11.77. Sara Collins „Franės Langton išpažintis“

1826-ieji, Londonas. Mulatė Franė Langton kaltinama pono ir ponios Benhamų, pas kuriuos dirbo tarnaite, nužudymu. Liudytojai smerkia įtariamąją, o Franė kartoja, kad visiškai neprisimena, kas nutiko tą naktį. Visgi sėdėdama kameroje ji ima pasakoti savo gyvenimo istoriją. Apie tai, kaip Jamaikos plantacijoje, būdama maža, išmoko skaityti, paauglystėje prisidėjo prie šeimininko vykdytų eksperimentų, o vėliau atsirado Benhamų namuose.

Lengvai skaitomas, įtraukiantis nuo pat pirmų puslapių romanas atskleidžia spalvingą Franės gyvenimą. Iš tikrųjų dabar galvoju, kad įdomiausios kūrinio dalys man buvo dabartis bei veikėjos vaikystė/paauglystė. Dabartyje – teismo procesas, kuris vietomis atrodė tiek įtemptas, turėdavau save stabdyti, nes iš įtampos jausdavau, kaip lekiu per tekstą akimis kiek per greitai, kad visas mintis sugaudyti spėčiau. Įdomu buvo sekti teismo dalyvių argumentus, kas vieniems ar kitiems pasirodė įtartina Franės byloje. Benhamų namai, kad ir kokie būtų svarbūs pagrindiniam siužetui, tapo nuobodžiausia dalis, kai kurie siužetiniai pasirinkimai irgi nemenkai prisidėjo prie to, kad „vidurys“ taptų gan blankus ir vietomis erzinantis.

Ir vis dėlto, viso kūrinio stiprybė – santykiai tarp veikėjų. Tokie tipiški toksiški santykiai, kai vienas tikisi vieno, o kito žmogaus visai kitokie tikslai. Kai galvoje kuriasi įvairios svajonės, viltys, kurias kitas kurį laiką, rodos, skatina, o vėliau sudaužo taip, kad lyg ir būtų galima pasimokyti, bet lipama ant to paties grėblio vėl ir vėl. Kai aplinkiniai bando gelbėti ir skatinti kritiškai mąstyti, bet nesinori nieko girdėti, nes atrodo, kad jis pats žino geriau. Tik tiek, kad šiuo atveju tam yra pateisinimas – Franės ir kitų, jos kelyje pasimaišiusių žmonių, padėties skirtumai. Toks negebėjimas išsinarplioti iš kito įtakos gelbėjo ir nuobodesnius knygos momentus.

Beje, jei nebūčiau perskaičiusi apie eksperimentus vienos skaitytojos apžvalgoje, knygos į rankas greičiausiai net ir nebūčiau paėmusi į rankas. Nors viršelis patrauklus savo faktūra, bet nemaniau, kad po juo galėtų slėptis tokia istorija. Eksperimentai susiję su rasių ypatumais, t.y. Franės šeimininkas bandė įrodyti, kad rasė nulemia žmogaus charakterį, gebėjimus, intelektą, skausmo slenkstį ir kitus bruožus. Nors apie pačių eksperimentų eigą aprašyta menkai, tačiau užuominos leido įsivaizduoti, kiek baisybių anuomet vyko už uždarų durų.

Apie vergovę ar juodaodžių padėtį XIX-XX a. teko skaityti ne tiek ir daug romanų, bet tie, kuriuos skaičiau („Pagalba“, „Nežudyk strazdo giesmininko“), šias temas sugebėdavo pateikti įdomiai. „Franės Langton išpažintis“ – kiek silpnesnė už minėtas, tačiau jau skaitant galvoje sukosi mintys, kam ją galėčiau rekomenduoti iš savo aplinkos žmonių. Tad arba vis pataikau išsirinkti tinkamas knygas, arba per mažai perskaičiau, kad tema pradėtų atrodyti nuvalkiota.

______________________________

Už galimybę išsirinkti sudominusią knygą esu dėkinga patogupirkti.lt

Sponsored Post Sponsored Post Menu Daugiau informacijos Learn from the experts: Create a successful blog with our brand new courseThe WordPress.com Blog

WordPress.com is excited to announce our newest offering: a course just for beginning bloggers where you’ll learn everything you need to know about blogging from the most trusted experts in the industry. We have helped millions of blogs get up and running, we know what works, and we want you to to know everything we know. This course provides all the fundamental skills and inspiration you need to get your blog started, an interactive community forum, and content updated annually.

