9.1. Jurga Vilė „Sibiro haiku“

Pirmoji šiais metais perskaityta knyga – gan neseniai pasirodęs lietuvių autorės komiksas, kuriame pasakojama apie Algiuką, kurį su šeima ir nemažai kitų lietuvių 1941-aisiais išvežė į Sibirą.

Po truputį komiksų atsiranda ir Lietuvoje, kas yra sveikintina. Be to, smagu, kad juose pateikiamu turiniu skeptikams parodoma, kad labai neprastai ir tokia forma galima kalbėti rimtomis temomis, o pačios knygos skirtos nebūtinai vaikams.

Patraukliai atrodantis leidimas nuteikia iš karto įdomiam skaitiniui, o atsivertus nekyla abejonių, kad bus į ką pažiūrėti – iliustracijos išties gražios. Teksto nedaug (kaip ir yra būdinga komiksams), tačiau sugebėta ir pajuokauti (kad ir ne visada suveikdavo, vietomis atrodydavo net ir per daug užsižaista, bet kažkam gal kaip tik visko užtektinai pasirodys), ir, be abejo, niūrių situacijų, be kurių tokios tematikos pasakojimas negalėtų išsiversti. Kūrinys parašytas gan šviesiai ir galbūt dėl to iki galo taip ir nepavyko įsijausti. Skaičiau labiau dėl pačios formos, iliustracijų ir bandymo įžvelgti kažką įdomesnio tad nebent vizualinė dalis sukeldavo kažkokią emociją, o pačiam istorijos pateikimui man kiek pritrūko gylio, t.y. norėjosi kažkokių pokyčių charakteriuose, o jų, atrodo, nė nebuvo (nors kaip ir turėjo būti?), pajausti laiko tėkmę (o dabar net sunku pasakyti, kiek laiko Algiukas ten buvo).

Visgi knygą drąsiai rekomenduočiau vaikams supažindinimui su šiuo istoriniu etapu. Aišku, suaugusieji irgi gali rasti sau ką nors įdomaus.

Reklama

2017-ųjų metų ataskaita

Tradiciškai metų pabaigai atėjus norisi apibendrinti tai, ką skaičiau ir apie ką rašiau tinklaraštyje. Šiemet perskaičiau 54 knygas (pernai buvo 44). Kai kam skaičius tikriausiai neįspūdingas, tačiau man pačiai jis atrodo gan neblogai, ypač kai prisimenu, kad nemažai buvo dienų ar savaičių, kai neturėdavau noro skaityti.

Didžioji dalis knygų – šiemet ar pernai išleistos, už galimybę skaityti naujausias knygas labiausiai esu dėkinga knygynui, kuriame dirbu, o taip pat ir kelioms leidykloms, karts nuo karto mane palepinančiomis už nuomonę tinklaraštyje (9 tokios dovanos buvo aptartos). Kadangi labai greitai pagrindinio knygų šaltinio neteksiu, kitus metus planuoju pradėti su apsilankymu bibliotekoje, kuo visai džiaugiuosi, nes jau kurį laiką pasvajodavau, kad norisi ir senesnės literatūros, kadangi pasiūla, esanti darbo vietoje, vis mažiau traukdavo dėmesį.

Atrodo, kad per metus neįsigijau nė vienos knygos (net už gimtadienio proga gautą dovanų kuponą pirkau ne knygą, o užrašų knygutę), tačiau tai nė kiek neliūdina, nes nebejaučiu tam poreikio ar noro. Užtat visai norėtųsi pagaliau sumažinti seniau įsigytų, bet dar neskaitytų knygų krūvą, nes šiemet  prie nė vienos taip ir nepriėjau.

Kaip ir ankstesniais metais, taip ir šiais aptariau kiek nuvylusią Vilniaus knygų mugę bei kaip visad smagią Tyto albos spaudos konferenciją.

Skaičiai

Anot goodreads.com, vidutinis knygos įvertinimas – 2,9 (pernai buvo 3,3):

  • 1/5 įvertinau 4 knygas.
  • 2/5 įvertinau 15 knygų.
  • 3/5 įvertinau 18 knygų.
  • 4/5 įvertinau 13 knygų.
  • 5/5 įvertinau 3 knygas.
  • neįvertinta balais 1 knyga.

