8.31. Jo Nesbø „Kraujas ant sniego“

Jo Nesbø pristatyti nereikia, ypač detektyvų mėgėjams jis žinomas. Pati nesu šio žanro gerbėja, tad ir skaityti jo neplanavau. Jau nekalbant apie tai, kad dirbant knygyne neretai susiformuoja atmetimo reakcija dažniausiai klientų minimiems rašytojams, o šis norvegas neabejotinai patenka tarp jų. „Kraujas ant sniego“ spontaniškai buvo paimtas, išgirdus sudominusį apibūdinimą. Apimtis tokia, kad galima lengvai perskaityti per porą valandų, tad galiausiai kiek pasigailėjau iš karto nepasirūpinusi ir antrąja dalimi, kurią būtų buvę galima perskaityti pabaigus pirmąją.

Ulavas užsidirba pragyvenimui, būdamas baudėju. Jis geba puikiai žudyti, jaučiasi vienišas, o gebėjimą greitai įsimylėti laiko prakeiksmu, nes turėdamas tokią profesiją užmegzti rimtesnių santykių negali. Gavęs naują užsakymą Ulavas vėl įsimyli. Tik yra kelios problemos: ji – jo boso žmona ir vyriškis yra nusamdytas ją nužudyti.

Kaip ir minėjau, perskaityti galima greitai. Jei dar pradžioje planavau, kad perskaičiusi maždaug pusę, padėsiu ateičiai, greitai supratau, kad nepavyks to padaryti, kol neužversiu paskutinio puslapio. Istorija gan įtraukia, nors siužetas ir nėra kažkuo ypatingas. Galvoju, kad daugiausiai nuopelnų galima skirti pačiam rašymo stiliui ir tam, kaip dėliojamas siužetas, nes būtent tai padeda nepamesti susidomėjimo. Šaltis, sniegas, prisidedantys prie kuriamos niūrios atmosferos, įdomesni aprašymai (ypač pradžioje ir pabaigoje), įvairiapusiškas pagrindinis veikėjas, į tiek mažai teksto sudėta gan nemažai veiksmo turinčių scenų, prisiminimų iš Ulavo praeities (tai leidžia neblogą personažo paveikslą susidėlioti galvoje) – privalumų šiame trileryje pastebėjau ne vieną. Tiesa, Ulavo susižavėjimas boso žmona ir po to sekę su ja susiję sprendimai pasirodė gan banalu ir kišo koją tam, kad susidaryčiau dar geresnį įspūdį apie skaitytą detektyvą.

Apskritai, tai neblogas trileris, kuris kad ir nepaskatino ateity išbandyti ciklo apie Harį Hūlę (tiesa, „Sniego senio“ ekranizaciją, kai tik ši pasirodys, būtinai peržiūrėsiu), bet leido atsitraukti nuo visokių draminių romanų ir gan įdomiai praleisti keletą valandų.

Reklama

8.30. Elizabeth Strout „Aš esu Liusė Barton“

Elizabeth Strout yra gavusi Pulitzer premiją, bet „Aš esu Liusė Barton“ – ne toji knyga, už kurią buvo paskirtas minėtas laimėjimas. Tai išsiaiškinus buvau kiek nusivylusi, kadangi tai berods pirmasis autorės lietuviškai išverstas romanas, viršelis akcentuoja jos Pulitzer’į, o leidėjai dėl jiems žinomų priežasčių panoro skaitytojus supažindinti su E. Strout kūryba, pradėdami nuo visai kitos knygos (įdomu, ar planuose yra ir kitų jos kūrinių vertimas). Visgi smalsumas pamatyti, kaip rašo ši autorė, paskatino atsiversti „Aš esu Liusė Barton“. Norisi pagirti viršelį (nuėmus popierinį atrodo dar geriau), ko negaliu pasakyti apie sprendimą daryti didelius tarpus tarp eilučių, palikti pustuščius ar visiškai tuščius puslapius tarp skyrių.

Liusė, rašytoja, gyvenanti su vyru ir dviem vaikais, dėl infekcijos, atlikus operaciją, keletą mėnesių guli ligoninėje. Netikėtai vieną dieną palatoje pasirodo jos mama, su kuria santykiai nutrūko išvykus Liusei į Niujorką ir susiradus vyrą, kurio nepripažino abu jos tėvai. Jos kalbasi apie ligoninės personalą, bendrus pažįstamus ir gimines – viską, kas neįpareigoja, tačiau tam tikru būdu leidžia joms vėl pajausti viena kitos artumą. Dukros galvoje iškyla prisiminimai, susiję su jos skaudžia vaikyste, išgyventu skurdu, smurtu, broliu, vis dar gyvenančiu tėvų namuose.