Register now

11.76. Viet Thanh Nguyen „Šalininkas“

„Šalininkas“ – veikėjas, kuris nesugeba priklausyti kuriai nors vienai pusei. Jis tarnauja slaptojoje proamerikietiškoje Pietų Vietnamo policijoje, tačiau tuo pačiu metu perduoda slaptą informaciją savo vaikystės draugui Vietkongo ryšininkui. Karui einant į pabaigą, Pietų Vietnamo kariuomenės likučiai kartu su pagrindiniu veikėju evakuojasi į JAV. Čia mūsų personažas turės sekti pogrindyje esančius revanšistus, pranešinėti apie emigrantų iš Vietnamo nuotaikas, tačiau tai nėra taip paprasta.

Svarbi knygos dalis – veikėjo dvilypumas – man pasirodė patraukli tuo, kad buvo išvengta skirstymų į blogas / geras. Jam rūpi tie, kuriuos turi nužudyti, kai kurios aukos taip ir nepalieka jo ramybėje, tačiau romanas – visai ne nuodėmių skaičiavimas, saviplakos rezultatas. Taip buvo, nes taip reikėjo. Buvo galima daryti kitaip, bet padarė taip, o to sprendimo priežastys jam skamba logiškai ir pateisina elgesį. Ir visgi priklausyti abiem pusėms – vadinasi, nepriklausyti nė vienai.

Romanas aštrus, nestokoja ironijos. Siužetui vystantis nemažai dėmesio kreipiama į vakarietiškų ir rytietiškų tradicijų skirtumus. Vienas iš įsimintinesnių knygos įvykių – pagrindinio personažo dalyvavimas holivudinio filmo apie karą filmavimuose. Jau perskaitęs scenarijų veikėjas suvokia, kaip neteisingai jame aprašomi vietnamiečiai, tačiau tik dalyvaudamas pačiame procese, matydamas filmuojamas scenas, jis papuola į absurdo ir tragikomedijos kratinį, prie kurio galop ir pats prisideda. Rašytojas sugeba aprašyti situacijas itin ryškiai, atrodydavo, kad ir pati dalyvauju ten, matau, kas vyksta.

Tad nenuostabu, kad man labiausiai patiko dabartis. Toji, apie kurią užsimenama pradžioje ir prie kurios visu smarkumu grįžtama pabaigoje. Pati iš savęs juokiausi, kad ėmiau „Šalininką“ su mintimi dar kurį laiką išvengti itin niūrių knygų, kurias esu suplanavusi gruodžiui. Nes pamažu atsiskleidė, kad tamsumos yra išties nemažai ir šiame romane. Žmogaus kančia aprašoma įtaigiai, o būdai, kuriais bandoma palaužti veikėją, palieka stiprų įspūdį. Skaitydama jaučiau dviprasmiškas emocijas. Viena vertus, negalėjau atsiplėšti, tačiau tuo pačiu norėdavosi ir nors akimirkai padėti tekstą į šalį, pailsėti nuo aprašomos situacijos. Todėl nestebina manęs visi apdovanojimai, kuriuos autorius gavo už knygą, vienas jų – Pulitzerio premija 2016 metais.

Vienintelė problema buvo tai, kad dalis turinio – ne visai mano skonio. Šnipinėjimas, politiniai reikalai ir su tuo susijusios machinacijos – tai, kas tiesiog nesugebėdavo išlaikyti mano dėmesio. Skaitydama mažiau patinkančias vietas kartais pajusdavau, kad mintys nuklydo kitur, ir todėl kažką praleidau, net jausdavau kaltę dėl to. Visgi, kaip galima suprasti iš ankstesnių pastraipų, siužetiniais vingiais, kai dėmesys nukrypdavo prie kitų temų, labai mėgavausi, rašyčiau toms dalims aukščiausią balą be didesnių svarstymų. Dėl šių priežasčių kurį laiką niekaip negalėjau apsispręsti, kaip vertinti visumą. Tai taip ir paliksiu. Prisimindama tas puikiąsias romano dalis bei ignoruodama likusias. Ir džiaugsiuosi kiekvienu, kuris sugebėjo ar dar tik sugebės pasimėgauti šiuo romanu kaip vientisu pasakojimu.

11.75. Janet Geringer Woititz „Artumo siekis“

Nors namuose negrožinių knygų eilė vis didėja, bet skaitau jas retokai, o rašyti savo įspūdžius apie jas visai nesinori. Kad ir psichologinės. Kiek pastebėjau, neretai atsiliepimuose apie tokias būna arba surašoma santrauka, ką knygoje rašė, arba nueinama į savianalizę. O kai nesinori nei vieno, nei kito daryti, tampa sunku, tad ir šios aprašymą atidėliojau tikriausiai ilgiau nei mėnesį. Visgi, čia ta erdvė, kurioje noriu turėti surinkus viską, ką esu skaičiusi.

