11.54. Herbjørg Wassmo „Tora: Namas su akla stiklo veranda“

„Tora: Namas su akla stiklo veranda“ mano rankose – jau antrąsyk. Nė neprisimenu prieš kiek metų bandžiau skaityti ją, bet nesėkmingai. Nusprendžiau nebaigti, lyg ir atmosfera, gal dar tempas nepatiko. Tad iki šiol galėjau pasigirti skaičiusi vos vieną H. Wassmo kūrinį – „Stiklinė pieno“. Visgi šiemet Tora vėl atsidūrė mano mintyse, panorau suteikti jai antrą šansą, nes įtariau, kad kur kas geriau įvertinsiu tai, kas anąkart man netiko.

Ši knyga – tai pirmoji trilogijos dalis, pasakojanti apie Torą, augančią mažoje bendruomenėje Norvegijos šiaurėje. Jos tėvas – vokiečių kareivis, dingęs per karą, todėl ji gyvena kartu su mama ir patėviu. Šeimoje vyrauja šalti, komplikuoti, baime persunkti santykiai, tad tik teta Rakelė su dėde Simonu suteikia Torai šviesesnių emocijų.

Ne paslaptis, kad šiemet esu neabejinga atmosferinėms knygoms, ypač skandinaviškai ramybei. Todėl ir šį romaną skaitydama supratau, kad būsiu ne iki galo sąžininga ir papildomą pliusą jai skirsiu vien dėl lėto veiksmo, šaltos, tamsios atmosferos ir vos jaučiamų emocijų, kurias galima išskaityti nebent tarp eilučių ir vienos kitos užuominos. Jokio dramatiškumo, ryškių dinamiškų epizodų, bet ši monotonija ir lakoniškas emocijų pateikimas šįkart labai tiko, nieko kito ir nesinorėjo. Lengvai skaitoma, įtraukianti, bet pats siužetas ir tai, kaip viskas pasakojama, turi sunkumo, džiugesio rasti galima tik momentais. O tie momentai labai ypatingi, skaitant norisi juos pagauti, išbūti juose kiek įmanoma ilgiau. Bet vos tik pasidžiaugdavau, kad veikėjai pagaliau nusišypsojo sėkmė, jau ir mama atsipalaidavo, kitoje pastraipoje – įsiklausymas garsų, sklindančių už durų, akys, nukreipiamos ten, kur būna nusiaunami batai, girdisi įsitempti priverčiantys girgždėjimai. Gal kad man pačiai pažįstamas laikotarpis, kai buvo daug klausymosi, kas vyksta už kito kambario durų ar koridoriuje, kai vos kažkokiam garsui pasigirdus nutildavau, užsibaigdavo smagesni pokalbiai ar tiesiog pasijuokimas iš kokios nors smulkmenos, buvo nesunku įsivaizduoti Toros namuose esančią atmosferą, pajausti tą nejaukią, baugią kasdienybę. Tik tiek, kad Toros namuose vyko kur kas baisesni dalykai. Iš to, kas ne tiek žavėjo, norisi paminėti šalutinių veikėjų istorijas – ne visad jų reikėjo, išblaškydavo dėmesį.

Nežinau, kiek tai knygos kaltė, kiek prisidėjo pilnatis ar kitos priežastys, bet pirmąsyk po nežinia kiek laiko skaičiau iki vidurnakčio (paprastai tik ne ilgiau nei iki devintos sugebu išlaikyti dėmesį ir matyti, kas parašyta). O šiandien iš bibliotekos parsinešiau antrąją dalį.

11.53. Lauren Groff „Moiros ir Furijos“

Prieš kurį laiką pusantrų metų dirbau knygyne, tad iki šiol kai kurios knygos siejasi būtent su tuo laikotarpiu.  Pavyzdžiui, su „Moiros ir Furijos“ susijęs prisiminimas nukelia į 2016-ųjų gruodžio 31-ąją, kai dvejojančią klientę dviese bandėme sudominti šia knyga, vardindami tai, kas būdinga romanui be to, kad pats B. Obama jį perskaitė ir įvertino. Tiesa, mano dėmesio anuomet „Moiros ir Furijos“ nepatraukė ir tik po kurio laiko, paskatina perskaitytų atsiliepimų, pradėjau knygą „žvejoti“ bibliotekoje.

