9.46. Sarah Perry ,,Esekso slibinas“

Užvertusi knygą vėl sau iškėliau visad aktualų klausimą: nuo ko priklauso, kad kūrinys palieka tokį įspūdį, jog pabaigus skaityti dar kurį laiką neapleidžia ypatinga būsena, kai visos emocijos bando ištrūkti ir, rodos, nėra kur dėtis dėl tokio staiga atsiradusio pojūčio (ir tuomet belieka tik rašyti, o po to nusivilti, kad nepavyko perteikti nė pusės tiek, kiek norėjau)? Jau ilgą laiką tokia būsena man – ganėtinai reta, sukylanti vos kelissyk per metus. Todėl nenuostabu, kad atsivertus vieną ar kitą knygą (nebūtinai knygą, filmai, serialai – ne ką mažiau susiję su šia dilema) ir galvodama, kad štai, šitas kūrinys tikrai turi būti ,,tas“, neretai nusiviliu, o jei pagaliau bent užuomazgas minėtos būsenos pajaučiu, ieškau, kas galėjo nulemti, kad pagaliau viduje buvo kažkas daugiau nei įprastai išjudinta. Žinoma, peržiūrint įvertinimus, apžvalgas, galima padaryti tam tikras įžvalgas, bet taip pat nesunku pastebėti, kad kai kurie kūriniai, net ir turintys bruožus, kurie mane žavi, galiausiai lieka užribyje. Lygiai kaip ir yra tokių knygų (ar filmų, serialų), atrodo, jokiais būdais nesiderinančių prie mano ,,skonio“, bet sukėlusių tas emocijas, kurių taip trokštu kiekvienąsyk atsivertusi knygą (įsijungusi filmą/serialą). Todėl nemanau, kad šioje apžvalgoje irgi pavyks atskleisti, kuo ,,Esekso slibinas“ išsiskyrė iš kitų knygų, kad galop tapo ,,tąja“. Bet gal užteks pasakyti, kad ji tokia?

XIX a. pabaigos Londonas. Kora Syborn turėtų gedėti dėl vyro mirties, tačiau labiausiai ji jaučia išsilaisvinimą. Nelaiminga santuoka baigėsi, o dabar ji gali atsiduoti tam, kas ją labiausiai domino: mokslams. Kartu su sūnumi ir drauge ji atvyksta į Eseksą, Aldvinterio parapiją, kur susipažįsta su vikaru Viljamu Ransomu bei jo šeima. Esekso žmonės tiki, kad netoliese siautėja slibinas, dėl kurio vyksta visos pastarojo meto nelaimės. Kora, tikinti mokslu, viliasi, kad slibinas – tai neatrasta gyvūnų rūšis, tuo tarpu Viljamas nemano, kad toks padaras apskritai egzistuoja, o vietinių nepagrįsta baimė – pražūtinga ir nutolinanti nuo tikrojo tikėjimo.

Turime nemažai knygų, kuriose vaizduojami tolimesnės praeities įvykiai. Tačiau papasakoti taip, kad skaitytojas išties pasijaustų aprašomuose laikuose, pavyksta toli gražu ne kiekvienam rašytojui. Todėl nuo pat pirmųjų puslapių ,,Esekso slibinas“ man tapo pasigėrėjimu: atrodė, kad ne tik siužetas vyksta XIXa., bet ir autorė gyveno minėtame amžiuje. Jei nebūtų užrašo, kad tai – geriausia 2016-ųjų Didžiosios Britanijos knyga, o knygynuose ji nestovėtų prie moderniųjų rašytojų kūrybos, skaitydama nė nebūčiau suabejojusi, kad romanas yra parašytas prieš daugiau nei šimtmetį – tokį įspūdį sukuria rašymo stilius.

Iš pažiūros, romanas atrodo tamsus. Miestelio gyventojų tikėjimas mistine būtybe, kuriai suverčiama kaltė dėl visų nelaimių (net jei tai tiesiog girtas vietinis, dėl savo būklės įkritęs į vandenį ir prigėręs, ar kito žmogaus, o ne apkalbamo padaro, pavogti naminiai gyvuliai). Baimė sukelia įvairių padarinių: vaikai neišleidžiami tamsiuoju paros metu į lauką, bažnyčia kiekvieną sekmadienį prisipildo tikinčiųjų, istorijų, kada ir kas vėl matė Esekso slibiną, vis daugėja. Neviltis didėja, atrodo, kad ši beprotystė taip niekad ir nedings, o tik vis labiau apgaubs miestelį. Panašu į ,,Geruosius žmones“ – tai tiesa, bet ,,Esekso slibinas“ – kur kas šviesesnis vien dėl pagrindinių veikėjų.

Dėmesio centre atsiduriantys personažai – lyg atsvara miestelio tamsumui. Kora žavisi mokslais, ypač ją dominta gamtos sritis, dėl fosilijų ir kitų panašių radinių ji ir atvyksta į Eseksą. Paslėpusi puošnius apdarus, braidydama po purvus su vyriškais drabužiais, nesišukavusi ji tarsi visiškai atsiskiria nuo tradicinio tuometinio moters vaidmens. Jos geriausia draugė ir patikėtinė – ne ką mažiau savarankiška, kovojanti už darbininkų teises, besirūpinanti vargšais, santuoka jai būtų – tik jos laisvės suvaržymas, ko ji visiškai netrokšta. Tikėjimas joms – neaktuali sritis, dėl kurios Korai su Viljamu ir kyla nesutarimų. Tačiau, kas labiausiai džiugino skaitant, Vilas (taip sutrumpintai vadintas) vaizduojamas kaip plačių pažiūrų žmogus, kuris, kad ir besilaikydamas savo įsitikinimų, klausosi ir kitos pusės, ginčijasi, pateikdamas argumentuotą nuomonę (bei tokios pat klausydamas). Šalia to rasime dar ir porą gydytojų, kurie žavisi pažįstamomis moterimis bei trokšta panaudoti savo turimas medicinines žinias chirurgijos srityje (ir ne tik šioje, kadangi minima ir hipnozė) kur kas dažniau: deja, nemaža dalis net ir Londone gyvenančių žmonių vis dar netiki, kad tai yra visai kas kita nei kūno niokojimas ir mirties pagreitinimas.