Janet Geringer Woititz man jau pažįstama, kadangi studijų metais skaičiau garsiausią jos knygą – „Suaugę alkoholikų vaikai“. „Artumo siekis“ – lyg tęsinys, kadangi tekstas skiriamas tai pačiai auditorijai (sudėtingose šeimose augusiems suaugusiems), tik čia konkrečiai žvelgiama į santykių temą. Tiesa, skaičiau komentarą, kad šioje knygoje net ir tie, kurie augo iš pažiūros „normaliose“ šeimose, gali surasti dominančių temų ar kai kuriose aprašomose situacijose atpažinti save. Aš nuo savęs pridurčiau, kad net jeigu neretai tekste orientuojamasi į romantinius santykius, bet daugelis temų tinka bet kokio tipo santykių ir juose atsirandančių problemų nagrinėjimui. Kadangi pirmoji knyga skaityta senokai ir mažai kas galvoje išlikę, deja, bet negaliu pasakyti, kiek visa informacija kartojasi.

Nedidelės apimties (140 puslapių), tačiau informatyvi knyga. Vėlgi, kaip ir pirmoje knygoje, taip ir šioje yra skyrių, kurie skirti pačiam žmogui, kuris gyveno nedarnioje šeimoje, bei žmonėms, kurie bendrauja su tokią patirtį turinčiuoju bei nori kurti su juo artimus santykius. Teorija grindžiama pavyzdžiais iš autorės klientų pasakojimų, pateikiami pasiūlymai, kaip būtų galima daryti kitaip, kad mažiau būtų kenkiama tiek sau, tiek kitam. Knyga gali atverti akis, parodyti, kur kas blogai daroma, atpažinti save kai kuriose situacijose, kaip ir minėjau, sugeba netgi tie, kurie nesijaučia turėję trauminių patirčių tėvų namuose, bet kiek iš jos bus pasiimta – tai jau visai atskiras klausimas. Prisimenu vieną buvusią kolegę, kuri skaitydavo įvairias psichologines knygas (apie moteris, mylinčias per stipriai, ir visas kitas) ir sakydavo: skaitau, bet kas iš to. Ir tai yra visiška tiesa. Viena yra pastebėti, įsivardinti, o kas kita – pasiryžti kažką ir keisti.

Paprastai, aiškiai, įtraukiančiai. Perskaičiau per vieną vakarą, bet su ta mintimi, kad prie visų tų lapukų, kurių priklijavau krūvą, kada nors sugrįšiu.

11.74. Antonis Samarakis „Klaida“

Prieš porą mėnesių radusi šią knygą bibliotekoje net nustebau, nes ji buvo visai neseniai pasirodžiusi prekyboje (aha, pabaksnojimas sau, kad nereik pirkti knygų, nes ir bibliotekoje jų pilna). Mano pamėgtos apimties knyga, nukelianti į neįvardintą valstybę, kurioje visi žmonės skirstomi į režimo šalininkus ir priešus, o tvarką prižiūri slaptosios policijos agentai. Kavinėje sulaikomas jaunuolis, kuris užkalbino priešiškos režimui organizacijos narį. Kadangi įrodymų, kad įtariamasis yra prasikaltęs, nėra, sugalvojamas planas: kol jaunuolis bus vežamas į Centrinę būstinę sostinėje, kartu vykstantys agentai pasistengs jį tariamai draugišku elgesiu prakalbinti ir paskatinti bėgti, taip įrodant savo kaltę.

Įdomu tai, kad čia nerasite nieko apie tai, kuo režimas ypatingas, kaip veikia visuomenė, kokios vyrauja taisyklės. Atrodo, kad viskas pateikiama faktais, kurie niekaip neplėtojami, nes galimai išsiplečiant būtų įjungiamos emocijos, jausminiai vertinimai, vieta interpretacijoms, o to santvarka, kurioje vyksta veiksmas, nepakenčia.

Nenuostabu, kad ir planas pripažinti įtariamojo kaltę apgalvotas iki smulkmenų – tuo nesunku įsitikinti skaitant knygą ir veikėjų paaiškinimus. Karts nuo karto pasijausdavau vedžiojama už nosies (be abejo, tai – pliusas), o tai, kad į situaciją žvelgiama iš kelių veikėjų pozicijos, suteikė kūriniui intrigos, o man, skaitytojai, visažinio vaidmenį. Nors pati idėja įdomi, o pabaiga – efektinga, visgi niekaip negalėjau įsijausti į veikėjų dialogus. Suprantu, kad buvo norima pateikti dviejų nepažįstamų žmonių pokalbį, jų pastangas rutulioti dialogą, todėl buvo daug kalbėjimo apie nieką. Bet tai laikui bėgant ėmė varginti, gal kad ir gyvenime pavargstu nuo tokio tipo pokalbių. Dialoguose pateiktų sakinių struktūra, tai, kaip buvo viskas sakoma, irgi situacijos negelbėjo. Niekaip nedingo jausmas, kad kažkas čia ne taip. Be abejo, sakinių stilistikai įtakos galėjo turėti ir tai, kad knyga parašyta praeito amžiaus septintame dešimtmetyje.