Lotas – charizmatiškas, aktoriumi trokštantis tapti mergišius. Tačiau vieną dieną išvydęs Matildą, santūrią, ypatingu grožiu pasižyminčią merginą, jis nusprendžia pasikeisti. Vos po poros savaičių jie susituokia ir kartu pragyvena ilgiau nei kuris nors jų pažįstamas būtų tikėjęsi. Ši knyga yra apie juos abu: pradedant jų gimimu ir baigiant mirtimi. Apie santuoką, tai, kas slypi už jos ir kaip svarbu išgirsti abi puses.

Romanas sudarytas iš dviejų dalių. Pirmoji – „Moiros“ – pasakoja Loto versiją, o antrojoje – „Furijos“ – pateikiama Matildos istorija. Toks pasakojimo būdas man priminė skaitytą „Vyras be trūkumų“ trilogiją, kurioje viena istorija pateikiama iš skirtingų veikėjų pusės, taip vis papildydama įvykių seką ar atskleisdama naujų požiūrio taškų į tuos pačius dalykus, tik tiek, kad L. Groff tam užteko vienos knygos. Šis pasakojimo būdas man įdomus, nes tokiu būdu galima atskleisti, kiek daug klaidingų išvadų galima pasidaryti, nežinant, ką tuo metu mąstė kitas.

Loto dalis – gan monotoniška, gal todėl ją skaityti sekėsi lėčiau. Ir pats veikėjas – nesimpatiškas, labiau už realybę mėgstantis tikėti savo sukurta versija į gyvenimą, santuoką. Man labai patiko tai, kaip buvo pateikiami bėgantys metai. Beveik nematomi peršokimai laiku, kai vienoje pastraipoje pagrindiniai veikėjai – dar tik jaunavedžiai, o kitoje – jau keletą metų kartu gyvenantys, gal tik pirmąsyk suglumino, nes reikėjo susivokti, kas čia įvyko, bet po to skaičiau be jokių nesklandumų. Toks pasakojimo būdas būdingas tiktai pirmajai daliai. Antroji – Matildos dalis – dinamiškesnė, joje daugiau emocijų, tad ir skaityti tampa lengviau, šią dalį perskaičiau žymiai greičiau. Visgi negalėčiau pasakyti, kuri iš dalių įdomesnė, nes jos papildo viena kitą ir tampa bendra visuma. Matilda, pirmoje dalyje buvusi blanki asmenybė, čia atsiskleidžia visai kitu veidu. Atrodytų, abiejų pagrindinių personažų charakteriai atskleisti visomis spalvomis, jų elgesį galima pateisinti (arba ne) tam tikrais įvykiais, apie kuriuos kitas nežinojo, bet galiausiai rezultatas buvo toks, kad užuojautos nejaučiau nė vienam iš veikėjų. Negana to, Matilda, kuri atrodytų labiau nuskriausta gyvenimo, kažkokiu būdu patampa mažiau patraukli už Lotą. Tad dar tik besiruošiantys skaityti turėtų nusiteikti, kad simpatiškų personažų šiame romane atrasti bus sunku.

Romane yra daug gerų įžvalgų. Apie naivų atviros „mes nieko vienas nuo kito neslepiame“ santuokos įsivaizdavimą ir apie melą, kuris pasireiškia ne netiesos sakymu, o paprasčiausia tyla. Apie subjektyvų pasaulio matymą, gebėjimą perkurti, pasisavinti kito prisiminimus kaip savo ar suabejoti savo prisiminimais. Apie pyktį, kerštą, nuoskaudas, su kuriomis gyvenama metų metus. Apie žmones, kurie gali gyventi kartu ir beveik nieko nežinoti apie kitą. Patinka man tokios knygos, narpliojančios tamsiąją santykių pusę, o niūrumos romanui išties netrūksta. Karts nuo karto atskleidžiamos paslaptys pabudindavo iš tolygaus pasakojimo (nes net ir ryškesnė antroji dalis galiausiai išlaiko vienodumą), o mintyse kildavo klausimas, kas dar galėtų paaiškėti likusiuose puslapiuose. Tiesa, vietomis kildavo abejonė, kiek realistiški jų gyvenimai, ar rašytoja neperspaudė, tiek visokių įvykių sudėdama į šią istoriją.