Nors balų vidurkis mažas, bet vis vien tvirtai galiu teigti, kad perskaičiau šiemet gal net daugiausiai kokybiškos literatūros, palyginus su visais ankstesniais metais. O kad kai kada ir tos kokybiškosios papuldavo į ne taip sužavėjusių knygų būrį, tai jau kita kalba. Šiemet buvau priekabi, norinti iš knygų daugiau emocijų, didesnio sudaromo įspūdžio.

Buvo perskaitytos 8 lietuvių autorių knygos ir 46 – užsienio.

Labiausiai patikusios knygos:

Kitos įsiminusios knygos:

  • E. M. Remarque ,,Dangus neturi išrinktųjų“ (deja, ,,Stotis ties horizontu“ tapo vienu didesnių nusivylimu šiemet).
  • R. Flanagan ,,Siauras kelias į tolimąją šiaurę“ (pamenu, ir norėjau, ir nenorėjau aš jos, bet galop tapo viena dažniausiai siūlomų knygų tiems, kas norėdavo rimtos geros literatūros. Vietomis gal monotoniškas, bet turinys – pernelyg įdomus).
  • Z. Shalev ,,Meilės gyvenimas“ (iki dabar dvejopas įspūdis išlikęs, bet įstrigo tiek, kad negaliu nepaminėti. Jei tik niūrios knygos patinka.).
  • D. Ephron ,,Sirakūzai“ (iš pažiūros – lengvas atostogų skaitinys, bet atsivertus nuomonė po truputį keičiasi. Įtampa tarp veikėjų – puiki.).
  • J. Wolkers ,,Turkiški saldumynai“(savotiška, bet tokių, kurias įvardinčiau savotiškomis, ne viena šiemet buvo ir ne vieną čia miniu, tai matyt tokios man patinka).
  • L. Slimani ,,Lopšinė“ (kiek perspausta, kuriant pagrindinės veikėjos charakterį, bet apskritai nemažai gerų momentų joje.).
  • F. Backman ,,Gyveno kartą Uvė“ (kaip jam nutrūko virvė lemiamu momentu, prisiminsiu visą gyvenimą. O šiaip puiki knyga.).
  • J. Chessex ,,Tironas“ (įtariu, skaitydama rudenį, kai niūrios literatūros poreikį visaip kaip bandžiau patenkinti, dar gal net geriau būčiau įvertinusi).
  • R. Kmita ,,Pietinia kronikas“ (kai tiek apie ją kalbama, vargiai bereikia kažką pridurti dar).
  • Javier Marías ,,Įsimylėjimai“ (netikėtas ir labai malonus atradimas).

Gal ir pakaks?

Buvo šiemet ir pažintys su J. Nesbo bei M. Kundera, tęsiamas smagusis Ch. Bukowski, skaityta E. Ferrante ,,Nuostabioji draugė“, kurios ypatingumo taip ir nesupratau, pagaliau pastebėta ir Lietuvoje H. Kent su antruoju lietuviškai pasirodžiusiu romanu ,,Gerieji žmonės“, keistoji K. Han ,,Vegetarė“, M. Lunde ,,Bičių istorija“, šalia R. Kmitos metų knygos rinkimuose dalyvaujantis T. Vaiseta su ,,Orfėjas, kelionė pirmyn ir atgal“ ir dar daug kitų, kurias, kad ir nepatekusias tarp įsimintiniausių, vis tiek dėl vienos ar kitos priežasties norisi rekomenduoti.

Tikiuosi, kad ir kitų metų pabaigoje peržiūrėdama skaitytų knygų sąrašą norėsiu paminėti tiek daug knygų nepaisant to, keliais balais vieną ar kitą įvertinau.

8.54. Jurga Lago „Liucija“

Įtariu, kad „Liucija“ – paskutinė perskaityta šiais metais knyga. Planavau paskutinėmis dienomis skaityti nemažai, tačiau atrodo, kad vėlgi atėjo neskaitymo etapas: vieną atsiverčiau, bet po kelių lapų padėjau į šalį, tuomet atsiverčiau „Liuciją“, bet ir šią po kelių lapų padėjau, tuomet jau trečiosios link tiesiau ranką, kol galop sustabdžiau save, kad jau per daug mėtausi. Todėl grįžau prie J. Lago.