Neabejotinai įsimins savo patraukliu „keistumu“.

Knyga buvo ekranizuota kelissyk, vienas iš filmų – 1975-ųjų „La Faille“.

11.73. Tove Jansson „Troliai Mumiai. Kometa atskrieja. Nematomas vaikas“

Iki šiol trolius Mumius pažinojau tik iš paveikslėlių ir dar poros kažkada vaikystėje skaitytų komiksų (atsimenu, jie buvo nuosavi, gaila, kad neišliko). Knygą lyg ir bandžiau skaityti, bet nesėkmingai, tai vėliau ir nebegrįžau Iki šių metų, kai mano vidinis vaikas panoro vaikiškos literatūros. Ir kai perskaičiau, kad vienos mėgstamos grupės pavadinimą įkvėpė Mumių veikėja.

Šis leidimas susideda iš dviejų T. Jansson knygų. „Kometa atskrieja“ – ilgas vientisas pasakojimas apie kometą, kuri artėja Mumių slėnio link, o „Nematomas vaikas“ sudarytas iš trumpų istorijų apie įvairius Mumių pasaulio veikėjus.

Kalbant apie „Kometa atskrieja“ bei kitas istorijas, kuriose Mumiai buvo pagrindiniai personažai, mane sužavėjo veikėjų lengvumas. Rašoma apie Mumių šeimą – Muminuką, jo tėtį, mamą. Jų bendravimas – itin paprastas, kupinas tarpusavio pasitikėjimo, be konfliktų, nesibaigiančių klausimų su įtarinėjimais, kur kas buvo ir ką veikė. Į pasaulį jie visi žiūri itin lengvai, žinoma, ir naiviai. Bet taip paprastai priimdami viską, kas aplink juose vyksta, jie tampa tuo atviri visokiausiems netikėtumams. Sunku nusakyti tą apėmusį įspūdį, bet švelnumo ir vienybės ten apstu.

Kitas momentas, kurį norisi paminėti, yra itin tikroviškai aprašytos kai kurios veikėjų būsenos. Nežinau, kaip į jas reaguoja vaikai, bet man, kaip suaugusiam žmogui, pasirodė išties stipriai atskleisti personažų jausmai, baimės, nerimas. Pavyzdžiui, viena veikėja itin bijojo katastrofų ir jautėsi nesuprasta pasisvečiuoti atėjusios draugės, kuriai visiškai svetima buvo toji baimė, apie kurią mėgino kalbėti bijančioji. Kitas troško tylos, o dar vienas jautėsi vienišas ir labai norėjo susirasti draugą. Visgi negalėčiau sakyti, kad pasakojimai apie Mumius buvo šviesesni. Ne, visuose juose šviesumo buvo apstu, tačiau ankstesnėje pastraipoje minėto lengvumo šiose istorijose, kuriose ne troliai yra įvykių centre, jau tiek nėra, nes veikėjai labiau jaudinasi dėl ko nors.

Nors nesakyčiau, kad knyga pakerėjo mane, bet net ir dabar rašydama suprantu, kad joje yra daugiau gerų dalykų nei atrodė skaitant. Dar pasižiūrėjau, kad reikėjo pirmiau skaityti kitą turimą knygą – „Tėtis ir jūra. Vėlai lapkritį“, nes kaip tik lapkričio galas buvo. O dabar gavosi, kad kaip tik praeitą savaitgalį, kai daug kur buvo įžiebiamos miesto eglės, skaičiau aptariamoje rinktinėje esantį kalėdinį pasakojimą „Eglutė“. Tad pas mane Kalėdų pojūtis atėjo mėnesiu anksčiau, o gruodį, įtariu, eilinį kartą skaitysiu tikrai ne pačias šviesiausias istorijas.

11.72. Saulius Tomas Kondrotas „Kolekcionierius“

Apie Saulių Tomą Kondrotą iki šiol buvau tik girdėjusi. Todėl džiaugiuosi, kad šiemet išleista trumposios prozos rinktinė tapo proga užpildyti dar vieną spragą ir susipažinti su šio rašytojo kūryba.