Bendrai žiūrint „Moiros ir Furijos“ – gera knyga, įdomias temas ir požiūrius pateikianti, nenustebčiau, jei kada nors ateity ją ir rekomenduočiau ar kokį epizodą apie ką nors kalbėdama paminėčiau. Visgi nebuvo taip įdomu, kaip norėtųsi, mažokai emocijų sukėlė.  Nepaisant to, bibliotekoje radusi „Floridą“ tikrai imsiu ir skaitysiu, nes mačiau atsiliepimų, kad kitiems ji daug labiau už aptartąjį romaną patiko.

11.52. Rachel Winters „Meilė pagal sutartį, arba Romantinė komedija“

Retokai skaitau šviesias romantines istorijas, o jei jau užsinoriu, tai ieškau tokios, kuri būtų juokinga. Todėl atkreipiau dėmesį į R. Winters romaną, kuriame pasakojama apie septynerius metus agento asistente kino ir televizijos agentūroje dirbančią Evę. Tam, kad išsaugotų darbo vietą ar netgi pagaliau sulauktų paaukštinimo, ji privalo prikalbinti scenaristą Ezrą Česterį parašyti jau seniai žadėtą romantinės komedijos scenarijų. Moteris pasiryžta drąsiam iššūkiui: jei ji įrodys, kad įmanoma susipažinti ir įsimylėti visai kaip eiliniame romantiniame filme, skeptiškasis Ezra turės pateikti savo scenarijų agentūrai.

Knygoje radau tai, ko ir tikėjausi – mielą, linksmą istoriją. Pagrindinė veikėja atrodė simpatiška, žavėjo jos drąsa išbandyti įvairiausius susipažinimo būdus bei pernelyg nesikrimsti dėl visų gėdingų kurioziškų situacijų. Nors kulminaciją ir pabaigą išsiaiškinau gan greitai, man buvo įdomu, ką rasiu kitame skyriuje, kokį dar vieną pažinties būdą sugalvojo Evė ar jos draugai. Romane itin reikšminga yra draugystė – būtent draugystė padeda kurti šviesią pasakojimo atmosferą. Buvo gera skaityti apie veikėjos draugus, kurie, būdami tokie skirtingi, gebėjo prisitaikyti, palaikyti vienas kitą, nekelti didelių dramų esant nesutarimams, o stengtis išsaugoti tarpusavio ryšį. Dar labai patiko Evės aistra romantiniams filmams, iš kurių kai kada semdavosi idėjų. Skaitydama mintyse dėliojausi pliusus, kurias iš minimų kino juostų jau teko matyti ar dar tik reikia prisiruošti pažiūrėti. O aptikusi filmų „Noting Hilas“ bei „Nemiegantys Sietle“ pavadinimus pasidžiaugiau, kad juos kaip tik prieš porą savaičių buvau peržiūrėjusi. Be to, ir pats romano siužetas – tikras holivudinių romantinių filmų kratinys, tačiau vietoj to, kad vartyčiau akis dėl to, kaip viskas nuspėjama ir banalu, tiesiog atsipalaidavusi sekiau siužetą ir laukiau kulminacinio momento. Humoras – tipinis tokio žanro istorijoms, tačiau, kitaip nei dažnai pasitaiko, skaitydama šią knygą ne kartą šypsojausi. Tik niekaip nepavyko būti prajuokintai Ezros pravardės. ASILAS turi konkrečią reikšmę, kuri susijusi su šio žodžio raidėmis (todėl ir rašoma didžiosiomis), bet kiekvienąsyk pamačiusi šį žodį susierzindavau. Čia gali būti ir mano asmeninė problema, nes nemėgstu pravardžių, nesvarbu, dėl kokių priežasčių ji būtų atsiradusi.

Drąsiai galiu teigti, kad „Meilė pagal sutartį, arba Romantinė komedija“ pateisino lūkesčius ir pagelbėjo po atostogų sėkmingai grįžti prie skaitymo vakarais po darbo, kadangi iki tol porą savaičių mėgavausi rytiniais skaitymais.

11.51. Jurga Tumasonytė „Undinės“

Tik pasirodžius „Remontui“ atkreipiau dėmesį į Jurgos Tumasonytės kūrybą. Paskaitinėjau atsiliepimus, kur skaitytojai dėlioja akcentus, ir nusprendžiau, kad noriu. Pirmas kartas bibliotekoje buvo sėkmingas  – grįžau su antrąja rašytojos knyga – apsakymų rinkiniu „Undinės“.