Pradžioje skaityti buvo nelengva. Iš atsiliepimų susidariau nuomonę, kad ne man vienai tekdavo karts nuo karto sustoti ir atsiversti puslapį atgal ar pakelti akis į prieš tai skaitytą pastraipą: rodos, mintys kažkur tik vos vos nukrypdavo, ir jau pagaudavau save nebežinančią, kas per tą akimirką įvyko romane. Todėl tikrai netikėjau, kad aprašydama ,,Esekso slibiną“ pradėsiu nuo kažkokių klausimų apie ,,tas“ knygas. Tačiau tiksliai nepasakysiu kada, bet staiga viso to nebeliko: nebereikėjo tikslintis, grįžinėti atgal, atrodė, pajutau pasakojimo ritmą, įsitraukiau į istoriją, gaudžiau kiekvieną veikėjų judesį, dialogą, monologą. Žavėjausi veikėjais, jų ištrūkimu iš apribojimų ar laisvės mėgavimusi, subtiliais laiškais, įnirtingais pokalbiais, diskusijomis apie mediciną, mokslą ir tikėjimą, pasigėrėjimą teikiančiu artumo (nesvarbu, ar dviejų suaugusiųjų, ar dviejų vaikų, vaiko ir suaugusiojo) momentų talentingu, jautriu perteikimu.

Visapusiškai gražus romanas. Ir ne tik dėl viršelio, kurį pastebi kiekvienas (kita vertus, kaip galima nepastebėti, kai akį traukiančių viršelių turime tiek mažai?), bet ir dėl rašymo stiliaus, veikėjų charakterių ir jų tarpusavio santykių, kuriamos mistiškos atmosferos. Atrodo, tai – ,,mano“ knyga. Ir kaip pradžioje užsiminiau, kaip gaila, kai nesijaučiu gebanti perduoti didesnę dalį tos būsenos, minčių, kurias norėtųsi perskaičius tokią knygą.

Tiesa, pasidžiaugusi, kad užbaigiau įdomų romaną, gavau klausimą, ar rekomenduočiau jį. Rekomenduočiau, bet ne kiekvienam. Kalbant ne tik apie šią, bet ir kitas knygas, jau ilgą laiką nemėgstu rašyti tokių sąvokų kaip ,,(tikrai) patiks tiems, kurie…“, ,,skaitykite, (tikrai) nenusivilsite“, nes, kaip jau pradžioje rašiau, net ir pati dar iki galo nesuprantu, kas nulemia, kad net ir kruopščiai išsirinkta ir atitinkanti visus norimus kriterijus knyga tampa po dienos užmirštama, o kita – visai atsitiktinai išsirinkta, nieko apie ją nežinant, gali tapti visišku metų (ar ilgesnio laikotarpio) atradimu. Tiesą sakant, ,,Esekso slibinas“ patenka į antrąją kategoriją, nes tuo metu man suveikė du menki, kai kam tikriausiai ir absurdiškai pasirodysiantys kriterijai: naujų rimtesnių knygų trūkumas bei patikima leidykla (ne, tai visai ne reklama, o patirtimi paremta išvada. Vietoj ,,Baltų lankų“ galėtų būti ir keletas kitų) – tikriausiai dėl tokių silpnų argumentų šis romanas ir pragulėjo pas mane pusantro mėnesio, ir tik sakydama sau, kad skolintos knygos negali amžinai tūnoti lentynoje, prisiverčiau pagaliau atsiversti. O ką radau atsivertusi, jau paminėjau viršuje.

Reklama

9.45. Alessandro Baricco ,,Misteris Gvynas“

Keistasis Alessandro Baricco. Jau nesyk aptartas, skaitytas, bet vis ranka tiesiasi jo knygų link, vos tik užsuku į biblioteką.

Romano centre – Džasperis Gvynas – rašytojas, kuris bendrauja tik savo literatūriniu agentu. Vieną dieną Džasperis laikraštyje paskelbia pažadą niekada daugiau neberašyti ir, nors jo agentas netiki, yra tvirtai pasiryžęs baigti rašytojo karjerą. Tačiau laikas bėga, o Gvynas vis nejučia pastebi, kad nerašyti tiesiog negali. Ieškodamas knygoms alternatyvų vyras galop randa išeitį: įsirengtoje studijoje jis rašys žmonių portretus.

Tai, kokiu būdu vyksta pasiruošimas rašymo procesui ir kaip renkama medžiaga apie portreto užsakovą, yra įdomiausia romano dalis. Čia nėra bereikalingų dramų ir konfliktų (juos galėtų sukelti vien pozavimo sąlygos), tik kliento ir Gvyno santykis, jų buvimas vienoje patalpoje kartu, bet tuo pačiu ir atskirai. Pozavimo idėja, mistiškumas, susijęs su portretu (intriguoja, kas Džasperio parašytuose lapuose užrašyta), sakyčiau, netgi ne tik su darbo rezultatu, nes mistiška nuotaika neapleidžia didžiojoje romano dalyje. Skaitant atrodė, lyg sklistų nenusakoma ramybė iš aprašomos studijos, o kiekvienas veikėjas kažkuriuo metu atsigręždavo į tikrąjį save – nors ne tiek daug ir sužinome apie personažus, bet pojūtis, kad jie visi išsinuogindavo ne tik išoriškai, nė trumpam nedingdavo.