Pradžia visai sudomino, o lėtai, ramiai slenkantis pasakojimas atrodė kaip privalumas gan slogiai, vienatvės ir nuoskaudų persisunkusiai atmosferai. Tačiau kažkuriuo momentu bet koks susidomėjimas turiniu dingo. Bandžiau skaityti ir vienaip, ir kitaip, tačiau iki pat paskutinio puslapio jaučiausi, lyg viskas per kokį rūką skaitytųsi, nė vienas personažas nepatraukė dėmesio, kad ir su kokiais sunkumais buvo susidurta praeity, manęs tai absoliučiai nelietė. Net galvojau, kad gal kažką praleidau, bet po to paskaičiusi kitų komentarus neradau nieko, ko nebūčiau perskaičiusi romane, tad prielaida kaip ir nepasitvirtino. Bent tiek, kad teksto nedaug ir ilgai užtrukti skaitant ją vargiai pavyks.

8.29. Delia Ephron „Sirakūzai“

„Sirakūzų“ laukiau jau seniai – nuo tada, kai pamačiau, kad leidykla planuoja išleisti šį romaną. Įtariau, kad ir tiks, ir patiks. Ir labai džiaugiuosi, kad mano įtarimai pasitvirtino.

Niujorkiečiai Maiklas ir Lizė atvyksta į Italiją su savo draugais iš Meino Finu ir Teilor bei jų dukra Snou. Nuo pat pradžių aišku, kad kelionė greičiausiai nebus tokia maloni, kaip kad norėtųsi. Praeity Finas ir Lizė, dar prieš susipažindami su dabartiniais sutuoktiniais, buvo užmezgę romaną. Maiklas vis ruošiasi prisipažinti Lizei, kad nori skirtis ir jau kurį laiką apgaudinėja ją su kita, bet nesiryžta. Teilor ir Fino santykiai šalti, moteris visą dėmesį skiria dukrai ir nė minutei nuo jos nesitraukia.

Didžiausia romano stiprybė yra tai, kad ši istorija – ne šiaip eilinė jausminga gyvenimiška drama, kupina ašarų ir meilės prisipažinimų, kurioje įveikę visus sunkumus vienas kitam skirti žmonės galiausiai būna kartu ir skaitytojui lieka tik pasidžiaugti, kaip gražiai viskas išsisprendė. Ne. „Sirakūzuose“ vyrauja niūri nuotaika – verčiant puslapius galima nujausti, kad kažkuriuo metu įtampa pasieks kulminaciją, įvyks kažkas, kas pakeis bent jau kelių veikėjų gyvenimus. Visi veikėjai turi paslapčių, kurios ne tik patiems neleidžia ramiai gyventi, bet ir kitus gali paveikti. Nerūpestingai pradėtos organizuoti bendros atostogos greitai tampa kančia, įtampa vis didėja, netrūksta nutylėjimų, apkalbų, neišsakytų (ar išsakytų) nuoskaudų. Skaitant nuolat juntama šalta, slogi atmosfera.

Keisčiausias personažas – Fino ir Teilor dukra Snou. Jos santykiai su mama tokie beprotiški, kad nori nenori prikausto dėmesį. Motina savo dukrą myli kur kas labiau nei vyrą. Skaitant knygą stebino perdėtas Teilor rūpinimasis ir kišimasis į Snou gyvenimą, jos sprendimus – moters elgesys atrodė tiesiog nenormalus, perdėtas. Tačiau įdomiausia, kad taip iki galo ir neperpratau pačios paauglės, jos elgesio motyvų, t. y. ar ji taip stengėsi manipuliuoti motina, ar kaip tik parodyti savo nepasitenkinimą motinos kontrole? O gal viskas kartu? Šiaip ar taip, kiekvieną sykį, kai tik Snou iškildavo į pirmą planą, pagalvodavau: „Vaje, koks nemalonus vaikas – lyg iš kokio neprasto ir baugaus trilerio.“ Net kildavo mintis, ar tik autorė nepersistengė, kurdama mergaitės portretą. Apskritai, nebuvo nė vieno veikėjo, kuriam jausčiau simpatiją, bet dėl to skaitymas kėlė ne mažesnį malonumą. Kadangi kiekvienas jų „velnių priėdęs“, buvo įdomu laukti, kaip ir kada jie pratrūks ir kuo viskas baigsis.