Man visada būna neramu imant apsakymus, nes nuo pat mokyklos laikų su jais santykiai yra sudėtingi: man šio žanro kūriniai per trumpi, nespėju įsitraukti tiek, kad tas istorijas pasinešiočiau savyje kiek ilgiau, jau nekalbant apie tuos atvejus, kai teksto įmantrumas nugali siužetą ir lieku kažko nesupratusi. Visgi jau po pirmo J. Tumasonytės apsakymo tapo aišku, kad nėra ko baimintis, nes autorė rašo įdomiai. Siužetai gan įvairūs: nuo visai buitinių iki fantastikos elementų turinčių (taip, undinės irgi bus). Tiesa, net ir kasdienybę atspindinčiuose jautėsi šiek tiek mistikos. Tekstai nenuobodūs ir neperkrauti visokiomis meninės raiškos priemonėmis. Rašytoja pastabi, tad netrūksta taiklių, realybėje sutinkamų situacijų ar dialogų, ironijos. Kai kuriuose apsakymuose sutelpa visas veikėjų gyvenimas, o pačios istorijos neretai užsitęsia po keliolika ar kelias dešimtis puslapių, tad įsijautimui laiko yra. Net negalėčiau pasakyti, kad kuris nors pasakojimas nepatiko, nebent kurie nors fragmentai, vienas kitas istorijos užbaigimas. Nors galvojau, kad skaitysiu po vieną ar du apsakymus per dieną, bet galop per savaitgalį viską ir perskaičiau, nes buvo smalsu, ką dar autorė sugalvojo, kokios situacijos ir gyvenimo vingiai bus pateikti.

Pirmoji pažintis sėkminga, tad, manau, dar susidursiu su rašytojos kūryba ateityje.

11.50. Haruki Murakami „Avies medžioklė“

Haruki Murakami – jau seniai pažįstamas rašytojas. Kažkada esu skaičiusi keletą jo knygų, bet vėliau susidomėjimas atslūgo. Šį mėnesį bandžiau grįžti prie jo kūrybos, tačiau „Norvegų giria“ pasirodė neįveikiama (lyg ir turi viską, ką mėgstu, bet tris dienas pasikankinau ir nutariau dėti į šoną), o tuomet išsitraukiau keletą metų namie stovėjusią „Avies medžioklę“.

Gavosi dvejopi įspūdžiai. Viena vertus, man vis dar patinka, kaip jis kuria savo siužetus: lengva mistika, ne iki galo suprantami įvykiai (kurie toli gražu ne visada paaiškinami), melancholiški veikėjai. Dar jis mėgsta save atskleisti kaip melomaną (galbūt vertėtų skaitant susirasti grojaraščius, sudarytus iš knygoje minimos muzikos. Arba panagrinėti jau perskaičius – būtų įdomu), o apie fetišą ausims yra rašęs ne vienas apžvalgininkas. Čia ausys irgi gan svarbios. Avys, beje, irgi (ką tik prisiminiau, kad esu skaičiusi H. Murakami parašytą vaikams knygą apie Žmogaus Avies Kalėdas). Kita vertus, skaitydama šią knygą įspūdis keitėsi: arba aš susidomėdama sekiau įvykius, veikėjų bendravimą, arba pagaudavau save skaitančią, bet nelabai besigilinančią į tekstą, tad turėdavau grįžti, kad suprasčiau, kas čia įvyko, kol smegenys buvo atsijungusios. Kas slypi už to sunkesnio skaitymo, negaliu pasakyti, bet man atrodo, kad po tokio nelabai sėkmingo mėnesio prie H. Murakami kūrybos negreitai sugrįšiu.

O mano favoritė yra knyga, nuo kurios ir pradėjau pažintį su H. Murakami – „1Q84“.