Kai tik mano knygynas gavo šią knygą, kolegės retoriškai klausė, ar tai tik ne dar viena „knyga iš facebook’o“, juk ne viena tokia jau yra pasirodžiusi. Ir jos buvo teisios. Kadaise kažkas iš mano sekamų ar drauguose esančių žmonių minėtame socialiniame tinkle pasidalindavo nauja autorės parašyta istorija apie Liuciją. Man jos daugiau mažiau patikdavo. Atsimenu, kad jau tada po įrašu būdavo pilna komentarų, kuriuose J. Lago buvo skatinama visas istorijas sudėti į knygą. Ir nors kažkuriuo metu Liucijos istorijos dingo iš mano matomo srauto (o tikslingai sekti nepanorau), užteko tik nugarėlę atsiversti, kad prisiminčiau, kas čia per istorijos.

Liucija – J. Lago kaimynės prototipas tikrovėje, į dešimtą dešimtį įkopusi moteriškė, turinti įdomų požiūrį į gyvenimą, neblogą humoro jausmą ir visuomet galinti atsikirsti taip, kad kitas nebeturėtų ką pasakyti. Knyga sudaryta iš trumpų skyrių, kurių pagrindas – Jurgos ir Liucijos dialogai. Nebūtina skaityti iš eilės, galima kad ir kasdien ar kas savaitę po skyrių skaityti – nelabai tai ką pakeistų.

Nors gal ir pakeistų. Galbūt taip nesijaustų monotonija. Šiaip jau keistas žodis žinant knygos turinį, bet iš tiesų po kurio laiko tai pajutau. Apskritai žvelgiant į tai, kaip kas pasakoma, galima įvardinti, kad tai gan jaukus skaitinys, tikrai ne vienas tų, kurie perkrauti didžiausių motyvacijų, vemti verčiančių saldybių ir gyvenimo tiesų. Taip, yra kažkiek naivumo, bet tai netrukdo, tekstas gan įdomus atrodo ir patrauklus. Tik po keleto skyrių ima jaustis pasikartojimai. Atrodo, šneka jos skirtingomis temomis, sulig kiekvienu skyriumi galima vis geriau pažinti Liuciją (nors iki galo jos paveikslą sudėlioti buvo ir sunku), tad turinys kaip ir skiriasi, bet pati forma, kuri nekinta (teksto dėliojimas, kalbėjimo maniera), laikui bėgant pabosta, norėjosi greičiau verst lapus, laukti, kol vėl kas labiau sudomins, nusivilti, kad nėra jokių pokyčių (mano emocijose, susijusiose su skaitymu), ir kad iki pat paskutinio puslapio jų taip ir neatsirado. Tad gal darant didesnes pertraukas tarp kiekvieno skyriaus (nes dabar perskaičiau per dieną), ne taip pavargčiau nuo vienodumo.

Tad bendrą įspūdį jau kaip ir išsakiau. Verdiktas: tarsi neblogi tekstai, bet ilgainiui pasidaro nuobodu.

8.53. Holly Bourne „Manifestas, kaip būti įdomiai“

Paaugliški filmai jau seniai yra mano „guilty pleasure“, t. y. net tuomet, kai ėmiau domėtis geru, visuotinai pripažintu kinu, ieškoti mažiau populiarių, bet vertų dėmesio neholivudinių filmų, vis tiek kartais įsijungdavau pažiūrėti ir paaugliškas (nebūtinai) romantines dramas ar komedijas, kad ir kokios jos banalios būtų. „10 Things I Hate About You“, „The Breakfast Club“, „Clueless“, „Sixteen Candles“, „Say Anything“, „Pretty in Pink“ – keli įsimintiniausi pavyzdžiai (o pirmąjį žiūrėjau nesyk). Žinoma, mačiau ir jau kultiniu vadinamą „Mean Girls“. Būtent į pastarąjį ir yra panašiausias ką tik perskaitytas „Manifestas, kaip būti įdomiai“.