Skaitydama galėjau tik spėlioti, koks kitas kūrinys manęs lauks perskaičius tuo metu skaitomą. Temos ir žanrai skiriasi, todėl nesyk buvau nustebinta. Pastebėjau, kad labiausiai man patiko trumpieji autoriaus tekstai, kurių daugiausia buvo pirmoje knygos pusėje bei dar keletas pabaigoje. Pradedant pačiais pirmaisiais – „Senas namas“, „Netekėsiu už jūsų, Antanai“, „Kaolinas“, „Ko mes niekada nenorėtume“ ir baigiant tuo, kurio pavadinimas ir atiteko rinktinei – „Kolekcionierius“. Rašytojo sakiniai gražūs, tačiau neperkrauti meninės išraiškos priemonėmis. Gal todėl ir pačios istorijos (tos, kurios paliko gerą įspūdį) maloniai skaitėsi. Dalyje tekstų jaučiamas magiškasis realizmas atrodė natūraliai įterptas, o būtent natūralumas tokio žanro kūriniams man atrodo labai svarbus.

Antrąją rinktinės pusę skaičiau žymiai lėčiau, tekstai nebe tiek įtraukė. Svarstau, kad galbūt buvo sudėtinga persijungti nuo trumpesnių, lengva mistika paskanintų pasakojimų, prie visai kitokio žanro kūrinių. O gal toks įvairialypis įspūdis yra natūralus, turint galvoje, kad ir patys tekstai, kaip jau minėjau, itin skirtingi. Tad iš tos įvairovės po truputį atsirinkau tuos kūrinius, kurie mane paveikė stipriau, o kitus skaitydama prabėgau, pernelyg neužsistovėdama vietoje. Tiesa, kai kurie ilgesnieji tekstai irgi neliko nepastebėti, pavyzdžiui, „Kornelijaus Jedermano rūpesčiai“:

„Kornelijus pagalvojo, kad gyventi jis nemoka ir niekad nemokėjo. Kaip kiti yra diletantai kokiose nors siaurose srityse, taip jis yra gyvenimo diletantas. Jis nemažai žinojo, daug jautė, daug išgyveno, daug mąstė, kaip jam atrodė, bet viską darė daugmaž paviršutiniškai, ne taip, kaip, ko gero, reikia daryti. Pavyzdžiui, jis mokėjo keletą kalbų, galėjo skaityti knygas tomis kalbomis, o šnekėti ne. Negalėjo, nemokėjo, nedrįso. Jam visada norėjos viską daryti puikiai, tobulai. Bet visados pritrūkdavo trupučio ištvermės. Trupučio kantrybės.“

Ir vis dėlto yra kai kas, kas sieja visus S. T. Kondroto kūrinius, – tai nuotaika, persmelkta vienatvės. Ji išryškėja pačiose įvairiausiose situacijose, jaučiant žmogiško ryšio trūkumą dėl susiklosčiusių aplinkybių, netekties, kitoniškumo, nerandant bendrystės su kitais. O jei sekate mano tekstus ir skaitomas knygas atidžiau, nesunku pastebėti, kad neretai mano simpatijos atitenka knygoms, kuriose įtaigiai aprašomi panašūs išgyvenimai.

„Kolekcionierių“ pabaigai palikti buvo puikus pasirinkimas, nes, kaip jau užsiminiau pradžioje, jis buvo vienas įdomiausių kūrinių šioje rinktinėje.

11.71. Tim Tigner „Laiko kaina“

„Laiko kaina“ – tai trileris, kuriame aštuoni mokslininkai sukuria preparatą, visiškai sustabdantį senėjimą. Po diskusijų veikėjai nutaria šį atradimą laikyti paslaptyje, tad tampa vieninteliai nemirtingieji. Visgi laikas bėga, ir jiems tenka priimti sprendimą – gyventi pasisavinus kitų žmonių tapatybes. Kol šis planas vykdomas, grupelės narių skaičius ima mažėti, veikėjai ima jaustis nesaugūs ir nebepasitikėti vienas kitu.

Vis dar ieškau knygos, kuri pralaužtų ledus, ir vėl pasijausčiau įkritusi į skaitymą taip, kaip prieš kurį laiką. Žvalgydamasi, ką galėčiau pamėginti skaityti po darbo (nes paprastai mėginimai būdavo nesėkmingi, vos kelis lapus perskaitydavau), išsirinkau „Laiko kainą“ – vien dėl paties žanro ir patrauklaus šrifto. Jau atsivertus paaiškėjo, kad knyga turi dar vieną privalumą – vos keletą lapų trunkančius skyrius. Jau svarstydama dėti skaitinį į šalį, patikrindavau kito skyriaus apimtį. Na, ir pamačiusi, kad kitas skyrius tęsiasi du lapus, nuspręsdavau jį perskaityti, ir tuomet istorija kartodavosi. Todėl manau, kad knygą perskaičiau kur kas greičiau, nei būčiau tuo atveju, jei vienas skyrius užimtų keliasdešimt puslapių. Atrodo, net pasijaučiau įkvėpta skaityti, nes jau senokai tekstas ėjosi taip lengvai.

