8.21. Rimantas Kmita „Pietinia kronikas“

Apie vieną didžiųjų šių metų literatūrinių įvykių – romaną „Pietinia kronikas“ – kalbėta daug ir tos kalbos netyla iki šiol. Tad net gaila, kad įkvėpimo ilgesniam įrašui nėra – ši knyga verta kur kas išsamesnės apžvalgos mano tinklaraštyje.

Romanas nukelia į XX a. pabaigą, laikus po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo. Šiauliai. Centre – paauglys su visa kasdienybe, brendimu, tuometinėmis savo aplinkos, miesto aktualijomis.

Tikiu, kad vyresniems už mane skaitytojams daug kas bus žymiai labiau žinoma ir išgyventa, tačiau dar ir man vienas kitas momentas pažįstamas. Ir skaitant buvo įdomu prisiminti, kad „o, juk taip išties buvo!“, nesvarbu, ar tai žmonės, prie turgaus stovintys ir nelegaliai pardavinėjantys įvairias kaimyninėse šalyse įsigytas prekes, ar „originalias“ kasetes bei kompaktinius diskus pardavinėjęs kioskas, ar nuogirdos iš aplinkoje gyvenančių mamų, besiskundusių, kad jų vos į paauglystę įžengę vaikai nenori bet kokių treningų iš turgaus – jiems reikia originalų, nes kitokie – ne lygis. Tiesa, tuo metu originalai jau nebuvo deficitas, bet kainavo vis vien nemažai.

Pagrindinis veikėjas ne tik stengiasi sukti biznį, gauti sau kietų rūbų ir daiktų, kuriuos galėtų rodyti aplinkiniams, laisvalaikiu žaidžia regbį, trinasi su bendraamžiais. Romane jo personažas ir keičiasi, pamažu gilindamasis į save, savo mintis, potyrius, pradėdamas atskirti, kur yra jo nuomonė ir jo norai, bei kur yra kažkieno kito sugalvotos normos ir tiesos. „Pietinia kronikas“ išskirtinumu įvardijama šiaulietiška kalba, tačiau kažin, ar tik ji būtų ištempusi romaną į viršų. Būna, kai klaidingą įspūdį žmogus susikuria, išgirdęs, kad va, knyga šiaulietiškai parašyta – tai jau bus juokinga, nerimta. Ar juokinga? Taip, vietomis išties. Ypač pradžioje, kai jaučiamas naujumo pojūtis, skaitant būtent taip parašytą kūrinį (o dar kai pati iš Panevėžio kilusi, tai dėl kalbos panašumų dar įdomiau). Tačiau kad tai būtų visai nerimta knyga – pasakyti jau negalėčiau niekaip. Veikėjas karts nuo karto kapsto ir rimtas temas, o rašymo stilius (į tai įeina ne tik Šiaulių šneka, bet ir sakinių struktūra, žodynas ir kt.) toks, kad nesyk skaitydama galvodavau, kaip tai pažįstama, išgyventa ar galvota. Šis bei tas netgi šioms dienoms tinka. Nedirbtina kalba, įtikinamas paauglio minčių pateikimas – tai, be abejonės, yra didžiausias romano privalumas.

Iki absoliutaus patikimo pritrūko, ko konkrečiai – per visą šį laiką, kuris praėjo nuo knygos perskaitymo, taip ir nepavyko suformuluoti, tad nieko čia ir nepadarysiu, bet šiaip jau neabejotinai verta skaitymo knyga.

Vos po kelių dienų, kai užverčiau paskutinį puslapį, važiavau gimtojo miesto autobusu ir negalėjau nuslopinti šypsenos, pamačiusi šalia vairuotojo, virš priekinio stiklo pakabintą Bruce Lee gan nemažo dydžio nuotrauką (rėmeliai netgi buvo matyti). Ir vėl sukilo prisiminimai apie „Pietinia kronikas“, kuriame aprašyto gyvenimo atspindžių vis dar galima matyti iki šių dienų.

8.20. Richard Flanagan „Siauras kelias į tolimąją šiaurę“

„Siauras kelias į tolimąją šiaurę“ – romanas, nukeliantis į 1943-iuosius, kai australas chirurgas Dorigas Evansas kartu su kitais į japonų nelaisvę paimtais karo belaisviais atgabenamas tiesti Siamo-Birmos geležinkelio. Tiesa, romanas apima kur kas daugiau: pasakojama ir apie Dorigo gyvenimą iki 1943-ųjų įvykių, ir apie tai, kaip klostėsi jo likimas iki mirties grįžus iš nelaisvės, nepamirštami ir kai kurie kiti ten buvę žmonės.