Bri – nepopuliari, mokykloje beveik nepastebima mergaitė, į ją bendramoksliai atkreipia dėmesį nebent norėdami pasityčioti dėl jos mokslo pasiekimų arba dėl keistų, akį rėžiančių drabužių. Ji turi tik vieną draugą – su juo ir leidžia laiką žiūrėdama klasikinius filmus, klausydamasi kokybiškos muzikos, diskutuodama apie kultūrą, visuomenę, socialinius reiškinius ir kritikuodama tai, kas neįeina į tokias sąvokas kaip kokybė, vertė ar kt., taigi, ir vadinamąjį mokyklos elitą – populiarius paauglius. Jie aukština save ir žemina kitus, bet kažkodėl aplinkiniai vis tiek domisi jų gyvenimu ir nori jais sekti, su jais draugauti. Viskas pasikeičia, kai ji išgirsta iš mylimo literatūros mokytojo, kad parašyti įtraukiantį romaną sugebės tik įgijusi daugiau patirties. Noras tapti rašytoja ir sulaukti teigiamo atsakymo iš leidėjų paskatina keistis: ji nusprendžia ne tik įsilieti į populiariųjų būrį, bet ir rašyti tinklaraštį apie savo pokyčius bei tai, kas iš jų išėjo.

Knygą galima rekomenduoti dėl kelių priežasčių. Romano veikėja ne šiaip svajoja būti populiaresnė ir užmegzti santykius su trokštamiausiu mokyklos vaikinu, bet ir imasi ryžtingų veiksmų. Romano eigoje ji samprotauja apie populiariųjų gyvenimą, rodo, kad jie nėra geresni už atstumtuosius, o jų laisvalaikis ne toks ir ypatingas, kaip gali pasirodyti iš pasakojimų ar nuotraukų bei įrašų socialiniuose tinkluose, kad jie tokie pat žmonės su savo keistenybėmis, ydomis ir jausmais. Be to, knygoje nagrinėjama savęs žalojimosi, savižudybių tema – Bri kalba apie priežastis, verčiančias ją žalotis, matoma ir kova su pagunda tą daryti, veikėjos pastangos ieškoti kito, ne tokio destruktyvaus būdo išlieti emocijas. Autorei pavyko gan įtaigiai aprašyti tam tikras situacijas, veikėjos mintis, jausmus. Galop, tai lengvai skaitoma, vietomis visai juokinga knyga. Kadangi skaityti ją ėmiau užsinorėjusi ko nors, kur nereiktų daug galvoti, o siužetas ir knygos atmosfera pernelyg neapkrautų galvos, šis romanas buvo pats tas. Papildomas pliusas už diskusijas apie kiną – nors kino pastaruoju metu mažai mano gyvenime, bet jis vis dar man įdomus.

Kalbant apie tai, kas mažiau patiko, išskirčiau keletą niuansų. Su malonumu išimčiau dalį apie veikėjos ir mokytojo santykius. Visai to čia nereikėjo – per daug norėta aprėpti, pridėjo dirbtinumo, nebuvo įdomu, net erzino, tas dalis norėjosi praleisti. Na, ir žinoma, skirstymas į populiariuosius ir atstumtuosius, stereotipiški personažai, nuspėjamumas (geriausias draugas, kuris iš tiesų beviltiškai įsimylėjęs Bri, ir laukia, kol ji atsakys į jo jausmus, populiariausia mokyklos mokinė, kuri tik apsimeta laiminga, nors iš tiesų turi savo problemų ir kt.), tam tikros klišės – dėl viso šito sunku romaną vertinti labai gerai.

Tai standartinė paaugliams skirta istorija jiems aktualiomis temomis, su neįkyriais pamokymais ir pakenčiamais personažais. Tuo momentu, kai skaičiau, man visai tiko, galėjau atitrūkti nuo pastaruoju metu skaitytų knygų ir tiesiog kasdieninės rutinos.

8.52. Lena Andersson „Estera. Romanas apie meilę“

 „Esterą“ pasiėmiau išgirdusi, kad ji panaši į „Meilės gyvenimą“. Pastaroji man paliko gerą įspūdį, o po perskaitytos visai kitokios nuotaikos paauglių auditorijai skirtos knygos, kurią aptarsiu kitąsyk, norėjosi vėl kažko tamsaus, emociškai nelengvo.