Visgi knygą priskirčiau prie mažiau patikusių autoriaus darbų. Sunkiau skaitėsi, ypač antroje kūrinio dalyje, kai atsirado užuominų į detektyvą. Neįtraukė, kažkoks ir beprasmiškumo jausmas atsirado, nes mintyse ėmė kirbėti: o kas iš to?, juk vis tiek galop nelabai kas išaiškėjo, o kas buvo išaiškinta, neprisidėjo prie kažkokio svarbaus klausimo. Nors mistiškumas, iki galo taip ir neatsakyti klausimai ne sykį sutikti kituose autoriaus kūriniuose, bet šįsyk trūko užbaigtumo.

Tik gal kiek gaila, kad Triskart aušroje skaičiau anksčiau, nes ką tik perskaitytoje buvo užsiminta apie knygą tokiu pavadinimu, tad iš karto norėjosi darsyk atsiversti ir perskaityti jau kiek kitokiomis akimis.

9.44. Jane Harper ,,Sausra“

Aplinkoje buvo tiek gerų atsiliepimų (ir iš žmonių, kurių nuomone pasitikiu), kad negalėjau neperskaityti ,,Sausros“ ir aš (nors nedaug trūko, kad būčiau atidėjusi gal net kitiems metams). Dar vienas detektyvas į šių metų sąskaitą.

Kievaro miestelis, Australija. Visus iš sąstingio, sukelto nesibaigiančios sausros, pabudina įvykis: ilgametis miestelio gyventojas Lukas, pirma nušovęs žmoną ir sūnų, galop nusišauna ir pats. Į laidotuves atvykęs Luko geriausias vaikystės draugas Melburno federalinis policininkas Aronas Falkas paprašomas kiek ilgiau pasilikti: Luko tėvas nori išsiaiškinti šio įvykio priežastis, tad, padedamas vietinio pareigūno, imasi tirti draugo nusikaltimo aplinkybes. Visgi tai daryti nelengva: prieš dvidešimt metų, dar paauglys, Aaronas buvo apkaltintas savo pažįstamosios nužudymu, ir tik Luko liudijimas tuomet apsaugojo jį nuo kalėjimo. O mažas miestelis, kuriame visi vieni kitus pažįsta, iki šiol puikiai prisimena ano meto įvykius ir Aaroną vis dar laiko žudiku.

Išdeginta žemė, išdžiuvusi upė, nebederlingos žemės – miestelio gyventojams, kurie pagrinde ir gyvena iš žemės ūkio, atėjęs labai liūdnas laikas, besitęsiantis nebe kelis mėnesius, o dvejus metus. Išvarginti nepriteklių, sauso ir karšto oro vietiniai užsiplieskia greitai, pernelyg ilgai nė neieškodami priežasčių. Veiksmas lėtas, bet tempas – tiesiog idealus pateiktoms gyvenimo sąlygoms. Kažkiek priminė ir šią vasarą, kai išėjus į kiemą vietoj įprastos žalumos matydavosi tik geltona išdegusi žemė, o dėl karščio sulėtėję buvo ne tik judesiai, bet ir mąstymas (bent jau tokiems kaip aš – nepakenčiantiems tokios temperatūros), bet, žinoma, nėra nė ko lyginti su tuo, kas aprašoma knygoje. Nemažai kas būtent atmosferą išskiria kaip vieną labiausiai įsirėžusių į atmintį romano privalumų, ir tegaliu tik pritarti: įtaigu, neperspausta.

Pats siužetas iš pažiūros – gan paprastas: pagrindinis veikėjas tiria bylą, o šalia aiškinamasi ir tai, kas įvyko prieš dvidešimt metų. Bet paprastumas visai netrukdo įsitraukti į pasakojimą. Įkritau į romano atmosferą, aprašomus įvykius, po to net žiūrint serialą vis galvoje imdavo suktis vienas ar kitas jau perskaitytas fragmentas bei norėdavosi grįžti bei skaityti toliau. Pasirodė gerai perteiktas mažo miestelio sindromas: kai visi bijo ko nors ir todėl niekas nesipriešina, kad ir kaip bebūtų nepagrįstai kaltinama, kenkiama ar kt., kai sekama paskui autoriteto nuomonę ir kaip lengvai toji nuomonė pakeičiama. Kažkas kažką matė, bet tyli, saugo vietinius, saugo save, tik neretai – dėl visai nereikšmingų, jokiais realiais faktais neparemtų priežasčių.

Personažai išplėtoti neprastai. Smagu, kai knygą sudaro vos daugiau nei 300 puslapių, o juos perskaičius sugebėčiau visai nemažai papasakoti ne tik apie porą svarbiausių. Veikėjai įdomūs, juos norisi palaikyti, o tai visuomet prisideda prie to, kad knygą skaitau su malonumu. Atrodė, kad nieko nėra per daug: visi dialogai, svarstymai reikalingi, o kur jau tarsi atrodydavo, kad štai, viskas krypsta visai nereikalinga linkme, greitai būdavo vėl sugrąžinama prie to, kas skaitytojui turėtų būti aktualiausia. Kulminacija – nelabai nuspėta, vėlgi, nugalėjo paprastumas, tačiau logiškumas yra reikalingas (vis dar prisimenu prieš tai skaitytą knygą, kur jo visiškai nerasta), tad džiugu, kad jo buvo. Net ir pabaiga – iki paskutinio sakinio rami, be jokių skubotų sprendimų, kurie galėtų nors kiek sumažinti susidarytą įspūdį.