Teigiama, kad dėl nepakeliamų darbo sąlygų tiesdami minėtą geležinkelį žuvo daugiau kaip šimtas tūkstančių žmonių. Vienas iš belaisvių, kuriam pavyko išgyventi, buvo paties Richard Flanagan tėvas, kurio pasakojimais autorius ir rėmėsi, rašydamas romaną, 2014-aisiais pelniusį Man Booker premiją. Vaizduojami vos gabalėlį ryžių per dieną suvalgantys belaisviai, iš kurių kūno telikę kaulai ir oda, o ir toji pati oda – žaizdota, vos paeinantys, krentantys ir vėl stojantys, jei nebesugeba atsistoti – šliaužiantys, vejami dirbti net tuomet, kai nepajėgia išstovėti ant kojų ilgiau nei kelias minutes, kenčiantys nuo įvairiausių ligų, japonų sargybinių smūgių. Rašytojas atvirai, vaizdingai pateikia belaisvių grupės kasdienybę, nevengdamas gal net šleikštulį sukelsiančių scenų. Bet knyga nėra vien tik apie įvykius stovykloje – ir tai tampa, be abejonės, vienu iš privalumų.

Netikėtai visai radau tai, ko visai neplanavau – atmosferą, persmelktą vienišumu, egzistenciniu liūdesiu. Veikėjai, išgyvenę stovyklą, mato beprasmybę, jie nebežino, dėl ko reikia gyventi, jaučiasi nesuprasti artimų žmonių, svetimi jiems, pasauliui, kuriame gyvena. Belaisvių vienybė, palaikymas vienas kito, ypatingas ryšys, nenutrūkęs iki pat jų gyvenimo pabaigos (net jeigu toji pabaiga atėjo tik po daugelio metų nuo išlaisvinimo), taip pat neliko nepastebėti – autorius sugebėjo visa tai perteikti žmogiškai, jautriai ir tuo pačiu išvengiant perdėto sentimentalumo. Scena žuvies restorane – be abejonės viena emociškai stipriausių. Dėl viso šito priminė netgi ir E. M. Remarque kūrybą, jo vaizduojamus personažus, pasaulėžiūrą, tarpusavio santykius.

Įtraukė ir pateikti stovykloje buvusių prižiūrėtojų likimai. Suteikdamas jiems patiems galimybę kalbėti (t.y. pateikdamas pasakojimą pirmuoju asmeniu), autorius atskleidžia jų požiūrį į savo turėtas pareigas, į tuometinę valdžią, į kalinius, galiausiai – į gresiantį įkalinimą ar mirties bausmę. Vaizduojami personažai įvairialypiai, besiskiriantys vienas nuo kito, kiekvieno patirtis ir suvokimas to, kas vyko stovykloje, buvo įdomūs, skatinantys viską vertinti plačiau, bet tuo pačiu ir prisidedantys prie bendro įspūdžio apie stovykloje vykusią negailestingą kovą dėl išlikimo.

Santykis su šia knyga buvo netolygus. Pradžia – sunkiai skaitoma, niekaip neįtraukė, tad po keliasdešimt puslapių taip ir padėjau ją, kol praėjus keletui dienų prisiruošiau rimčiau prisėsti. Ir nors galop supratau, kad didžioji romano dalis man patinka, buvo momentų, kai jausdavau, kad kažką praleidžiu pro akis, užsigalvoju apie visai kitus dalykus, nesusijusius su kūrinyje pateiktu pasauliu, tekdavo grįžti prie jau skaityto puslapio, kad suvokčiau, kas ir kaip. Bet kuo toliau, tuo mažiau tokių situacijų buvo, o jau kai ir krūva visokiausių pravardžių nebebuvo tik krūva pavardžių, o atskiri ir man pažįstami personažai, skaitymas įgavo dar didesnį pagreitį.

Romanas daugiasluoksnis, aprėpiantis nemažai temų, veikėjų, tačiau sugebama laviruoti tarp jų, nepaliekant kažkurios siužetinės linijos neišbaigtos. Net ir keletą skyrių užėmusi pagrindinio veikėjo meilės istorija, kuri iš pirmo žvilgsnio atrodo absoliučiai banali, kūrinyje sugebėjo atrasti savo vietą, tapti atsvara, poilsiu trumpam nuo aprašomų liūdnų įvykių. Stipri istorija, pradžioje, kaip minėta, kiek sunkiai skaitoma, bet vėliau sunku buvo paleisti.

8.19. Emma Cline „Merginos“

„Merginos“ nukelia į 1969-ųjų vasarą Šiaurės Kalifornijoje ir pasakoja apie Elę, kuri susižavėjusi gatvėje pamatytomis merginomis, visiškai besiskiriančiomis nuo sutinkamų savo aplinkoje, netrukus prisijungia prie jų bei susipažįsta su visai kitokiu gyvenimu. Pagrindinė veikėja įsitraukia į sektą, kuriai ir priklauso nepažįstamosios, taip pažindama jai neįprastą gyvenimo būdą, bandydama ten rasti tai, ko taip trūksta kasdienybėje.