11.49. Marjane Satrapi „Persepolis: The Story of a Childhood and The Story of a Return“

„Persepolis“ – tai grafinė novelė (paprasčiau – komiksas), kurioje pasakojama pačios autorės Marjane istorija. Ji gimė Irane, kur vyko (ir tebevyksta) nuolatiniai neramumai. Mergaitė augdama stebi šalies pokyčius (gyvenimas nuolatinėje baimėje dėl karo padėties, Irano revoliucija, vietoj išsvajotos laisvės, atnešusi dar daugiau suvaržymų), tačiau nepasimesti jai padeda tėvai, kurie augina ją savarankiška, modernų požiūrį turinčia moterimi. Visgi vieną dieną nutariama, kad Marjane, būdama dar visai paauglė, privalo išvykti į Europą, kur bus toliau nuo naujosios valdžios. Mano knygos leidimas talpino visas „Persepolio“ dalis, tad kaip iš pavadinimo galima nuspėti, mergina ne tik išvyksta iš tėvynės, bet po kiek laiko ir grįžta.

Itin įdomu stebėti pokyčius ir sunkumus, su kuriais pagrindinė veikėja susiduria skirtingu laikmečiu. Svarbus tiek istorinis fonas, tiek asmeninė branda, savęs paieškų, socialinių vaidmenų išsibandymas. Komiksų esu skaičiusi mažokai, tad vis dar neatsistebiu autorių gebėjimu taip taikliai ir vaizdžiai pavaizduoti siužetą, atskleisti veikėjus, kad nė nekyla mintis, jog knygoje kažko trūksta – išsamesnio pasakojimo, platesnių dialogų. Visko tiek, kiek reikia. Į 350 puslapių sutelpa išties daug: gyvenimas karo grėsmėje, jo metu, galop – emigracijoje, kur lengva pasijausti niekam nereikalingu, o grįžus į savo šalį suprasti, kad visos tos problemos, turėtos svetur, tampa visiškai nereikšmingos, palyginus su tuo, ką per tą laiką, kol jos nebuvo, išgyveno vietiniai. Patiko ir tai, kad parodoma, jog visgi ir tos asmeninės problemos, kurios plačiau žvelgiant nesiderina su tų, kurie neteko galūnių, savo namų ar artimųjų, sunkumų mastu, bet vis tiek išlieka tokios pačios svarbios ir neleidžiančios judėti pirmyn. Tad daug kalbėjimo apie socialines temas, kurios dar greitai nepraras aktualumo. Lengva skaityti, įtraukia, plečia akiratį.

„Persepolis“ buvo išleistas ir lietuviškai, tačiau kažkada bandydama jos ieškoti bibliotekose, kuriose lankiausi, susidurdavau su visišku jos neegzistavimu, bet galbūt kažkurios ir turi.  O 2007-aisiais pasirodė animacinis filmas (imdb nuoroda), kuris pagal įvertinimus atrodo kaip labai vertas peržiūros.

11.48. Eka Kurniawan „Grožis lyg žaizda“

„Grožis lyg žaizda“ – knyga, kuri pirmiausiai dėmesį patraukė savo išskirtiniu viršeliu bei pavadinimu, o atsivertus romaną paaiškėjo, kad ir pasakojimas – ne visai įprastas.

Tai istorija apie trokštamiausią apylinkių prostitutę Devi Aju ir jos keturias dukras: tris pasakiško grožio ir jauniausią – bjaurios išvaizdos, kuriai buvo suteiktas Gražuolės vardas. Pasakojamas ne tik kiekvienos moters gyvenimas, bet ir vyrų, kurie buvo joms vienaip ar kitaip reikšmingi.

Knyga pristatoma kaip Indonezijos magiškasis realizmas. Todėl nenuostabu, kad kai kurie veikėjai prisikels iš numirusiųjų tam, kad atsisveikintų, ar kad gyvieji bendrauja su vaiduokliais. Tačiau visi šie momentai taip natūraliai įsipaišo į pačią istoriją, kad nė minutėlei nekilo mintis, kad kažkas čia negerai ar visko per daug.

Romane yra nemažai smurto, prievartos, susijusios tiek su žmonėmis, tiek gyvūnais. Įdomiausia tai, kaip visa tai pateikiama. Nors į smulkmeniškumus dažniausiai nesileidžiama, viskas aprašoma taip, lyg būtų natūrali kasdienybė, ramiai, be jokio moralizavimo, ašarų liejimo (nebent pasikėsinta į mylimąjį, bet net ir tuomet veikėjų ašaros byra dėl meilės, ne dėl smurto). Negana to, reikia laiko apsiprasti su rašymo stiliumi, nes šalia panašių scenų visu gražumu pasireiškia rašytojo ironija ir humoras, nuo pat pirmųjų puslapių vis kas nors prajuokindavo. Tad „Grožis lyg žaizda“ nėra kiekvienam, puikiai suprantu, kodėl kažkam ši knyga gali atrodyti kaip visiškas nesusipratimas. Tuo tarpu man pasakojimo būdas paliko labai gerą įspūdį.