Net ir rašant apžvalgą atrodo, kad vis dar į mane įsismelkusi toji slegianti, lenkianti prie žemės atmosfera. Kūrinys vertas dėmesio ir laiko, skirto skaitymui.

9.43. Guillaume Musso ,,Dabarties akimirka“

Guillaume Musso itin populiarus mūsų šalyje, yra išleista nemažai romanų, jie skaitomi, susilaukia gerų įvertinimų. Pati iki šiol buvau skaičiusi tik vienintelę knygą prieš penkerius metus – ,,Ar būsi ten?“, tuomet ji man patiko, bet sugrįžti prie šio autoriaus prisiruošiau tik dabar nusprendus, kad G. Musso galėtų tikti vakarams po darbui, kai norisi ko nors ,,greitai, lengvai ir gan įdomiai skaitomo“. Bet, kaip sakoma, pasvajok ir praeis.

Arturas iš tėvo gauna palikimą – apleistą švyturį. Jam pasakoma, kad švyturį galės turėti, jei tik neišgriaus įėjimo į vieną jame esantį kambarėlį (rimtai?? Akių vartymas prasidėjo nuo pat pradžių – o tai ne per geriausias ženklas). Tad labai (ne)tikėta, kad vos ne iš karto jis išgriauna įėjimą, įeina į kambarėlį ir po kelių akimirkų atsiduria Niujorke, tik maždaug po metų nuo tos datos, kai Arturas padarė tai, ko pažadėjo tėvui nedarysiąs. Kai po paros jis vėl nusikelia į kiek tolesnę ateitį, vyras ima aiškintis, kas vyksta su juo, įsimyli moterį, o netrukus paaiškėja ir gąsdinančios ateities prognozės.

Jei atsiverstumėte knygos nugarėlę, perskaitytumėte visiškai kitokią anotaciją. Joje akcentuojama Liza, lyg ji, o ne Arturas būtų pagrindinis veikėjas. Tad gal ir gerai, kad rinkdamasi čiupau tiesiog pirmą pasitaikiusią (ilgai nesirinkau, kadangi buvau susidariusi įspūdį, jog visos autoriaus knygos plius minus panašios), nes vis tiek būčiau įsivaizdavusi viską kiek kitaip.

Pirmoji skaityta G. Musso knyga irgi buvo apie keliavimą laiku. Skirtumas toks, kad vienas keliauja į praeitį, o kitas – į ateitį. Ir vienos knygos veikėjas gali pats pasirinkti, ar nori keliauti, o kitam tokių pasirinkimų neduota. Abu turi ribotą keliavimų skaičių, ir jiems pasibaigus viskas gali pasikeisti, tik neaišku, kiek į gerąją pusę. Be abejo, abiejuose romanuose svarbią vietą užima meilė. Daugelis rašytojų ne vieną kartą tik kitais žodžiais perpasakoja panašias į ankstesnes istorijas, bet šiuo atveju tai yra kelionė laiku – pripažinkime, ne pati dažniausia tema, o kai ją gvildena tas pats autorius kelissyk, norisi, kad istorijos būtų labai skirtingos, o čia galima skirtumus ir panašumus žymėti, bet galop vis tiek apibendrinimas bus toks, kad skaitant vieną norėsis visą laiką lyginti iš karto su kita, nes pasakojimo būdas, pagrindiniai akcentai, veikėjų charakteriai, maniera – viskas itin panašu.

Labiausiai erzino Arturo ir Lizos meilės istorija. Nieko nesakyčiau, jei jie būtų jau buvę pažįstami ar per kažkurią iš Arturo kelionių į ateitį susipažinę normaliomis aplinkybėmis, po to vienas kito ieškotų, bandytų kažkokius santykius megzti ir t.t., nevengiant ir kažkokių banalių sprendimų. Tačiau čia man jau buvo per daug sutapimų. Arturas tiesiog privalėjo perkeltas į ateitį atsidurti moters duše jai besiprausiant, po to atsirasti jos vaikino namuose pačiu reikalingiausiu momentu ar dar kur nors netoli jos. Užteko būti numestam prieš jos akis – ir jau meilė tikra, visam gyvenimui tiek jam, tiek jai. Nepasakyčiau, kad absoliučiai skeptiškai žiūriu į sutapimus (juk ir realiame gyvenime pasitaiko tokių, kai pavyksta tik galvą kraipyti, nesuprantant, kokiu būdu tai įvyko), bet šioje knygoje jie lipo vienas ant kito, o tai nebeįdomu, neįtraukia, nes neįtikina.

Romane nėra jokių spėliojimų, kodėl Arturas keliauja laiku, nuo kada tai prasidėjo, kas įvyko tame kambarėlyje, kaip tą sustabdyti, pakeisti. Viskas, ką gauname – nebent skyriaus pabaigoje du sakinius, kuriuose pagrindinis veikėjas dūsauja, už kokias praeities klaidas jam taip nutiko. Bet nieko nors truputį gilesnio, labiau apsvarstomo, jokių paieškų (nors pradžioje Arturas dar kaip ir tikėjosi surasti kokią išeitį, išsiaiškinti paslaptį.). Dažniausiai skyrius pradedamas vieta, kur Arturas atsirado, kaip jam pavyksta išsikapstyti iš ten, jei tai – nesaugi aplinka, tuomet pereinama, kaip jis atsiranda prie Lizos namų, tada ką jie spėja nuveikti, ir galiausiai jis vėl dingsta, viskas vėl prasideda iš naujo. Ėjimas visišku paviršiumi, monotoniškai kiek vargina, todėl nenuostabu, kad skaičiau toli gražu ne du vakarus, kaip prieš imdama tikėjausi.