O siužete yra visko po truputį. Vieni veikėjai trokšta šlovės, kiti ieško prasmės begaliniame gyvenime, kurį pasirinko, dar kiti ko nors pavydi, kerštauja, kuria savanaudiškus planus. Yra pokalbių prabangioje aplinkoje, ramios egzistencijos, tačiau, kaip ir pridera trileriui, neapsieinama ir be muštynių, žudymų, bėgimo, slapstymosi. Skaityti lengva, kūrinyje dinamikos nemažai, bet būties bei moralės temos, kurios galėtų būti aktualios pasakojant apie nemirtinguosius, tik vos vos užčiuopiamos. Ir vis dėlto rimčiausią priekaištą turiu vienai siužetinei linijai. Absoliučiai neįžvelgiau stipraus motyvo, dėl ko aprašomas persekiojimas nuėjo taip toli. Vyliausi laikui bėgant jį pamatyti, bet taip ir nepavyko, todėl atrodė, kad veikėjai tiesiog iš neturėjimo ką veikti nusprendė mėginti išsiaiškinti tai, ko nė pats persekiojamas asmuo dorai nežinojo. Nors žvelgiant į veiksmo pusę, Torio siužetinė linija tikrai linksmesnė, labiau įtraukianti, bet dėl neįtikinančių motyvų siužetui pritrūko logikos. Nesužavėjo ir rašymo stilius, kai kur labai keistai buvo aprašomos veikėjų emocijos, o romantinė linija buvo visiškai perspausta.

„Laiko kaina“ – tai trileris intriguojančia tema, vietomis visai smagus, bet geresniam įspūdžiui susidaryti trukdė veikėjų veiksmų nepagrįstumas.

11.70. J. M. Coetzee „Barbarų belaukiant“

„Barbarų belaukiant“ – ketvirtoji skaityta J. M. Coetzee knyga (atsiliepimus apie visas rasite paspaudę čia). Nežinau, ar kažkas laikui bėgant manyje keitėsi, ar taip susidėliojo, kad ta, kurią paimu į rankas, atrodo geriausia iš skaitytų. Tad jei iki šiol įdomiausios rašytojo knygos titulą turėjo „Nešlovė“, dabar ji nukrito į antrąją vietą, o „Barbarų belaukiant“ atsirado pačiame viršuje. Tiesa, kažko pritrenkiančio dar laukiu. Nebūtinai iš J. M. Coetzee.

Pasakotojas – Imperijos pareigūnas, teisėjas, tarnaujantis mažame pasienio mieste. Čia dienos bėga nepastebimai, užsiimant smulkiomis džiaugsmą nešančiomis veiklomis: vyras kasinėja griuvėsius dykumoje, kolekcionuoja akmenis, šifruoja rašmenis ant tuopos skalų, bendrauja su aplinkiniais kasdieniškomis temomis. Tačiau mieste pasirodo pulkininkas Džolas, kuris stoja į kovą su barbarais – šie pripažįstami pavojingais Imperijai. Matydamas absurdiškus ir žiaurius veiksmus prieš belaisvius, miestelio teisėjas bando juos apginti, bet taip pats tampa Imperijos priešu.

Jau kelintą rašytojo knygą skaitydama pastebiu, kad tam tikri įvykiai įvyksta kur kas anksčiau nei būtų galima tikėtis, ir todėl matant, jog liko dar bent pusė knygos, galvoje ima suktis klausimai: o kas toliau? Tai ne tik stebina, bet ir intriguoja. Be to, ne paslaptis, kad jau ilgą laiką pamėgau mažesnės apimties istorijas, o J. M. Coetzee – vienas tų rašytojų, kurie sugeba rašyti įtraukiančius, dažniausiai iki 300 puslapių sutelpančius pasakojimus.

„Barbarų belaukiant“ – tai romanas apie valdžios tamsumą, beprasmį žiaurumą ir baimę, pagrįstą nepažinojimu. Kaip ir nieko naujo, bet sudomina. Pagrindinis veikėjas, kuris atlieka ir pasakotojo rolę, nėra stereotipiškas herojus, jo veiksmuose yra ir to, kas atrodo keista bei sunkiai suvokiama, tačiau nenudailintas, įvairialypis personažas – vien tik privalumas. Visgi netolygus knygos turinys galiausiai kiek pakišo koją, nes jeigu pirmoji teksto dalis įtraukė savo pasakojimu, tuo, kaip jis vystomas, vėliau atsirado kiek per daug didaktikos, atviro badymo pirštu į viską, kas ten negerai. O juk be to irgi viskas kuo puikiausiai būtų matyti, tik subtilumo daugiau būtų.