Apie Indoneziją nelabai teko domėtis, tad ši knyga gali būti kaip įžanga susipažinimui (kiek tai įmanoma, skaitant grožinį kūrinį). Todėl galiu tik spėlioti, kiek stipriai toks veikėjų gyvenimas atspindi tikrovę. Daug dėmesio skiriama ir politikai, Indonezijos istorijai (nuo olandų kolonistų, japonų okupantų iki nepriklausomybės ir po jos vykusių neramumų bei grįžimo prie diktatūros), tai – ne tik fonas, bet ir priežastys, dėl kurių veikėjų likimai keitėsi viena ar kita linkme. Visgi pradžioje ypač įtraukęs romanas ties viduriu priblėso, pasirodė per daug politikos, partizaninio judėjimo aprašymų. Nežinau, ar pasakojimas išties per daug ištęstas, ar temos – jau nebe „mano“, bet skaitydama vis laukdavau, kada vėl pasirodys pamėgtos veikėjos. Moterys – kandžios, stiprios, užsispyrusios ir nieko nebijančios. Veikėjų emocijos ryškios: jei myli, tai stipriai, jei nekenčia – tai siaubingai, o ištroškę keršto gali imtis visų priemonių, kokias tik būtų įmanoma sugalvoti. Tad knyga tokia pat spalvinga kaip ir viršelis.

Po nuobodesnio vidurio vėliau siužetas vėl įgavo tokį pat įdomumą, koks buvo ir knygos pradžioje, tad vakar nėjau miegoti tol, kol neužverčiau paskutinio puslapio. Išskirtinis romanas, prie įdomiausių skaitytų nepriskirsiu, bet neabejotinai džiaugiuosi pagaliau išsitraukusi jį iš savo lentynos.

11.47. Cormac McCarthy „Laukinių arklių pakerėti“

Būna knygų, kurios po kelerių metų tampa nebenorimos, o pati klausiu savęs, kodėl aš anuomet jas pirkau, kodėl neperskaičiau tada, kai jos mane dar intrigavo. „Laukinių arklių pakerėti“ irgi galėjo pakliūti į tokių knygų gretas, nes nė pati neatsimenu, kada tiksliai ją pirkau, bet jau bus kokie 6-8 metai prabėgę. Tačiau prisiminimai apie prieš dešimtmetį skaitytą romaną „Kelias“ vis dar gyvi, o dabar, perskaičiusi „Laukinių arklių pakerėti“, suprantu, kad ir šios taip lengvai neišmesiu iš galvos.

Romanas pasakoja apie šešiolikamečio Džono Greidžio ir jo draugo Leisio Roulinso kelionę arkliais iš Teksaso į Meksiką. Kelionė sunki, pilna nuotykių, atsiradusių ir prarastų galimybių, neteisybės, smurto, stiprios draugystės, netekčių ir meilės. Pasakojimą galima būtų priskirti vesterno žanrui, tačiau reikia nusiteikti, kad veiksmo čia mažokai. Daug buvimo, tylos, kuri pertraukiama lakoniškų pokalbių ar arklių prunkštimo. Kelionės metu veikėjai, susidurdami su įvairiausiomis situacijomis, bręsta, tačiau man atrodo, kad taip ir nepameta svarbiausių nusistatymų, kurie kai kada trukdo gyventi, bet tuo pačiu leidžia jiems jaustis teisingais ne tik prieš save, bet ir prieš tuos, kurie jiems svarbūs. Pasakojimo tonas tolygus, galbūt kažkam net ir nuobodus pasirodys, bet šiam pasakojimui itin tiko nedramatizavimas, priėmimas visko taip, lyg tokių įvykių ar pasekmių ir  būtų buvę galima tikėtis, todėl ir nustebti nėra ko. Daug ramybės, tiek išorinės, tiek veikėjų viduje slypinčios, taip pat kasdienybės grožio. Tiesa, aprašymais knyga tikrai neapkrauta arba tiesiog to skaitydama nepastebėjau. Na, ir pabaigai, privalau paminėti ypatingą atmosferą, kuri vyrauja romane. Skaitydama negalėjau atsigėrėti.