Atskiros pastraipos verta kulminacija. Ji turėjo nustebinti, tą ir padarė, bet emocijos buvo tikrai ne tos, kokių autorius greičiausiai tikėjosi. Tikriausiai daug kam patinka nenuspėjamos pabaigos, aš – ne išimtis. Bet ne tuomet, kai tokia pabaiga atsiranda iš niekur. Skaitai ramiai sau fantastinį kūrinį, kur viskas aišku, jokių užuominų, jokios intrigos (išskyrus tą paprastą spėlionę dėl veikėjų likimo pabaigoje) ir staiga – ne, viskas visai kitaip nei atrodo. Ne taip kuriami siužetai su nenuspėjamomis pabaigomis. Tiesiog privalo būti keliamos skaitytojui abejonės, kažkokios užuominos pateikiamos, o ne taip, kaip dabar, kai atrodo, jog rašytojas pritrūko idėjų pabaigai ir todėl nusprendė ją nukirsti, pateikdamas visiškai nelogišką kulminaciją ir atomazgą.

Vertimas man užkliūva ne taip ir dažnai, bet šį kartą klaidos buvo daromos pernelyg akivaizdžios. Pavyzdžiui, aktorė Bryce Dallas Howard tapo aktoriumi Braisu Dalasu Hovardu. Net pasitikrinau, gal vertimas yra teisingesnis už mano atmintį, bet visgi ne – tai man pažįstama ir nesyk ekrane matyta aktorė. Šiais laikais, kai užtenka poros spustelėjimų, kad būtų galima pasitikslinti tokią informaciją, rasti panašias klaidas tekste yra kažkaip nemalonu.

Galbūt kitos jo knygos geresnės. Galbūt. Bet šiandien galvoju, kad vargiai beplanuoju ką nors dar bandyti skaityti iš G. Musso kūrybos.

9.42. Rohinton Mistry ,,Šeimos reikalai“

Rohinton Mistry yra jau pažįstamas Lietuvoje, ,,Šeimos reikalai“ – antroji į lietuvių kalbą išversta jo knyga. Pirmoji (,,Trapi pusiausvyra“), kaip ir garsioji G. D. Roberts ,,Šantaramas“, liko taip ir neatsiverstos, nes suveikė atvirkštinė reakcija: kuo daugiau visi gyrė, tuo mažiau norėjosi jas skaityti. Neslėpsiu, kad ir ,,Šeimos reikalus“ ėmiau su šiokiu tokiu skepticizmu bei išankstiniu nusistatymu, nors tam priežasties nebuvo. Bet tas išankstinis nusistatymas greitai dingo.

Narimanas – parkinsonizmo kamuojamas senolis, kuris pasivaikščiojimo metu susilaužė koją. Dėl sunkios būklės beveik nepajėgiančiam judėti vyrui reikalinga nuolatinė priežiūra. Iki tol gerbtas ir Narimanas tampa našta kartu su juo gyvenantiems įvaikiams, tad šie nusprendžia jį nugabenti pas įseserę, senolio dukrą, kartu su vaikais bei vyru gyvenančią mažame bute. Nepriteklius, varginanti rutina, ankštuma ima ardyti iki tol vyravusią idilę ir šeimai tenka ieškoti išeičių iš susidariusios padėties.

Žmogus, žavėjęs artimuosius sąmoju, visaip padėdavęs jiems materialiai, stengęsis parodyti, kad visus vaikus myli vienodai, galiausiai tampa nereikalingu, pasišlykštėjimą keliančiu objektu. Prasiveržia ilgai kauptas pyktis, pavydas ir skausmas, kaltinimai, sąžinės graužatis, melas – šiame romane išties daug tamsos. Vienam Narimanas tampa nereikalinga našta, kitam – nemaloniu įspėjimu, kas gali laukti bet kurio jauno, apie senatvę nė nesusimąstančio žmogaus. Šviesos įneša tik Narimano anūkai ir dukra – kartais atrodydavo, kad gerumas (kai kada regimas tiesiog veikėjų mintyse) nesiderina su vyraujančia niūria atmosfera.

Pasakojimas nelengvas emociškai, nes skaitant sunku patikėti, kad bus šviesa tunelio gale – atrodydavo, kad jei ne viena, tai kita kliudo veikėjams patirti bent kiek džiaugsmo. Visgi meluočiau, jei sakyčiau, kad skaitant norėsis tik liūdėti (o kažkam gal ir ašarą nubraukti): yra nemažai tragikomiškų situacijų, kurios akimirksniu prajuokina, bet kartu palieka ir slogų jausmą matant, kokia beprotybė vyksta romane. Taip pat yra ir švelnių, mielų epizodų, apie kuriuos jau buvau užsiminusi. Tad knyga, kaip ir pati Indija, – kontrastinga.

Nors knygos apimtis nemaža, skaitydama to net nepajutau – gal dėl emocinių kontrastų, gal dėl to, kad rašoma ne tik apie Narimano slaugą, bet ir apie politinę padėtį Mumbajuje – iškeliamos tokios problemos kaip nelegalūs lošimai, neraštingumas (įdomu buvo skaityti apie žmogų, rašantį ir skaitantį laiškus žmonėms, kurie patys negeba to padaryti), korupcija, tradicijos ir kt. Personažai ryškūs, įtikinami, apie kiekvieną galima susidaryti tvirtą nuomonę, kai kurie pasakojimo eigoje keičiasi, bet tie pokyčiai vyksta natūraliai. Nebuvo minties, kad štai, jis buvo vienoks, o dabar staiga tapo kitoks – viskas lengvai paaiškinama, atrodo, lyg tie pokyčiai būtų savaime suprantama aprašomų įvykių pasekmė. Įdomu matyti, kaip kiekvienas veikėjas dorojasi su sunkumais, ko griebiasi, kaip elgiasi, jei kas pasiseka arba (dažnesnis atvejis) baigiasi ne taip, kaip tikėtasi. Pavyzdžiui, Narimano žento pokyčiai kaustė dėmesį iki paskutinio puslapio.

