1826-ieji, Londonas. Mulatė Franė Langton kaltinama pono ir ponios Benhamų, pas kuriuos dirbo tarnaite, nužudymu. Liudytojai smerkia įtariamąją, o Franė kartoja, kad visiškai neprisimena, kas nutiko tą naktį. Visgi sėdėdama kameroje ji ima pasakoti savo gyvenimo istoriją. Apie tai, kaip Jamaikos plantacijoje, būdama maža, išmoko skaityti, paauglystėje prisidėjo prie šeimininko vykdytų eksperimentų, o vėliau atsirado Benhamų namuose.
Lengvai skaitomas, įtraukiantis nuo pat pirmų puslapių romanas atskleidžia spalvingą Franės gyvenimą. Iš tikrųjų dabar galvoju, kad įdomiausios kūrinio dalys man buvo dabartis bei veikėjos vaikystė/paauglystė. Dabartyje – teismo procesas, kuris vietomis atrodė tiek įtemptas, turėdavau save stabdyti, nes iš įtampos jausdavau, kaip lekiu per tekstą akimis kiek per greitai, kad visas mintis sugaudyti spėčiau. Įdomu buvo sekti teismo dalyvių argumentus, kas vieniems ar kitiems pasirodė įtartina Franės byloje. Benhamų namai, kad ir kokie būtų svarbūs pagrindiniam siužetui, tapo nuobodžiausia dalis, kai kurie siužetiniai pasirinkimai irgi nemenkai prisidėjo prie to, kad „vidurys“ taptų gan blankus ir vietomis erzinantis.
Ir vis dėlto, viso kūrinio stiprybė – santykiai tarp veikėjų. Tokie tipiški toksiški santykiai, kai vienas tikisi vieno, o kito žmogaus visai kitokie tikslai. Kai galvoje kuriasi įvairios svajonės, viltys, kurias kitas kurį laiką, rodos, skatina, o vėliau sudaužo taip, kad lyg ir būtų galima pasimokyti, bet lipama ant to paties grėblio vėl ir vėl. Kai aplinkiniai bando gelbėti ir skatinti kritiškai mąstyti, bet nesinori nieko girdėti, nes atrodo, kad jis pats žino geriau. Tik tiek, kad šiuo atveju tam yra pateisinimas – Franės ir kitų, jos kelyje pasimaišiusių žmonių, padėties skirtumai. Toks negebėjimas išsinarplioti iš kito įtakos gelbėjo ir nuobodesnius knygos momentus.
Beje, jei nebūčiau perskaičiusi apie eksperimentus vienos skaitytojos apžvalgoje, knygos į rankas greičiausiai net ir nebūčiau paėmusi į rankas. Nors viršelis patrauklus savo faktūra, bet nemaniau, kad po juo galėtų slėptis tokia istorija. Eksperimentai susiję su rasių ypatumais, t.y. Franės šeimininkas bandė įrodyti, kad rasė nulemia žmogaus charakterį, gebėjimus, intelektą, skausmo slenkstį ir kitus bruožus. Nors apie pačių eksperimentų eigą aprašyta menkai, tačiau užuominos leido įsivaizduoti, kiek baisybių anuomet vyko už uždarų durų.
Apie vergovę ar juodaodžių padėtį XIX-XX a. teko skaityti ne tiek ir daug romanų, bet tie, kuriuos skaičiau („Pagalba“, „Nežudyk strazdo giesmininko“), šias temas sugebėdavo pateikti įdomiai. „Franės Langton išpažintis“ – kiek silpnesnė už minėtas, tačiau jau skaitant galvoje sukosi mintys, kam ją galėčiau rekomenduoti iš savo aplinkos žmonių. Tad arba vis pataikau išsirinkti tinkamas knygas, arba per mažai perskaičiau, kad tema pradėtų atrodyti nuvalkiota.
______________________________
Už galimybę išsirinkti sudominusią knygą esu dėkinga patogupirkti.lt