Nesu tikra, kodėl taip ir nebuvo išverstos kitos rašytojo knygos (per menkas susidomėjimas?), bet pastaraisiais metais yra išpopuliarėjęs ramios, egzistencinės būties pilnos literatūros („Stouneris“, „Visas gyvenimas“ ir kt.) tipas, į kurį drąsiai priskirčiau ir abu skaitytus C. McCarthy romanus. Rašymo stilius lyginamas su W. Faulkner, pati kol kas esu skaičiusi tik „Kai aš gulėjau mirties patale“, bet jau užsinorėjau ir kitų. O tikėtis daugiau C. McCarthy knygų lietuviškai, matyt, būtų naivu.

2000-aisiais yra pasirodęs filmas „All the Pretty Horses“, kurį režisavo Billy Bob Thornton, o pagrindinius vaidmenis atliko Matt Damon ir Penelope Cruz.

11.46. Sylwia Chutnik „Kišeninis moterų atlasas“

Keturias istorijas vienija prie visuomenės standartų nepritapę žmonės, gyvenantys tame pačiame name, Varšuvos rajone. Į nedidelę (kaip ir pavadinime atsispindi – išties kišeninio formato) knygą sutilpo daugiau nei kada būčiau tikėjusis rasti.

Manka turėjo būti tobulai namus šveičianti kažkieno žmona, gimdanti vaikus ir droviai kaulijanti pinigų iš vyro tam, kad nupirktų būtiniausių buities reikmenų bei maisto. Marija – buvusi Varšuvos sukilimo ryšininkė, dabar jau pensininkė, atitinkanti visus stereotipinės senolės bruožus: vaikšto į polikliniką dažniau nei reikia vien tam, kad socializuotųsi, kasdien įdėmiai stebi pro langą aplinkinių gyvenimą, užsispyrusiai atsisako kitų pagalbos kasdienybėje. Be to, ji vis dairosi per petį, nes praeitis jos galvoje – vis dar gyva. Pasakotojas teigia, kad Marijono tėvas mirė, neištvėręs to, kad jo sūnus pasipriešino tikro vyro sąvokai ir pabaigė konditerininko mokslus. Marysia – paauglė, kuri nenori būti gera mergaitė ir todėl kai kada net nesąmoningai maištauja, taip norėdama atsiriboti nuo jai primetamų vaidmenų.

Iš pažiūros knygoje pateikiami stereotipai – gan dažnai sutinkami šių dienų literatūroje ir žiniasklaidoje, tad gali kilti abejonė: ką dar būtų galima išspausti šia tema? O pasirodo, kad ne tik galima, bet ir labai patraukliai tai daroma, nes autorei nesvetimas geras humoro jausmas, o ironija vartojama itin taikliai. Kodėl vyras alkoholikas yra, galima sakyti, normalu, o gerianti moteris  – visiškai nederama? Nors knygoje nebuvo apie tai rašoma, bet tikriausiai ne man vienai yra tekę girdėti, kad rūkanti moteris – negražu. O tai rūkantis vyras kažkuo gražesnis? Kodėl berniukai gali (net ne gali, o privalo) būti padūkę, o mergaitės turi būti ramios, tvarkingos ir paklusnios? Marysios istorijoje daug skausmo ir klausimų, susijusių su karo metais, skaudžiomis ir traumuojančiomis patirtimis, o dabartyje – senatvė, kuri jaunesniems – nepatraukli, nesuprantama, ko ji čia dabar rodosi, kelia sąmyšį, sėdėtų sau namuose ir niekam nesirodytų, juk orumą privalo išlaikyti. Marijoną moterys mėgsta dėl jo paslaugumo ir auksinių rankų, bet juk su juo kažkas negerai, nes jo manieros – pernelyg švelnios, bare geria kavą, o ne alų, nesusideda su „tikrais“ vyrais, neįsitraukia į konfliktus ir muštynes, laisvalaikiu siuvinėja, neturi žmonos. Jis tikriausiai vienas iš „tų“, bet o gal ir ne, juk jis toks geras. Tokia pasaka be galo, užkabinanti stereotipus, susijusius su lytimi, socialiniais vaidmenimis, seksualine orientacija. Kai kada skaitant buvo ir juokinga dėl autorės gebėjimo pašiepti, bet gal labiau graudu ir pikta, o veikėjų gyvenimai, einantys žemyn vien dėl nepritapimo, svetimos jiems aplinkos, palaikymo nebuvimo, aprašyti įtaigiai, nors pasakojimai – neilgi, bet tokios apimties užteko tam, kad kiekviena istorija taptų sava.