Elei keturiolika. Tėvai išsiskyrę. Gyvena su mama, kuri rūpinasi tik savo išvaizda bei vyrais, su kuriais susipažįsta. Mergina puikiai aprūpinta materialiai – tuo pasirūpino senelė, garsi aktorė. Tačiau jai stinga visai kito, ko pinigais nenupirksi – dėmesio ir meilės iš mamos, neapsimestinio rūpesčio, domėjimosi ja. Autorės kai kurios kuriamos situacijos jautriai ir taikliai atskleidžiančios esamą mamos ir dukros santykį, tuo pačiu parodantį kaip galima lengvai nepastebėti to, kas vyksta prieš akis, pasitaiko ir gan tipinių situacijų, kai motina į dukrą atkreipia tik tuomet, kai pastaroji peržengia savo elgesiu tam tikrą ribą ir tokiu būdu sukelia problemų. Šalia to dar galima pridėti įvairius sunkumus, su kuriais susiduria paaugliai (tapatumo, meilės, pripažinimo paieškos), ir viską apibendrinus gauname veikėją, kuri idealiai tinka tokio siužeto kūriniui. Veikėjų charakteriai, jų tarpusavio santykiai (ne tik mamos ir dukros) yra neabejotinai stipri šio romano dalis.

Romanas įkvėptas žinomo JAV nusikaltėlio Charles Manson ir jo suburtos Manson Family. Todėl nenuostabu, kad ir romane gyvuojančios sektos vedliu tampa ganėtinai panašus į Ch. Manson Raselas – charizmatiškas, lengvai priverčiantis pasiduoti jo įtakai visus, muzikinių gabumų turintis vyriškis. Idėja didžiajam įvykiui, apie kurį užsimenama jau pradžioje ir po truputį vis artėjama jo link taip pat imta iš įkvėpusios istorijos. Būtent minėtas įvykis yra tai, kas neleidžia numesti knygos nebaigtos – juk įdomu išsiaiškinti, kas galiausiai nutiko bei kaip pagrindinė veikėja išsisuko.

Elės susižavėjimas viena iš rančoje gyvenančių merginų – Suzana – prilygsta manijai: pagrindinei veikėjai norisi visaip įtikti šiai patraukliai juodaplaukei, ji geria kiekvieną jos žodį ir veiksmą, vos atsiskyrusi nuo savo susižavėjimo objekto jaučiasi apleista. Skaitant atrodo, kad didesnę įtaką Elei darė ir skatino ją būti rančoje ne grupės lyderis, o Suzana. Natūralu, kad būtent keleriais metais vyresnė mergina patenka į Elės dėmesio centrą (jų santykiai ir Elės jaučiama priklausomybė Suzanai siejasi su senokai matytu Thirteen). Tačiau trūko ryškesnio įrodymo, kuo Raselas yra toks ypatingas, kaip jis paveikdavo jį sekti pasiryžusius žmones, nes tai, kokias tiesas skleidė, kaip kartu gyvenantys darydavo viską, ką tik jis pasakydavo (užtekdavo ir paprasčiausio rankos mosto ar žvilgsnio), pateikta gan nykiai, vos vienu kitu sakiniu, kuriuos surinkus gautųsi lyg koks trumpas sausas pasakojimas, nušviečiantis svarbiausius Raselo veiklos aspektus, bet nieko gilesnio ar išraiškingesnio nepateikiantis. Galima sakyti, kad „Merginos“ yra romanas labiau apie Elės vidinius išgyvenimus, jos santykį su savimi ir kitais, bet visgi, kai didelė dalis veiksmo vyksta rančoje, kurioje įsikūręs Raselas su pasekėjais, kai nuo pat pradžių aišku, kad vienu metu įvyks kažkas, į ką įsipainioję jie visi, norisi kur kas aiškesnės, išsamesnės (o apibendrinus – įtikinamesnės) vizijos apie sektą, nes kuo toliau, tuo labiau lieka Elė su savo problemomis, ne pats geriausias pasirinkimas buvo ir tai, kad kulminacinis įvykis bei jo planavimas, kaip tyčia, vyko Elei jau kiek atitolus nuo rančos gyventojų. Daug įdomiau būtų buvę matyti paties planavimo dinamiką: kaip iš eilinių buities darbų, vakarų prie laužo po truputį pereinama prie tylių pasišnibždėjimų, nutylėjimų, kaip kyla įtampa bei po truputį kiekvieną To įvykio dalyvį apima nekantrus laukimas, kaip visus užlieja pojūtis, kad jau tuoj įvyks kažkas didelio ir ypatingo. O dabar tik jau visai prieš pat ten įmetama Elė, kuri vargiai turi įtakos tolesniems įvykiams ir todėl jos atsiradimas netenka prasmės. Pabaigoje labiausiai ir išryškėja jausmas, kuris tik formavosi skaitant iki tol – Elė labiau atrodo kaip stebėtoja, viską pasakojanti, bet pati įtakos niekam nedaranti.