Knyga visai neseniai buvo ekranizuota – Waiting for the Barbarians, su tokiais aktoriais kaip J. Depp ir R. Pattinson. Pasižymėjau, galbūt kada nors ir prieisiu.

11.69. Sophie Kinsella „Finding Audrey“

I’ve missed hugging. God, I’ve missed hugging.

Apie S. Kinsellos knygas rašiau nesyk. Ji mane gelbėdavo tuomet, kai norėdavosi išties juokingos romantinės komedijos. Šią savaitę bandžiau skaityti viską – Mumius, Coetzee ir Gavelį, bet tiktai Finding Audrey sugebėjo išlaikyti dėmesį. Visgi tik atsivertusi supratau, kad šįkart rašytoja panoro atsiskleisti kiek kitokiame amplua. Vietoj dar vienos krizenti verčiančios klišinės meilės istorijos radau pasakojimą apie nuo nerimo sutrikimo ir depresijos kenčiančią paauglę bei jos šeimą.

Audrey jau ilgą laiką neišeina iš namų. Vienintelė kelionė – išvyka pas psichoterapeutę. Mergina net namuose nešioja akinius nuo saulės, tokiu būdu vengdama bet kokio akių kontakto. Ji geriausiai jaučiasi sėdėdama tamsiame kambaryje, žiūrėdama televizorių ar skaitydama. Kiekvienas svetimas žmogus jai sukelia paniką ir norą kuo greičiau pasprukti. Tačiau namų viduje gyvenimas vyksta: mama rūpinasi ne tik ja, bet ir dviem sūnumis, bando taikyti ne visiems priimtinus auklėjimo metodus, o tėtis bando kažkaip išlaviruoti tarp viso kasdienio chaoso.

Kad ir tema atrodo rimta, bet humorui vietos palikta. Be abejo, daugiausiai šypseną kelia santykiai tarp šeimos narių. Situacijos dažnai natūralios, na, išskyrus vieną kitą (bet užtat ir rašiau, kad dažniausiai), gal todėl ir nesyk prajuokino be didesnių pastangų. Miela, šilta istorija, kurioje su šypsena žiūrima į varginančias tėvų pastangas susikalbėti su paaugliais bei priversti juos atsitraukti nuo kompiuterio ekrano, bet tuo pačiu įvertinamos suaugusiųjų pastangos ir rūpestis, parodomas artimas šeimos narių tarpusavio ryšys.

Kalbant apie pagrindinę – Audrey – siužetinę liniją, reiktų nusiteikti, kad čia nebus jokio detektyvo. Kas tiksliai jai įvyko, galima bandyti nuspėti tiktai miglotai, todėl svarbiausia knygos dalimi tampa merginos gijimas. Jos būsena, reakcijos, mintys aprašytos išties neblogai, apie tai, kaip Audrey sekasi, ko galima tikėtis toliau, nemažai sužinoti galima iš jos pokalbių su psichoterapeute. Patiko mintis apie savijautos kreivę, kuri niekad nekyla vien tik į viršų, nes ji tai kyla, tai leidžiasi, ir kad tai yra absoliučiai normalu. Kadangi pagrindinė veikėja paauglė, šiek tiek suduriama ir su tėvų (ypač mamos) vaidmeniu, kai vaikas turi psichologinių problemų, todėl galvoju, kad šioje knygoje gali kažką naudingo surasti tiek suaugę, tiek tikslinė – paauglių – auditorija.

Na, ir yra meilės istorija. Tokia visiškai atsitiktinė, su pirmu pasitaikiusiu namuose pasirodžiusiu ne šeimos nariu (na gerai, ji pažinojo jį, nes matė vaidinime, o jis kažkada kartą buvo ją sutikęs). Aišku, geriau pagalvojus yra ten labai gerų momentų, kurie parodo, kaip svarbu palaikymas, žmogus, kuris išklauso, mėgina suprasti, kas vyksta kito galvoje. Linus pastangos ir paskatinimas merginą atlikti visokias užduotis, apie kurias buvo susitarta su terapeute, tą ir atskleidė. Net ir koncentruotasi į visa tai, o ne į jų pokalbius, kurie visgi būtų pagelbėję kiek kitaip pažvelgti į šią jų draugystę, nes dabar ji pasirodė pernelyg pritempta. Skaičiau komentarus, kuriuose teigiama, kad kitaip nei kitose knygose, šioje nėra kišama mintis, kad būtent romantiniai santykiai gydo, nes čia veikia ir vaistai, ir terapeutė. Aš šito drąsiai teigti negalėčiau, nes kai kurie pagrindinės veikėjos savijautos pakilimai ir nuosmukiai gan aiškiai siejosi su Audrey ir Linus draugystės etapais.