Artėjant prie pabaigos kai kurie autoriaus sprendimai manęs neįtikino, pasirodė per lengvi ir sujaukė susidarytą nuomonę – jau buvau išsigandusi, kad siužetas taip ir eis silpnyn. Bet gerą įspūdį sustiprino vienas personažas. Pabaigos ,,žvaigždė“ – nebe Narimanas, o jo žentas. Kai pastarojo pokyčiai pasiekė aukščiausią tašką, puslapiai tirpte tirpo. Buvo sunku stebėti, kaip visai nekaltai atrodę veiksmai galop nuvedė taip toli.

Kaip ir teigiama anotacijoje, tai romanas apie šeimą, jos stiprybę, artimųjų paramą. Visgi man pačiai pirmiausia tai yra knyga apie žmones, jų savanaudiškumą, norą išvengti nemalonių pareigų, ieškoti būdų, kaip save nuraminti, pabėgti nuo problemų, nebematyti kitų, tik savo paties poreikius, pasislėpti, gyventi su savo tiesa, atmetant bet kokią kitą. Ir tik tuomet tie visi kiti gražūs dalykai.

„Šeimos reikalai“ – įsimintina, liūdna, kelianti klausimus, kurie aktualūs ne vien Indijai, knyga. Vietomis skaitant net ir nebesvarbu būdavo, kurioje šalyje vyksta veiksmas, nes panašūs dalykai vyksta ir visai šalia, mums to net nežinant (o kai kada ir žinant). Verta skaitymo.

Įspūdžiai iš „Tyto albos“ lietuvių autorių 2018 – 2019 m. rudens ir žiemos knygų kolekcijos pristatymo

Jau penktąjį kartą dalyvavau kasmetinėje „Tyto albos“  spaudos konferencijoje. Kaip ir kasmet, leidykla turi ką pasiūlyti įvairiausią literatūrą mėgstantiems skaitytojams. O aš tradiciškai pateikiu savo kiek chaotiškus pastebėjimus.

Jei pernai akyse pirmąkart regėjau Marių Povilą Eliją Martynenko, tai dabar galėjau sakyti, kad jo kūrybą gan neblogai žinau: esu perskaičiusi ne tik didžiąją dalį jo tinklaraščio įrašų, bet ir pirmąją knygą. Antroji knyga vadinsis „Praeis“. Kaip autorius teigė, pirmojoje pateikti tekstai labiau sakytiniai, jų reikia klausytis, o ne skaityti – tuomet įspūdis galėtų būti didesnis tiems, kurių jo kūryba nelabai sužavėjo skaitant. Antrojoje knygoje tekstai labiau skirti „akiai“ – jau dabar smalsu juos perskaityti. Visgi įdomiausia dalis buvo, kai autorius buvo paprašytas paskaityti kokią nors ištrauką. Ko dar nebuvau mačiusi ir girdėjusi – kaip jis pateikia savo kūrybą (ar tik ne paties svarbiausio, žinant, kad ji SLAM poezijos festivaliuose dalyvauja), kaip kalba ir tekstus papildo kūno kalba. Prikaustyti jis išties sugeba, būtų tikrai įdomu kada nors nueiti ir į jo pasirodymą. Įdomus faktas toks, kad leidyklos aplinkos žmonės kritikavo „Be penkių pasaulio pradžia“ tiražą (2500 egzempliorių), kritikuojantiems atrodė, kad šią knygą reikėjo leisti ne didesniu nei leidžiama poezija tiražu (o pastarieji siekia ne daugiau 500 vnt.). Rezultatas toks, kad netrukus planuojamas antras tiražas.

Nors pati tema neaktuali, bet išgirdusi, kokiu pagrindu parašyta knyga, negalėjau nesusidomėti metų pabaigoje pasirodysiančia Agnės Matulaitės „Aš ne stora, aš laukiuosi. Psichologinė nėštumo studija“. Autorė remiasi savo disertacijoje nagrinėtomis temomis, kai kalbino iš įvairių šalių kilusias nėščias ar neseniai gimdžiusias moteris, gilinosi į jų būseną, santykiu su savo besikeičiančiu kūnu. Kaip teigė A. Matulaitė, knygoje nebus patarimų – ji skirta pajausti bendrystei su kitomis panašias emocijas išgyvenančiomis moterimis. Net abejonių nėra, kad antroji knyga bus kur kas stipresnė nei „Žali sausainiai“, dėl to itin džiugu.

Algirdas Toliatas šįvakar dėmesio gavo du kartus. Neseniai pasirodė jo trečioji knyga „Šeštas jausmas yra pirmas“, kuri įvardijama kaip paskutinė ciklo dalis, o netrukus pasirodys Linos Ever savotiškas kelionės dienoraštis „Kelyje. 100 000 žingsnių su kunigu Algirdu Toliatu“, kuriame pateikiama jų abiejų kartu su fotomenininku A. Aleksandravičiumi piligriminė kelionė Dailininkų keliu Malerweg Saksonijos Šveicarijoje. Kelionės metu buvo paliečiamos temos apie Dievą, žmogų, gamtą, sąmoningą gyvenimą ir drąsą eiti. Formatas įdomus, atrodo, kad bus kažkas panašaus į R. Zemkausko „Pasivaikščiojimus“. Klausantis atrodė, kad knyga galėtų sudominti ir tuos, kurie A. Toliato trilogijos į rankas nė neplanuoja imti.