Ir vėl centre meilė. Estera, pakviesta skaityti paskaitos apie garsų menininką Hugo Raską, galiausiai susipažįsta ir su juo pačiu. Vieno susitikimo pakanka, kad ji visiškai juo susižavėtų. Neapsikentęs moters abejingumo, jos vyras pasiūlo išsikraustyti, o Estera net nesudvejoja – dėmesys skirtas tik vieninteliam Hugo. Deja, jis pats visai kitaip vertina jų bendravimą.

Nesibaigiantys pokalbiai, kai bet kokios temos tampa įdomios vien todėl, kad jomis kalba jos mylimas žmogus, kai kiekviena nuomonė toleruojama, kad ir mintyse visai nesutinkama, kai norisi dėmesio kuo daugiau, vaikščiojama ten, kur galima jį sutikti vien tam, kad pasisveikintų, kad gautų kvietimą susitikti, laukiamas kiekvienas skambutis ir svarbi kiekviena žinutė, o minutės, lekiančios nuo išsiųstos žinutės ar neatsiliepto skambučio, tampa vis didėjančia kančia, krūva pateisinimų, kuriais bandoma nuvyti nepatinkančias mintis ir išlaikyti viltį, kad viskas yra gerai, tik aplinkybės susiklostė dėl konkrečios situacijos, kai jis nesusisiekia, nepateikia norimo pasiūlymo, meluoja apie išvykos galutinį tašką, šaltai bendrauja ar kt. – visa tai pateikiama gan lakonišku rašymo stiliumi, tačiau neretai to visai pakanka, o kai kur labai įtaigiai viskas pateikta, kai kas netgi tinka apibūdinant nebūtinai romantinius santykius.

Tačiau to nepakako, kad šįkart knyga paliktų gerą įspūdį, ir norėčiau perskaityti antrą dalį, kuri prekyboje jau greitai turėtų atsirasti (jei dar neatsirado). Nors ir „Meilės gyvenimo“ veikėjos veiksmų ar minčių neretai nesuprasdavau, bet greičiausiai privalumų buvo užtektinai, kad galiausiai minusai nublanktų. Tuo tarpu skaitant aptariamą knygą Estera mane erzino. Nors ji pristatoma kaip stipri, nepriklausoma, inteligentiška moteris, bet tai visiškai nesiderino su jos slankiojimu ratais aplink Hugo dirbtuves/namus, tokiu būdu bandant kaip nors susidurti su juo. Stebino ir žinutės bei skambučiai, kurių būdavo per dieną penki ar dar daugiau – atrodo, jei neperskambina ar neatrašo po vienos ar, sakykim, poros žinučių, tai turėtų kažkur galvoje sukirbėti, kad gal tuomet tas žmogus nenori bendrauti ir neverta nei bandyti jo sutikti, nei tuo labiau – darsyk skambinti/rašyti. O jei negali tuo metu atsakyti (nesvarbu, ar šis pasiteisinimas būtų tiesa, ar saviapgaulė), tai užteks ir to vieno praleisto skambučio ar žinutės, kad galop susisiektų atsilaisvinęs, jei taip jau tam žmogui svarbu kitas, rašęs ar skambinęs asmuo. Taip, tikriausiai autorės tikslas buvo parodyti visišką atsidavimą jausmams, fantazijoms apie tai, kad su kitu žmogumi kažkas sieja, nors iš tiesų tas jausmas tik vienpusis, bandymą sau įrodyti, kad vaizduotė, susikurtos iliuzijos yra tikros, prie ko prisideda ir minėti desperacija atsiduodantys veiksmai, gali būti, kad tokių moterų (ir įtariu, ne tik moterų) yra realybėje nemažai, bet kadangi man pačiai tai siejasi su tam tikrų ribų peržengimu, logikos veiksmuose ir bent menkiausio orumo nebuvimu, na, ir kadangi paprasčiausiai nesuprantu tokio elgesio, kuris labiau atstumia nei žavi, tai ir skaitymas kažkuriuo metu ganėtinai apsunko.