Stebėtojos pozicija gali būti tai, kodėl „Merginos“ taip ir lieka neįsimintina istorija. Knyga lengvai skaitoma, autorė neblogai padirbėjusi su veikėjų charakteriais, santykių atskleidimu, tačiau nemažai yra pasakojimo apie nieką, buitiškumas toli gražu ne visada yra minusas literatūroje (ar kine), bet vietomis stebėjimas ir pateikimas to, ką mato, ką girdi ir kt., atrodė visai nieko neduodantis pačiam siužetui, paliekantis tik tuštumą, nuobodulį ir norą kuo greičiau užbaigti šią istoriją. Dabarties epizodai atrodė irgi beverčiai. Kaip jau galima susidaryti nuomonę iš to, kas buvo minėta anksčiau, kulminacija likti patenkintai buvo sunku. Kai pradžioje tiek žadama, o galiausiai negaunama nieko be nuogirdų iš spaudos ir televizijos, nes veikėja tame įvykyje nė nedalyvavo, tai pojūtis lieka keistokas.

Tai romanas, kuris skirtas plačiai auditorijai – tiek paaugliai, tiek suaugusieji „Merginose“ gali rasti sau įdomių siužetinių linijų. Jau knygų mugėje akcentas buvo dedamas būtent paauglių psichologijai ir pagrindinės veikėjos santykiams su aplinkiniais, o perskaičius iš tiesų ir atrodo, kad sekta tėra tik fonas, kiek prisidėjęs prie Elės vidinio pasaulio ir ryšio su kitais žmonėmis atskleidimo.

8.18. Joanne Harris „Kitokia klasė“

Joanne Harris – rašytoja, su kuria iki šiol siejosi tik patys geriausi prisiminimai. Prieš devynerius metus į rankas paėmusi „Šokoladą“, o netrukus perskaičiusi ir kitas maisto trilogijos dalis „Penki ketvirčiai apelsino“ bei „Gervuogių vynas“ ėmiau šią autorę įvardinti kaip vieną mėgstamiausių. Tuomet ją pažinau kaip įtraukiančių gyvenimiškų, magiškojo realizmo prieskonį turinčių romanų rašytoją, ką įrodė ir vėliau išleisti bei, be abejo, perskaityti du „Šokolado“ tęsiniai („Ledinukų bateliai“ bei „Persikai ponui klebonui“). Tačiau, kas man patiko, buvo tai, kad ji galėjo būti ir visai kitokia – tamsių, mistinių, painių trilerio bruožų turinčių istorijų kūrėją. Tokią ją pamačiau skaitydama „Džentelmenus ir žaidėjus“ ir „Mėlynakį berniuką“. Dar kitokia ji, kiek teko girdėti, yra „Runų ženkluose“ (vienintelėje į lietuvių kalbą išverstoje knygoje, kurios neteko skaityti). Išvydusi naujieną – „Kitokią klasę“ – iš anotacijos supratau, kad tai bus dar viena būtent toms tamsiosioms priskiriama istorija.

2005-ieji. Šv. Osvaldo pagrindinėje mokykloje Šiaurės Jorkšyre lotynų kalbos mokytoju Rojus Streitlis yra pradirbęs trisdešimt metų. Įpratęs prie senos tvarkos ir ilgamečių tradicijų Rojus įtariai žiūri į pasikeitimus valdžioje – naujas direktorius su savo komanda į mokyklą žada įnešti naujovių, susijusių ne tik su informacinėmis technologijomis, bet ir su nusistovėjusių taisyklių laužymu (pavyzdžiui, į šeštokų pamokas, kuriose, kaip ir visoje mokykloje, mokosi tik berniukai, pakviečiamos prisijungti mokinės iš mergaičių mokyklos). Tačiau susipažinęs su naujuoju direktoriumi Rojus ima jausti, kad bus dar blogiau nei tikėjosi, kadangi vadovo pareigas užėmė prieš dvidešimt metų šv. Osvalde keletą mėnesių mokęsis mokinys Džonas Heringtonas, kuris kartu su dar dviem bendraamžiais tuomet buvo tragiškų įvykių, kurie prisimenami senbuvių iki dabar, centre.

„Kitokią klasę“ įspausti į konkretaus žanro rėmus nesinori, bet visgi skaitant labiausiai panašu į trilerį (taip šis romanas paprastai ir pristatomas), kadangi yra ir paslapčių, ir nusikaltimų, ir detektyvo. Ne tik siužetas, jo pateikimas, bet ir kuriama tamsi atmosfera, psichopatiškų bruožų turintis naratorius, įtartinai atrodantys didžioji dalis veikėjų irgi prisideda prie trilerio kūrimo. Visgi vadinti tradiciniu šio žanro atstovu pastarojo romano nepavyksta. Bet gal dėl to tik įdomiau (teoriškai)?