Pauliaus ir Jurgos Jurkevičių bendra knyga „Romanas su Italija. Ketvirtis amžiaus Romoje – kaip viena diena“ sudomino iškart vien todėl, kad tai – ne turistų ar vos keletą mėnesių pragyvenusių kokioje nors šalyje memuarai. Jie Italijoje gyvena dvidešimt penkerius metus, tad turėtų būti išties įdomus, į Italiją iš įvairių pusių pažvelgiantis pasakojimas. Paliko malonų įspūdį patys autoriai: atrodo, jie būtų galėję šnekėti visą vakarą, jei tik laiko būtų davę, o ir numanau, kad nuobodžiauti nebūtų tekę.

Pagalvojau, kad pernai buvo pristatyta viena knyga apie Japoniją, o kita apie Vilnių. Šiais metais Italija pakeitė Japoniją, o Vilnius liko. Ir tikrai, atrodo, kiek galima leisti knygas apie mūsų sostinę, pastaruosius keletą metų jų išleidžiama apsčiai. Tačiau naujausios apie Vilnių būsimos knygos – „Vilniaus istorijų knyga“ autorė Sonata Šulcė sužavėjo tuo, kad, bent kaip pasirodė iš jos kalbėsenos, ji pati itin mėgaujasi tuo, apie ką rašo, atrodė, kad ji norėtų pasidalinti daugybe atminty glūdinčių istorijų, jei tik kas klausytų. O kai autorė taip entuziastingai kalba apie tai, ką rašo, tai net ir man, visai neturinčiai noro imti kurią nors iš panašaus turinio knygų, taip ir atsiranda noras imti ir atsiversti. O šioje knygoje numatyta penkiolika istorijų – nors, kaip S. Šulcė teigė, galėtų jų prirašyti kur kas daugiau.

Tikrų istorijų ar dalykinių knygų nusimato ir daugiau. Violeta Palčinskaitė išleis antrąją memuarų dalį „Paslapčių babilonai, arba Aš tau siunčiu labų dienų“ – tiesa, pati autorė užsiminė, kad ji nenorėjo rašyti net ir pirmosios dalies, tad kalbų apie antrąją irgi nebuvo. Įdomu net pasidarė, kaip tokiu atveju vyksta rašymo procesas: kai kaip ir nesinori, bet tuo pačiu kažkas ir skatina tai daryti (kaip supratau, jos skaitytojai atakavo savo prašymais). Visai kitokios stilistikos istorija priklausys Tomui Balkeliui, kuris savo anglų kalba parašytą knygą šiuo metu kaip tik verčia į lietuvių kalbą. „Karas, revoliucija ir tautokūra Lietuvoje 1914-1923 metais“ galėtų sudominti istorija besidominčius skaitytojus. T. Balkelį parašyti tokia tematika knygą paskatino jo aplinkos žmonės, norėta, kad užsieniečiai geriau suprastų to laikmečio įvykius Lietuvoje. Nors rašyta akademinei bendruomenei, bet autorius teigė, kad turėtų būti lengvai skaitoma ir eiliniam skaitytojui. Linas Kojala savo knygoje (dar neturinčioje pavadinimo) žada suprantamai pakalbėti apie Europos sąjungą, aptarti svarbiausius ir aktualiausius įvykius, suteikti žinių, kurios padėtų kiekvienam suvokti, kam ji iš viso reikalinga. Neabejotinos sėkmės susilauksiantis Arno Ališausko sudarytas V. Adamkaus kalbų rinkinys „Esu vienas iš jų. Rinktinės Valdo Adamkaus kalbos“ pradiniame variante užėmė pusantro tūkstančio puslapių, bet dėl visiems suprantamų priežasčių buvo sutrauktas iki ~600 puslapių. Kaip sudarytojas teigė, toks rinkinys gali neprastai atskleisti, kaip atrodo prezidento darbas, su kiek skirtingų žmonių jis susitinka ir kaip turi prisitaikyti prie kiekvienos auditorijos, kiekvienos tik konkretiems klausytojams aktualios temos, o taip pat – kaip keitėsi Lietuva V. Adamkaus valdymo metais. Neatsisakyčiau pavartyti.

Neužmiršti buvo ir vaikai bei paaugliai. Pagaliau gavau progą gyvai išvysti ir paklausyti Tomo Dirgėlos, kuris tarp vaikų jau neblogai žinomas (o ir jis pats nuveikęs ne taip ir mažai: radijo laida, skirta Domui ir Tomui, vaikams skirtas žurnalas apie skaitymą, minėjo, kad jis yra ir dažnas mokyklų svečias, kur mielai nuvyksta pabendrauti su vaikais), dabar jis pristatinėjo ne tik dar vieną knygą apie jau minėtus personažus, bet ir kiek rimtesnę, tačiau irgi vaikams skirtą – „Benas sapnų siuvėjas“. Man patiko jo požiūris, kad vaikus sudominti skaitymu galima ir nuo visiškai pramoginės, nerimtos, dabar itin populiarios chuliganiškosios literatūros ir kad tokia literatūra savaime nėra nieko blogo, svarbu po kiek laiko paieškoti pusiausvyros, t.y. pamaišyti ir rimtesnių kūrinių. Daina Opolskaitė, praleidusi mokslo metų pradžios renginį mokykloje, kurioje dirba, atvyko pristatyti savo poros knygų. Pirmąją – „Užraktas“ – jau man teko skaityti, o antroji – „Prieblandos valanda“ – pristatyta kaip priemonė vėl prikelti novelių žanrą. Už savo noveles praeity buvo įvertinta, tačiau išleisti antrąjį rinkinį jai užtruko ne taip ir mažai – aštuoniolika metų. Bet, kaip pati sako, leidyklos, atmesdamos jos rankraštį, tokiu būdu pagelbėjo subrandinti tai, kas bus matoma galutiniame rezultate – pasirodysiančioje knygoje.