O šiaip dėl šiokio tokio nusivylimo esu ir pati kalta, nes turėjau visai kitokius lūkesčius romanui (pagrindinis iš jų – kad veikėja perkopusi bent jau dvidešimtmetį), nors iš kitos pusės buvau ir maloniai nustebinta, kad rašytoja rašo skirtingos tematikos knygas.

11.68. Ian McEwan „Tvari meilė“

Retai kalbu apie viršelius, bet šis išskirtinai tragiškas. Jei nebūtų žinomas rašytojas, niekad tokios ir į rankas nepaimčiau, nes pagalvočiau, kad knyga – koks nors meilės romanas, gal net iš „Penkiasdešimt pilkų atspalvių“ serijos, o tokių privengiu. Kai tuo tarpu „Tvari meilė“ galėtų būti vadinamas trileriu. Tokiu, kurį skaitant kyla abejonė, ar veikėjas tikrai visko neišsigalvoja, kyla klausimai, kiek tame, kas vyksta, yra tiesos, bei kur viskas galop nuves.

Klarisa ir Džou tampa tragedijos liudininkais. Prieš jų akis užsimuša žmogus. Žūties vietoje jie susipažįsta su Pariu – kitu liudininku. Jie persimeta keliais žodžiais ir išsiskiria. Nieko nenumanydamas Džou grįžta namo, bet jau tą patį vakarą sulaukia Pario skambučio su meilės prisipažinimu, o netrukus Džou jį ima matyti kasdien besisukinėjantį šalia namų.

Iš tikrųjų, tai mane kurį laiką sugebėjo apgauti, nes perskaičiusi maždaug pusę knygos buvau įtikėjusi viena teorija apie tai, kas romane vyksta, bet po kiek laiko ji buvo sutriuškinta. Tad buvo visai smagu tuo momentu, kai supratau apsigavusi. Be to, kaip nesyk minėjau, man įdomu skaityti apie maniakus, o čia buvo proga vieną iš jų stebėti.

Bet bendrai – buvo sunku. Kurį laiką save įkalbinėjau, kad ei, juk įdomu, viskas čia gerai su tuo tekstu, bet tiesa buvo, kad nelengvai ėjosi. Nepatiko visi personažai, nei tie, kuriuos reikėjo užjausti, nei tas, kuris galėtų būti įvardijamas knygos blogiuku. Kaip tik šiomis dienomis perkračiau turimas knygas ir keletą neskaitytų atidėjau į krūvelę su mintimi, kad nebenoriu aš jų, ir tai, kad jos nuosavos, nereiškia, kad privalau perskaityti. Bet „Tvari meilė“ ten nepateko dėl rašytojo. Jis parašė puikųjį „Atpirkimą“, po kurio aš karts nuo karto mėginu dar ką nors perskaityti ir rasti įrodymų, kad jis man – ne vienos knygos autorius. Rodos, „Kevalas“ pasirodė nebloga, bet visi kiti bandymai buvo pritempti panašaus melagingo įtikinėjimo, kurį minėjau pradžioje, arba vos po kelių lapų numetant pradėtą knygą. „Tvari meilė“ tekstas, pradžioje atrodęs visai neblogas, vėliau virto vis labiau neįtraukiančiu, antrą pusę knygos skaičiau labiau dėl to, kad tik perskaityčiau ir sužinočiau, kas už viso siužeto slypi. Veikėjo (kuris tuo pačiu buvo ir pasakotojas) samprotavimai buvo varginantys, o religinis tikėjimas, perpintas su nesveika meile, tikriausiai irgi nepridėjo lengvumo. Gal kad nemėgstu fanatikų, o čia būtent toks personažas egzistavo, išaiškėjusios fanatizmo priežastys nuomonės apie tą veikėją nepakeitė. Na, ir galiausiai – man vis dar nedingsta jausmas, kad pasakojimas tiesiog neįtikina iki galo. Ne maniako dalis, bet visa kita – kitų veikėjų elgesys, tam tikri siužetiniai vingiai.

2004-aisiais buvo sukurtas filmas Enduring Love. Manau, kad kada nors pažiūrėsiu ir netgi tikiu, kad ekranizacija gali pasirodyti įdomesnė už knygą.