Istorija pasakojama iš kelių veikėjų lūpų: Rojaus dabartyje, vieno iš mokinių – praeity, devintame dešimtmetyje, bei to paties moksleivio dabartyje. Kol Rojus viską pasakoja ganėtinai nuobodokai, daug kalbėdamas apie savo mieluosius pramuštgalvius, burbėdamas dėl visų norimų įdiegti naujovių, kitas pasakotojas – mokinys – atskleisdamas praeities įvykius pateikia nemažai užuominų, kuriomis tarsi bandoma kurti intriga, sužinoma ir apie jį patį kaip apie žudymo malonumą jaučiantį vaiką. Todėl nenuostabu, kad praeitis tampa kiek įdomesnė, ten ir be naratoriaus yra keletas spalvingesnių personažų, ko visiškai nematyti 2005-ųjų įvykiuose – apie dabarties veikėjus sunku susidaryti rimtesnę nuomonę, visi plokšti, nykūs. Be to, mėtydamas užuominas ir po truputį atskleisdamas praeities įvykius, karts nuo karto juos pateikdamas klaidingai ir po kiek laiko iškeldamas į paviršių naujas (tikslesnes, teisingesnes) versijas, moksleivis išties sukelia šiokį tokį susidomėjimą, norą sužinoti, kas bus toliau, kaip viskas bus išnarpliota.

Nemažai dėmesio skiriama vaikų ir mokytojų homoseksualumo ats(is)kleidimui, jų pačių, kitų mokyklos darbuotojų, tėvų požiūriui į netradicinę orientaciją, bažnyčios įtakai. Visgi ši tema taip ir nesudomina, nes atrodo pernelyg pritempta, iš jos išpučiamas toks burbulas, kad net nebeįtikina. Kalbant apie devintą dešimtmetį, tai kaip ir dar galėjau suprasti, kad taip, viso to gali būti, bet kai ir 2005-aisiais visa mokyklos valdžia pritaria, kad homoseksualumas yra tik išsigalvojimas/blogos įtakos (atitinkamos literatūros, muzikos, mokymo metodų, kitų žmonių, su kuriais bendraujama) padarinys, darbuotojai nesipriešina, o tėvai visiškai pritaria mokyklos valdžios požiūriui, negana to, kai pradedama kalbėti apie vieno paauglio, kuris prisipažino apie savo netradicinę orientaciją, patirtas patyčias ir kaltas lieka jis, o ne iš jo besityčiojęs moksleivis, taip pat kai imtas planuoti minėto paauglio išmetimas iš mokyklos dėl blogos įtakos darymo kitiems, vėlgi nelabai kas vyksta be kelių vaikų bandymo kreiptis į vienintelį mokytoją (be abejo, Rojų, kuris, rodos, kone vienintelis atvirai priešinasi šitoms nesąmonėms) pagalbos, jau kyla mintis, kad kažkur paslysta. Ir net tuo atveju, jei viską, kas rašoma knygoje būtent šia tema, dar labai norėdama galėčiau sau logiškai paaiškinti tuo, kad čia įsipainiojusi ir sektos bruožų turinti organizacija (apie kurią kaip ir kalbama nemažai, bet tuo pačiu ir mažai kas pasakoma ar plėtojama), o ir nereikia atmesti prielaidos, kad ir šiomis dienomis greičiausiai dar yra ne viena mokykla (jau nekalbant apie kitas bendruomenes ar pavienius asmenis), kurioje taip žiūrima į homoseksualumą, vis vien matyčiau šią pasirinktą tematiką kaip minusą tuo atžvilgiu, kad autorė šią temą jau nesyk yra daugiau ar mažiau išbandžiusi kai kuriose kitose knygose. Tai, turint omeny, kad iki šiol J. Harris atrodė kaip gan įvairiapusiška rašytoja, gan nuvilia.

Deja, bet mintis, kad jau skaičiau tai anksčiau, nepaliko skaitant kūrinį iki pat pabaigos. Pasakojimo būdas, mėtymasis nuo vienos versijos prie kitos, įspūdžio, kad pasakoja vienas personažas, bet po to paaiškėja, jog kitas, sukėlimas, atmosfera, siužetiniai vingiai, kulminacija, atomazga, net ir veikėjų paveikslai – toks pojūtis, lyg vėl versčiau „Džentelmenus ir žaidėjus“ ar „Mėlynakį berniuką“. Man jos abi patiko (ypač pirmoji), bet naudojimasis ta pačia formule vėl ir vėl prie gero nepriveda. Nepalikau nebaigtos vien todėl, kad knyga parašyta J. Harris. Jei tai būtų koks nežinomas autorius, greičiausiai jau po trečdalio knygos būčiau nebegrįžusi.

„Kitokia klasė“ galbūt sudomintų skaitytojus, norinčių painaus (ir lėtoko) romano su niūria atmosfera, šaltakrauju veikėju (ir dar vaiku!), netradiciniais sprendimų būdais, bet mane šįsyk J. Harris išties nuvylė.