Renginy kalbėjo, kad novelių niekas neleidžia (nes neskaito), kad nė vienas poezijos rinkinys šįsyk nebuvo pristatytas, o man pritrūko mano mėgstamo žanro – romano. Užtat atrodo, kad tematinė literatūra iš tiesų vis labiau populiarėja, didėja tokių knygų pasirinkimas, bet kažkokio stipresnio lietuvių autoriaus grožinės literatūros kūrinio jau kurį laiką pasigendu. Arba per mažai domiuosi ir per daug išranki esu?

Kaip ten bebūtų, tokie renginiai man įdomūs ne tik tuo, kad galiu išgirsti apie tai, kas dar tik pasirodys (o man visuomet smalsu, kas naujo knygų leidyboje), bet ir išvysti rašytojus, jų pasiklausyti – kai kada ir visai nesudominusios knygos įtraukiamos į kada nors sąrašus, ir išankstinės nuomonės apie pačius autorius, jų kūrybą gali pakisti.

O dabar galima skaityti toliau.

9.41. Tatiana de Rosnay ,,Saros raktas“

Knygoje yra dvi siužetinės linijos. Pirmojoje pasakojama apie 1942-ųjų liepą, kai Paryžiuje buvo gaudomi žydai ir vežami į koncentracijos stovyklas. Pareigūnai įsiveržia ir į dešimtmetės Saros namus. Mergaitė, tikėdamasi greitai grįžti, slapta užrakina spintoje savo keturmetį brolį, o pati su tėvais iškeliauja kartu su kitais. Į Žiemos velodromą, iš kurio visi sugautieji bus ištremti į skirtingas stovyklas, patekusi Sara suvokia privalanti ištrūkti ir grįžti į savo namus, kad galėtų išgelbėti brolį. Kita siužetinė linija nukelia į 2002-ųjų Paryžių ir pasakoja apie amerikiečių žurnalistę Džuliją, kuriai reikia parašyti straipsnį apie Žiemos velodromo žydų gaudynes. Besigilindama į šią istoriją moteris išsiaiškina, kad jos vyro šeima irgi turi sąsajų su 1942-ųjų liepos įvykiais.

Siužetas skamba įdomiai ir patraukliai, todėl ir patraukė mano dėmesį. Ir nemeluosiu sakydama, kad įtraukė nuo pat pradžių: Saros istorija liūdna (o kaip kitaip, kai kalbama apie tokius įvykius) ir jautri, berniuko užrakinimas spintoje – skaudžiausia ir tragiškiausia vieta, atsikvėpiau, supratusi, kad išties bus įdomu. Visgi nusiteikiau per greitai.

Kuo toliau, tuo Saros istorijos mažėjo, o vis daugiau teksto buvo apie Džuliją. Šaltą, arogantišką (užtat baisiai gražų ir elegantišką), tik savimi besirūpinantį vyrą ir mielą dukrą turinti moteris po daugybės persileidimų, penktame savo gyvenimo dešimtmetyje sužino vėl esanti nėščia. Tačiau vyras, išgyvendamas vidurinio amžiaus krizę vaiko nenori, nes tai jį dar labiau sužlugdys emociškai. Negana to, dar ir straipsnio tema – tokia, apie kurią nenori girdėti nei vyras, nei jo artimieji, nors pagrindinė veikėja greitai supranta, kad kažkas už viso to slypi. Kai kada net nebebuvo aišku, kuri siužetinė linija čia – pagrindinė. Praeities istorija įdomi, skaudi, laukdavau tų skyrių su nekantrumu, bet jie greitai pasibaigė. Tuo tarpu dabartis – nuobodi, netgi varginanti, neretai tuščiais ar niekur nevedančiais dialogais, pasikartojančiais monologais. Pavyzdžiui, viename skyriuje buvo Džulijos pokalbis su vadovu, jis paminėjo, kad straipsnio kokybę būtų pagerinę tai, jei ji būtų pasidomėjusi pareigūnais, dalyvavusiais 1942-ųjų įvykiuose: ką jie jautė tuo metu, kaip po to gyveno. Moteris pripažino, kad taip, čia tikrai ji galėjo dar ką nors nuveikti. Ko tikėjausi? Kad bus pasistengta vadovo mintį išpildyti. Deja, Džulijos mintimi, kad taip, ji toli gražu ne viską padarė, visa tai ir užsibaigė, buvo pereita prie to, apie ką ši knyga: asmeninių moters dramų arba bandymo surasti vyro tėvui žinomą žmogų ar jo artimuosius iš ano laikmečio. Tad taip ir kilo klausimas: kam iš viso reikėjo užsiminti apie tai? Pabaigos įvykiai apskritai panaikino bet kokias iliuzijas, kad galbūt mano santykis su šia knyga pagerės. Jei pradžioje buvo lengva skaityti ir galvojau, kad ilgai neužtruksiu, antroji knygos pusė ėjosi itin lėtai dėl aukščiau minėtų priežasčių.

Lūkesčius turėjau nemenkus, pradžia – nemažai žadanti, bet atrodė, kad siužetas vis labiau ritosi žemyn, rašymo stilius irgi kažkoks kampuotas, buitiniai dialogai, pernelyg protingi vaikai (aš žinau, kad vaikai gali būti kur kas protingesni nei gali pasirodyti pagal jų amžių, bet vietomis man to protingumo ne pagal jų metus buvo per daug), veikėjai nepatrauklūs, pabaiga – irgi tik kraipyti galvą privertusi.

Nors vėlgi, tame pačiame dažnai lankomame goodreads ši knyga turi išties daug puikių įvertinimų. O 2010-aisiais pasirodė ir ekranizacija Elle s’appelait Sarah (angliškas pavadinimas skiriasi – Sarah’s Key).