Manęs klausė, kas čia nutiko, kad pastaruoju metu skaitau gan panašios tematikos knygas (ir iš tiesų, „Meilės gyvenimas“, „Įsimylėjimai“, o dabar – „Estera. Romanas apie meilę“), bet priežastis labai paprasta, apie kurią vis ir užsimenu – niūri atmosfera. Tema – visiškai atsitiktinai pasikartojusi dusyk, o šįkart – vėl bandymas kažką panašaus rasti, tai jau kryptingai buvo imta. Ir nors šiame romane taip pat vyrauja panaši nuotaika, priklausomybė nuo žmogaus lygiai taip pat sunkiai emociškai veikianti kaip ir skaitant/žiūrint apie nuo kažko kito priklausomą asmenį, bet bendrai knyga pasirodė silpniausia iš trijų minėtų. Galbūt, jei ją būčiau skaičiusi pirmąją ar apskritai ji būtų patekusi į rankas po nemenkos pertraukos tarp anksčiau skaitytų ir šios, įspūdis būtų kiek kitoks, bet žiūrėdama iš dabartinės perspektyvos vertinu ją būtent taip. Kaip didžiausią minusą, norisi paminėti personažus – visai nesudominantys, pilki, paskęstantys bendrame vaizde ir todėl perskaičius lieka tik kažkoks nykus fonas, iš kurio neiškyla nė viena ryškesnė detalė. Ir kaip jau minėjau, Estera man buvo visiškas nesusipratimas, bet o gal tik aš čia kažko nesuprantu. Apimtį, teksto glaustumą vertinčiau gan teigiamai, nors pats rašymo stilius, kad ir kaip keistai man pačiai skamba toks išsireiškimas, atstumiantis savo sakiniais, teksto dėstymu. Viską gelbėja tik, kaip jau užsiminiau anksčiau, taiklios mintys. Dar patiko išsireiškimas „draugių choras“ – prajuokino ši sąvoka kelissyk, kai vis užsimindavo, kokius patarimus šis „choras“ karts nuo karto dalindavo Esterai (kai kada netgi labai gerus, tik, aišku, kiek būdavo jie išgirsti, jau kitas klausimas) ir kokius paguodos žodžius kalbėdavo.

Yra ir kam netgi labai patiko, tad nurašyti nesinori, bet kai skaičiau keletą geresnių, tai ši ir nublanko matyt. Knygų apie santykius, priklausomybę nuo žmogaus mėgėjams, ar nebūtinai mėgstantiems, bet norintiems nebanalaus (kiek tai įmanoma, kai pagrindinė tema – meilė), niūraus mažos apimties (kai kada apimtis, kad ir kaip kvailai skambėtų, tampa vienu iš privalumų renkantis) romano.

8.51. Zeruya Shalev „Meilės gyvenimas“

„Meilės gyvenimas“ pasakoja apie Jaarą, kuri sutinka tėvo jaunystės draugą Arję. Vyriškis ją patraukia savo išvaizda, spinduliuojančia pasitikėjimu savimi, jėga. Moteris dėl Arjės apleidžia ją mylintį sutuoktinį, nusistovėjusi tvarka įvairiose gyvenimo srityse ima pamažu griūti, suvaldyti viską tampa vis sunkiau. Kaip ir prieš tai aptarto romano, šio centre – irgi meilė, vėlgi – ne toji gražioji, šviesiausiais epitetais apibūdinama.

Skaitant pradžioje kirbėjo nemenkai abejonė dėl pasakojimo – kai kuriais atžvilgiais jis neatrodė patrauklus. Nesupratau tam tikrų veikėjos pasirinkimų (ypač kai jie vyko pradžioje knygos, kai kuriuos puikiai būčiau įsivaizdavusi kulminacinėje dalyje), erzino sutapimai, dėl kurių kiek priminė muilo operą, tik kur kas geriau parašytą. Tačiau slogi nuotaika, kuria persmelkta visa istorija, skatino nenustoti skaityti ir stebėti, kas bus toliau, kiek toli eis veikėjai ir kaip galiausiai viskas pasisuks. Ir nė nepajutau, kaip kažkuriuo metu jau visiškai buvau įsitraukusi į knygą, kiek galėdama stengiausi skaityti laisvu laiku. Dėl šito matyt ir patį įvertinimą pernelyg daug negalvodama parašiau, nes ilgiau paanalizavusi viską galvoje tikriausiai ir sumažinusi kiek būčiau.