8.17. Jan Wolkers „Turkiški saldumynai“

Septintojo dešimtmečio Amsterdamas. Skulptorius keliauja autostopu. Sustojusiame automobilyje už vairo sėdi raudonplaukė Olga. Nors abu, rodos, iš skirtingų pasaulių (jis – laisvas menininkas, kurio pajamos svyruoja, priklausomai nuo parduotų darbų, ji – turtingų tėvų dukra, kontroliuojama motinos), bet tai netrukdo jiems likti kartu. Bent jau kurį laiką.

Jau nuo pat pradžių sužinoma, kad ji paliko jį. Po truputį tarsi dėlionės gabaliukai dėliojama istorija atskleidžiant, kokie jų santykiai buvo iki išsiskyrimo, kas vyko jų gyvenimuose Olgai išėjus. Iš tikrųjų, apie Olgą sužinoma kur kas daugiau visko – apie jos vaikystę ir paauglystę, santykius su tėvais, stipriai išryškintos kai kurios moters turėtos baimės – pasenti, susilaukti vaikų. Tai, kad apie moterį sužinoma daugiau nei apie kitą pagrindinį veikėją, kuris atlieka ir pasakotojo vaidmenį, sukuria įspūdį, kad būtent Olga čia svarbesnė. Visgi, kad ir skulptoriaus vaikystei, paauglystei ir gyvenimui iki aprašomų santykių beveik neskiriama dėmesio, vyras netampa blankesnis.

Romanas iš daugelio knygų apie meilę išsiskiria pasakojimo būdu. Galiu tik pakartoti tai, ką jau esu girdėjusi ar skaičiusi iš perskaičiusiųjų jį: pirmoji dalis primena kone pornografiją (knygos nugarėlėje minima erotika, bet galvoju, kad man šis žodis per lengvas šiuo atveju), tuo tarpu antroje kūrinio pusėje vis labiau išryškėja drama, sugriausianti pradžioje galbūt susidariusį įspūdį, kad tai – itin lengvo, pramoginio pobūdžio knyga. Negana to, pasakojime nemažai humoro, neretai tokio, kai skaitydavau, galvodavau, kas čia per nesąmonė, o tuo pat metu negalėdavau nustoti juoktis iš to, nes būdavo juokinga. Apskritai, netrūko situacijų, kai šalia juokingų momentų iš karto pasirodydavo ir visiškai rimtų, tad dinamikos trūkumu skųstis „Turkiški saldumynai“ negali. Tai, be abejonės, daro romaną nenuobodų ir lengvai skaitomą. Visgi suprantu, kad bus skaitytojų, kurie šį romaną greitai padės į šalį dėl aprašytų sekso scenų, nesuprantamo juodojo humoro, šlykštokų epizodų (mano mėgstamiausias tikriausiai tas, kuriame Olga primaitina lėlę mėsa, o po kiek laiko iš lėlės burnos pradeda lįsti kirmėlės) ar grubaus žodyno.

Privalumų šiame romane galima rasti ir daugiau. Vienas jų – draminė pusė, kuri yra ganėtinai stipri bei apimanti nemažai, besikoncentruojanti ne vien į abiejų pagrindinių veikėjų tarpusavio santykių peripetijas. Atsižvelgiant į tai, kad kūrinio apimtis nėra didelė, norisi pagirti autorių už sugebėjimą ne tiek ir mažai pasigilinti į veikėjų veiksmus ir būsenas, galimas vienokių ar kitokių pasirinkimų priežastis. Taip pat, ne tik pagrindiniai, bet ir antraeiliai personažai pateikti įsimintinai, skaitant vaizduotėje neblogai susidėliojo kiekvieno jų paveikslai. Tad išties nusivyliau pamačiusi šios knygos ekranizacijai Olgos vaidmeniui parinktą aktorę, kuri bent jau iš nuotraukų neatrodo nė trečdaliu tiek efektinga, kiek pristatoma romane. Vis dėlto atrodo, kad filmas buvo ne tik gerai įvertintas tiek kritikų, tiek žiūrovų, bet ir išgarsino režisierių Paul Verhoeven (jo režisuotų filmų sąraše puikuojasi ne vienas žinomas projektas, o naujausias – 2016-ųjų Elle, apie kurį kalbos gal tik pastaruoju metu ėmė rimti).

„Turkiški saldumynai“ – atvirai, nesaldžiai ir komediją maišant su tragedija parašyta meilės istorija, galinti patikti net ir tiems, kurie sakosi meilės istorijų neskaitantys ir į S. Montefiore, J. Moyes, N. Sparks ar kitų panašius romanus rašančių autorių pusę nė nežiūrintys.

8.16. Elizabeth Wurtzel „Prozako karta“

Pamačiusi naująjį „Prozako kartos“ leidimą supratau, kad atėjo metas perskaityti ir šį, jau kultiniu tapusį autobiografinį romaną, kuriame autorė pasakoja apie savo kovą su depresija.

