios, dabar panašus atitikmuo, matyt, būtų nebent Sofoklio leidžiama kultinių knygų serija).

Romanas prasideda intriguojančiai: visai neseniai susituokusi ir iš medaus mėnesio grįžusi moteris nusižudo nusišaudama vonioje, kol susirinkę artimieji valgo vakarienę. Tuomet veiksmas persikelia į ateitį, čia pagrindinis veikėjas – nusižudžiusios vyro ir jos sesers sūnus, jau užaugęs ir pats neseniai sukūręs šeimą. Tik visai atsitiktinai jis sužino, kas iš tiesų nutiko jo tetai, tačiau dar lieka neišaiškinta visa istorija, kurią keturiasdešimt metų nuo visų saugojo tėvas.

Tačiau melaginga būtų teigti, kad knyga – tik apie bandymą išsiaiškinti tiesą. Į pasakojimą sutelpa labai nemažai: dvejonės dėl santuokos, svarstymai apie gyvenimą, bėgančio laiko jutimas, vieniši, supratimo ar artumo nerandantys žmonės, baimės ir dar daug kitų temų, persipinančių tarpusavyje. Kaip ir „Įsimylėjimuose“, veiksmo nedaug – tai labiau pojūčių, monologų romanas.

Kaip tikriausiai ne vienas skaitantis pastebėjo, būna, kai kūriniai patenka į rankas itin laiku – nepaisant to, kad „Tokia blyški širdis“ paliko mažesnį įspūdį nei anksčiau skaitytas autoriaus romanas, skaitydama galvojau, kad geresnio laiko jai vargu, ar galėjau rasti. Kai kurias eilutes taip ir norėjosi išsisaugoti, kadangi jos taikliai apibūdino esamą mano pačios būseną ar tapo tinkamais pastebėjimais į klausimus, kurie sukasi galvoje. Vėl gėrėjausi autoriaus rašymo stiliumi, realistiškais personažais, įdomiomis, atviromis (tiek atviromis, kad net norisi jau vartoti žodį intymios) mintimis. Nors galima būtų nujausti įspūdingą, dinamišką kulminaciją, bet čia jos negalima rasti nė su žiburiu – viskas ramiai, išjaustai, be hiperbolizavimo ar dramų. Ir tai visiškai tiko šiuo atveju.

Man Javier Marias knygos – tokios, apie kurias pasakoti sunku, nes jo romanų esmė – ne išorinio siužeto vingrybės, o labiau vaizdinė ir jausminė pusė, kurią pajausti skaitant lengva, bet aprašyti sudėtinga. Džiaugiuosi, kad šis autorius pateko į mano akiratį.