Be galo tamsus romanas, kaip ir apibūdinau keliems žmonėms – visiškos tamsumos jame. Todėl skaitant jausdavau, kaip nejučia minėtoji atmosfera paveikdavo, sukurdama atitinkamą nuotaiką. Bet įkristi į tą juodumą nebuvo blogai, nes šalia jos atsirasdavo ir tam tikri pozityvūs momentai, pavyzdžiui, kai šalia visos jaustos juodumos neapleisdavo ir neprastai parašyto kūrinio skaitymo pojūtis.

Čia sudėtinga rasti veikėją, kuris patiktų. Jaara apie savo gyvenimą galvoja paprastai: santuoka, vaikas, disertacija ir kt., viskas tvarkinga ir be jokių išsišokimų. Tačiau užtenka vos vieno susitikimo su iki tol nepažintu vyriškiu, kad ji prarastų bet kokią valią toliau laikytis savo numatyto plano. Ji tampa visiška bejėge, nuo kito priklausoma moterimi. Arjė, jausdamasis visiškai valdantis padėtį, manipuliuoja ja ir jo jausmais, vietomis atrodo, kad netgi tyčiojasi. Jis drąsiai nesyk pareiškia apie tai, kad jį jau mažai kas bejaudina ir Jaara – ne išimtis, nevengia pasakyti, kad ji gali išeiti kada tik tenorinti, kad jam jos nereikia, jis jos nekvietė ar kt., bet po kiek laiko pats jos ieško, taip sukeldamas veikėjai dviprasmiškus jausmus, kurie ją skatina viltis ir apgaudinėti save, nepaisant daugybės šalutinių faktų, esančių prieš jos akis. Moteris romano eigoje vis dažniau pagalvoja apie tai, kad nei nori su juo būti, nei vykdyti jo norų, bet tuo pačiu suvokia negalinti išsivaduoti, tad vėl susitinka, vaidina, jei tik reikia, kad parodytų tai, ką jis nori matyti. Ji vieną minutę galvoja apie tai, kaip amžinai nori būti su Arje, kitą – jau šlykštisi juo ir mąsto apie grįžimą į ankstesnį gyvenimą. Stebėti jų santykius nelengva. Neleidžianti įprastai gyventi priklausomybė, abiejų iškreiptas meilės sąvokos suvokimas, manipuliacija, veikėjos vidinis pasaulis, jos mintys, vidinė kova ir kilimai aukštyn/žemyn perteikti taip įtikinamai, kad skaitant įsijausti galima taip, kad nė nesvarbu, ar tai fikcija, ar ne – rodos, ir pyktis ima, ir atrodo, kaip viskas absurdiška, nesveika, o tai, kad puslapiams mažėjant kažkokių prošvaisčių nematyti, dar labiau kėlė įdomumą pamatyti, kas galop įvyks finale.

Autorė pasistengia, kad tamsumos nebūtų per mažai: atskleidžiama liūdna Jaaros tėvų istorija, į kurią įpintas tiek Arjė, tiek viršelyje pavaizduota kasa, su kuria susiję keli įsimintini epizodai, pagrindinės veikėjos vaikystė ir paauglystė, kai ji jautėsi tėvų nenorima, kadangi jie vis dar gedėjo jos mirusio brolio, Arjės žmonos situacija. Labai verta paminėti ir įvairias legendas, biblijos ištraukas, kurių ne viena pateikta romane – jos ne tik paįvairina siužetą, padeda atskleisti veikėjų santykius, Jaaros būseną, mintis, bet ir savo turiniu prisideda prie romano niūrios atmosferos.

Gerai parašytas romanas, vietomis gal ne tiek įtikina, kiek norėtųsi, bet visumoje – vertas dėmesio, mėgstantiems tamsią, į žmonių santykius orientuotą literatūrą.

8.50. Javier Marías „Įsimylėjimai“

Pagrindinė veikėja Marija Dols, atliekanti ir pasakotojos vaidmenį, dirba vienoje Madrido leidykloje ir kelerius metus kiekvieną rytą pusryčiaudama kavinėje stebi nepažįstamą porą, gėrisi jos tobulumu. Tačiau vieną rytą ji jų nebesutinka ten, bėga dienos, o jų kaip nėra, taip nėra. Tik visiškai atsitiktinai moteris sužino, kad vyras buvo nužudytas. Marija išdrįsta prieiti prie našlės ir pareikšti jai užuojautą, netrukus susipažįsta su jos bičiuliu ir jį įsimyli.