Gyvenimo trumpumas, kartoju aš, paverčia viską beprasmybe, kai pagalvoji apie tai, kokia ilga mirtis. Žvelgdama į priekį, nematau nieko kita, tik kaip išeisiu iš šio gyvenimo. Man sako: „Bet ne per artimiausius septyniasdešimt ar aštuoniasdešimt metų.“ O aš atsakau: „Na, jūs gal ir taip, o aš jau ir taip mirusi.“

Elizabeth jau ankstyvoje paauglystėje savo vidinį skausmą bandė numalšinti žalodamasi save mokykloje per pietų pertraukas, o netrukus prasidėjo ir apatijos pilni etapai, kai ji tiesiog nesikeldavo iš lovos, nebesijaudindavo dėl prastų mokymosi rezultatų (nors prieš tai gauti mažiau už dešimtuką jai reiškė katastrofą) ar visko, kas aplink ją vykdavo, beveik nereaguodavo į aplinką, tik miegodavo ar verkdavo.

Galiausiai aš taip pakvaišiu nuo šių juodų bangų, kurios, rodos, vis dažniau užvaldo mano protą, ir vieną dieną imsiu ir nusižudysiu – ne dėl kokių nors didingų egzistencinių priežasčių, bet todėl, kad noriu, kad man palengvėtų tuoj pat, noriu, kad šita baisi didžiulė masė pasitrauktų nuo manęs dabar.

Besidomintiems depresija (autorei/knygos veikėjai buvo nustatyta atipinė depresija), knyga gali būti įdomi šia liga sergančio žmogaus mąstymo, elgesio pateikimu. Vietomis parašyta išties neprastai – įtikinamai, jautriai. Stengtasi paminėti ir kai kuriuos stereotipus, įsitikinimus apie šią ligą ir juos paneigti, atkreipti dėmesį į tam tikrus ligos ypatumus. Nors pasitaikė ir abejotinų momentų (pavyzdžiui, nesyk pabrėžta, kad visi jos tuometinės aplinkos žmonės, kurių tėvai buvo išsiskyrę, sirgo depresija ar kita psichikos liga, tokiu būdu apibendrinant, kad tokią patirtį turintieji yra kone pasmerkti šiuo atžvilgiu.)

Tik greitai susidomėjimas pačia knyga kažkur pasimeta. Skaitydama nesyk prisimindavau S. Plath „Stiklo gaubtą“, kurios principas panašus – pasakojama apie depresija sergančią jauną moterį, vėlgi remtasi pačios autorės patirtimi. Ir negaliu nelyginti šių knygų. Abu kūriniai lėti, greičiausiai ne vienam pasirodysiantys ir nuobodūs, bet nelabai kokios dinamikos ir verta tikėtis iš tokios tematikos knygos. Tačiau S. Plath privalumas – ji nesistengė visos knygos metu aiškinti, kad „man depresija“, „kaip jie nesupranta, kad man depresija“, „čia dėl depresijos“, ji tiesiog buvo depresija sergantis žmogus su slogiomis mintimis, apatiškumu, be jokių pasiaiškinimų ar kaltės vertimų ligai. Tuo tarpu E. Wurtzel šitai kartojo daugybę sykių,  todėl greitai pabodo. Apskritai, daug koncentravimosi į jos seniai išsiskyrusių, bet vis dar karts nuo karto susiduriančių ir konfliktuojančių tėvų santykius tiek tarpusavyje, tiek su ja, visokius pavienius romantinius santykius ir daug isterijų. Net pats pasakojimo būdas karts nuo karto atrodo ganėtinai isteriškas, lyg mažo vaiko inkštimas, tai ir pavargti galima nuo to. Rašymo stilius blankus, žodynas skurdokas (gal iš to kyla ir tiek daug pasikartojimų), kuo toliau, tuo daugiau dėmesio skirta aplinkai ir kitiems žmonėms, o ne vidinei būsenai. Be abejo, S. Plath, kuri apskritai talentinga kaip rašytoja, rašymo stilius nepalyginamai patrauklesnis, dar ir dabar prisimenu, kaip man norėjosi pastraipomis nurašinėti jos knygą ne tik dėl minčių turinio, bet ir kaip jos buvo užrašytos. Nors E. Wurtzel neabejotinai atvira savo memuaruose, bet tuo pačiu jautėsi ir dirbtinumas, gal vėlgi dėl to paties erzinančio pasakojimo būdo, akcentų dėjimo ne ten, kur jų norėjosi, autorės noro šį bei tą aiškinti, kai būtų užtekę tiesiog visko, kas su ja dėjosi, perteikimo. S. Plath atvirumas, kurį prisimenu ,,Stiklo gaubte”, buvo visai kitoks – be noro kažką įrodyti, asmeniškas, gilus. Taigi, kaip galima suprasti, visos simpatijos tenka visai ne ką tik perskaitytai knygai.