Paliko labai gerą įspūdį – ryškūs veikėjai, įdomus pasakojimo stilius, užkabinančios istorijos.

11.45. Stuart MacBride „Šaltas granitas“

„Šaltas granitas“ pasakoja apie tai, kaip metus gydęsis kriminalistas seržantas Loganas Makrėjus grįžta į darbą ir atsiduria pačiame įvykių sūkuryje. Griovyje randamas nužudyto keturmečio berniuko išniokotas kūnas. Netrukus paaiškėja, kad tai – tik pirmoji auka. Loganui ir jo kolegoms reikia ne tik išspręsti galvosūkį, kol neatsirado dar daugiau nužudytų vaikų, bet ir kovoti su įkyriais žiniasklaidos atstovais, bet kokia kaina ieškančiais sensacijų.

Nesyk rašiau, kad man patinka pažinti nusikaltėlį, jo mąstymą, elgesį, tačiau pasirodo, kad ir tokia, tik iš kriminalistų pusės pateikta istorija, gali sudominti. Man patiko Loganas. Lyg ir neišskirtinis, bet kažkuo patrauklus – jo personažas ir būtų priežastis imti kitas serijos dalis. Nusikaltimų daug, jie persipina, kai kurie susiję, o kai kas – visai atskira istorija, vietomis jau maišėsi vardai ir kiekvieno asmens sąsajos su kiekvienu nusikaltimu galvoje, bet antroje knygos pusėje buvo galima atsipūsti ir kur kas lengviau stebėti, kaip narpliojami nusikaltimai. Kad vienas įtariamasis nekaltas (ir kaip būtų galima paaiškinti jo atsiradimą ne vietoje ir ne laiku), atspėjau kur kas anksčiau nei Loganas, tačiau to nesureikšminau, juolab, kad vis vien buvo išlikęs esminis klausimas – tai kas kaltas? Atomazga patiko, priežastys, kaip sudėliota istorija – irgi. Apie žiniasklaidą, jos poveikį formuojamai nuomonei kur kas plačiau ir įtaigiau buvo rašoma man patikusiame trileryje „Mergina rūke“, tuo tarpu Logano istorijai nelabai tie straipsniai kažką esminio ir keitė, gal tik vienoje vietoje labiau pakišo koją.

Apimtis galėtų būti kiek mažesnė, o pradžioje yra šiek tiek painiavos, bet kuo toliau, tuo įdomiau buvo. Pabaigus net ir šiek tiek gaila buvo. Tiesa, daug kas mini, kad tai žiauri knyga, aš vėlgi likau nesupratusi, kas joje tokio išskirtinio, na, juk ne pirma knyga, kai vaikai tampa aukomis? Bet aišku, jei jautriai reaguojate į vaikų skriaudimą literatūroje, šią knygą geriau aplenkti. Na, ir dar vienas minusas skiriamas knygos vertimui, nes kai kurie pasirinkimai stebino. Kai „Monopolis“ tampa monopolija, o „Skausmas jau urbinosi tarp jo akių“ (teisingumo dėlei, žodis urbinti egzistuoja, bet neatrodo, kad būtų plačiai vartojamas), skaityti neapsistojant ties teksto keistosiomis subtilybėmis sudėtinga.

Beje, pažiūrėjau, kad yra parašyta daugiau nei dešimt knygų apie Loganą Makrėjų. Skamba įspūdingai, bet kadangi tai detektyvo žanras su atskirais nusikaltimais kiekvienoje knygoje, ramu vien todėl, kad nėra poreikio skaityti jų visų. Ar pati planuoju skaityti kitas? Nesu tikra, bet ši serija potencialo turi, tad galbūt, pasiilgusi šio žanro, ateityje paieškosiu ir kitų dalių (kol kas lietuviškai yra pasirodžiusios berods trys).