 Šios knygos planuose niekad nebuvo, kad ir mačiau žiniasklaidoje ją išskiriant kaip vieną vertesnių skaitymo 2016-aisiais pasirodžiusių knygų. Bet vėlgi, kai norisi skaityti, o kažkokių konkrečių skaitinių, kuriuos tikrai noriu perskaityti, nėra, atsiranda ir tokių neplanuotų pasirinkimų. Perskaičiusi pirmąją dalį, pagalvojau, kad gal visai ir neblogas romanas bus, tačiau po to, kai po keleto dienų pertraukos pastebėjau, jog absoliučiai viskas, ką skaičiau, išgaravo iš galvos, o skaityti toliau buvo sunku, tekstas plaukė kažkur pro šalį, net ėmiau svarstyti apie skaitymo nutraukimą, juolab, kad per šį laiką susikaupė keletas eilės laukiančių knygų, tad, nebaigusi „Įsimylėjimų“, nuostolio nebūčiau pajautusi. Visgi kažkuriuo metu įvyko persilaužimas ir, nepaisant karts nuo karto pasitaikiusių nesusikoncentravimo ties tekstu ir minčių pašalinėmis temomis atsiradimo, sulig paskutinio puslapio užvertimu supratau, kad galiausiai romanas pranoko turėtus lūkesčius.

„Įsimylėjimai“ – tai labiau ne veiksmo, o pokalbių, samprotavimų romanas. Veikėjų veikla, kasdienybė – tik fonas monologams ir dialogams, kurių čia apstu. Tai nėra banalus meilės romanas, koks gali pasirodyti iš viršelio, pavadinimo bei anotacijos. Tiksliau tariant, meilės istorija gal ir niekuo neoriginali, svarbiau yra pats pateikimas. Pirmoje dalyje dėmesys skiriamas ne tik Marijos pomėgiui stebėti porą, supažindinimui su veikėjais, bet ir našlės išgyvenamam gedului. Kitose dalyse tęsiama tai, kas buvo pradėta pirmojoje – pateikiamos Marijos mintys ir svarstymai apie įsimylėjimo, meilės būsenas, mirtį, žmogžudystę kaip veiksmą, piešiami įvairūs vienokiuose ar kitokiuose santykiuose esančių žmonių vaidmenys, veiksmai, įsivaizdavimai (klaidingi ar teisingi), šalia to, be abejo, vystoma ir „išorinė“ linija, t.y. jos bendravimas su kitais veikėjais, tam tikri siužeto posūkiai, nulemiantys svarstymų temas. Kai kada nuo ištisų puslapių negalėjau atitraukti akių, tiek žavėdavo tekstas ir logiški, taiklūs samprotavimai ir pastebėjimai, kai paprastai, bet tuo pačiu ir iš įvairių pusių būdavo pažvelgiama į vieną ar kitą problemą. Veikėja romane abejoja, vertina, svarsto, kiek jos vertinimams daro įtaką emocijos, santykis su konkrečiu asmeniu ar įvykiu. Romanas gražus savo sakiniais, išplaukiančiais apibendrinimais, įžvalgomis, tekste karts nuo karto atsiranda natūraliai įterptų dialogų, kuriuose nagrinėjami klasikos kūriniai, analizės susisieja su „Įsimylėjimų“ įvykiais. Būna, kai skaitant visiškai negaliu įsitraukti, nes pateikiami požiūriai visai nesisieja su manuoju, skamba nelogiškai ar nepatraukliai, tuo tarpu šio romano atveju žavėjo taiklumas ir pastabumas, gebėjimas nepersūdyti ir nepersaldinti, pateikiamas toks gan skaudžiai niūrus realistiškumo įspūdis. Tad galima įsivaizduoti ir kokia nuotaika romane vyrauja. Nusišypsoti pavyksta nebent nejučia suvokiant, kiek daug teisybės veikėjų žodžiuose. Bet šviesos ten mažokai.

Nors, kaip galima suprasti, buvo sudėtingų momentų su šiuo romanu, bet atrodo, kad galiausiai sugebėjo nemenkai įstrigti. Net ir leidyklai pliusą norisi uždėti.