„Prozako karta“ – kultine tituluojama knyga, duodanti galimybę pažvelgti į pasaulį depresija sergančio žmogaus akimis. Kad ir nelikau visiškai sužavėta ir, jei reiktų rekomenduoti, vietoj šios siūlyčiau skaityti S. Plath knygą, bet vien tai, kad net ir lietuviškai ši knyga išleista jau ne pirmąsyk, rodo, kad ji sėkmingai randa savo skaitytoją. O 2001-aisiais yra pasirodžiusi ir ekranizacija – Prozac Nation – su tokiais iki šių dienų gan žinomais vardais kaip Christina Ricci, Jonathan Rhys Meyers bei Jessica Lange.

8.15. John Williams „Stouneris“

Viljamo Stounerio vaikystė ir paauglystė praėjo dirbant žemės darbus tėvų ūkyje. Įstojęs į universitetą mokytis agronomijos, netrukus jis suprato, kad namo negrįšiąs, o savo ateitį sies su literatūra. Baigęs mokslus, tapo dėstytoju, sukūrė šeimą, o atėjus laikui mirė. Sakot, kas čia gali būti įdomaus? Pasirodo, gali.

Nepaisant gerų atsiliepimų, pradžioje dar kiek skeptiškumo buvo, tačiau perskaičiusi pusę supratau, jog ir likusią dalį turiu tą pačią dieną užbaigti – niekad nebuvau ta, kuri taupytų gerą knygą vien todėl, kad būtų galima kuo ilgiau ją skaityti.

Romanas stiprus visapusiškai – veikėjų charakteriais, rašymo stiliumi, pasakojimu. Nelaiminga santuoka, pripažinimo nebuvimas darbe, vienišumas, artimos sielos troškimas – viskas atrodo beprotiškai liūdna, tačiau negalėčiau sakyti, kad tai niūri, tamsi knyga. Praėjo jau keletas dienų, o šalia liūdesio, kurį atsimenu, galvodama apie romaną, iš karto atsiranda ir šviesos pojūtis. Be abejo, prie šito prisidėjo pagrindinis veikėjas. Stouneris visame kūrinyje žavėjo savo ramybe ir gebėjimu į kiekvieną gyvenimo posūkį, kad ir koks jis sunkus bebūtų, kad ir kokių pasekmių jo sprendimai sulauktų, reaguoti neperžengiant savo įsitikinimų, išliekant sąžiningu sau. Ir tie laimės trupinėliai, kurių pasitaikydavo pasakojime, kėlė šviesias emocijas, taip norėjosi, kad jų būtų daugiau, nors tuo pačiu suvokiau, kad šis noras neišsipildys. Per daug viskas natūralu, per daug gyvenimiškai ir realistiškai perteikta, per daug gyva, jautru, kad visa tai būtų klostęsi kitaip – „Stouneris“ parašytas taip, kad skaičiau ir supratau – istorija ir privalėjo būti tokia ir ne kitokia. Rašymo stilius, sakyčiau, ganėtinai lakoniškas, be kažkokių įmantrybių, bet kažkokiu būdu sugebėjęs prisidėti prie to, kad istorija įtrauktų, nebepaleistų ir atrodytų tokia tikra. Kai kurias pastraipas ar sakinius skaičiau kelissyk vien todėl, kad tiesiog negalėjau nesugrįžti prie taip taikliai ar gražiai išdėstytų minčių.

Ir kiek emocijų buvo. Gal ne tiek daug, kiek kai kuriems kitiems skaičiusiems, ašarų nebraukiau, bet ir paliūdėti teko, ir pasidžiaugti, o ryškiausiai įsiminė būtent pykčio etapas. Pykau ant Stounerio žmonos taip, kaip seniai esu pykusi ant personažo. Vėlgi prisiminiau ,,Atpirkimą” (pastaruoju metu vis jį paminiu, tuoj atsibosiu tikriausiai, jei dar neatsibodau), kur, lygiai kaip ir skaitant „Stounerį“, vietomis norėdavosi knygą numesti, kad tiesiog pyktis, kurį jaučiau veikėjui, kiek atlėgtų ir galėčiau nusiraminusi skaityti toliau.

Beprasmybė, gyvenimo neteisybė, kažkoks net skausmingas pojūtis, galvojant, kaip viskas tikroviškai perteikta, visiškai tikėtina, kad nemažai ją skaičiusių ar skaitysiančių žmonių bent jau vienoje ar kitoje situacijoje gebės susitapatinti, atrasti kažką artimo, pažįstamo. Bet, kaip ir minėjau, tuo pačiu neapleidžia ir ta šviesa, kuri sklido iš V. Stounerio. Šviesus liūdesys – greičiausiai šis apibūdinimas geriausiai tiktų šiai knygai.

O paprasto žmogaus gyvenimas gali būti įdomus. Kol kas geriausia, ką šiemet skaičiau.