Autorės sprendimas istoriją pasakoti iš kiekvieno personažo perspektyvos vertas pagyrų, juolab kad greitai paaiškėja, jog pasakotojai jau žino, kaip viskas pasibaigs. Pasakodami savąją įvykių versiją veikėjai nevengia vertinti, teigti, kad jau konkrečioje situacijoje buvo galima šį tą nujausti, priimti kitokį sprendimą ar kt. Herojai išlieja nuoskaudas ar nusivylimą, kad tiek buvo galima padaryti, bet galiausiai nieko nebuvo padaryta.

Rašymo stilius nekliuvo, knyga įtraukė. Net pačiai buvo keista, kad didžiąją jos dalį perskaičiau tokiomis sąlygomis, kai skaityti man ne itin sekasi. Tai tik dar vienas įrodymas, kad skaitymo procesas buvo malonus, norėjosi greičiau pabaigos sulaukti, nes buvo įdomu, kaip romanas pasibaigs.

Pavargus nuo intrigų, melo ir slogių veikėjų santykių, galima atsigauti skaitant apie Italiją. Čia Italijos vaizdų kiek mažiau nei kituose romanuose, kuriuose akcentuojama veiksmo vieta, bet kadangi skaitant tokio tipo kūrinį mano dėmesį visuomet patraukia pasivaikščiojimai jaukiomis gatvelėmis, visokie užkaboriai, bendravimas su vietiniais, likau patenkinta.

„Sirakūzai“ – tamsokas romanas saulėtos Italijos fone. Galėtų patikti skaitytojams, mėgstantiems romanus, kuriuose gilinamasi į žmonių santykius.

8.28. Povilas Šklėrius „Mano tėvas, mano sūnus“

Debiutinis P. Šklėriaus romanas nesudomino tiek, kad norėtųsi paimti jį į rankas, o antrasis, vos pasirodęs, vis primindavo apie save. Tad nenuostabu, kad galop suintrigavo tiek knygos tema, tiek galimybė susipažinti su autoriumi ir jo rašymo maniera. Norėjosi pažiūrėti, ar galėsiu prisidėti prie vis pasigirstančių pagyrų romanui.

Pirmojoje „Mano tėvas, mano sūnus“ dalyje pagrindinis veikėjas Tomas po keturiolikos metų pertraukos sutinka tėvą. Šis susitikimas sukelia skaudžius vaikystės ir paauglystės prisiminimus, mat jo šeimoje netrūko psichologinio ir fizinio smurto, konfliktų, nepastovumo. Ne tokia jau neįprasta istorija – girtuokliaujantis tėvas, kuris, be abejo, ir ranką mėgsta pakelti, ir šiurkštesnį žodį pasakyti, motina, ne tik besitaikstanti su tuo, bet ir kaskart patikinti (ar mėginanti save apgauti), kad viskas pasikeis, kad šįkart tikrai viskas bus gerai, ir vaikas, kuris viską mato, girdi ir jaučia. Tėvas dažnai išeidavo iš namų ir pasirodydavo tik epizodiškai, tad herojų vaikystėje kamavo prieštaringi jausmai – viena vertus, jis troško turėti tėvą, kita vertus, jausdavosi daug saugiau, kai jo nebūdavo. Prisiminimus sukelia net ir menkiausios smulkmenos: koks nors objektas, jausmas, pokalbio fragmentas. Nors autoriaus stiliaus man pasirodė sausokas, primityvokas ir neįsimintinas, išties buvo momentų, kai skaitydama negalėjau atsistebėti, kaip taikliai perteikiamos tam tikros situacijos. Aišku, gali būti, kad padarė įtaką asmeninė patirtis, nes skaitydama vis pagalvodavau: „O, kokį pažįstamą epizodą ištraukė autorius ir kaip laiku jį pateikė.“ Visgi niekaip negalėjau išmesti iš galvos kitos neseniai skaitytos panašios tematikos knygos – Jacques Chessex „Tirono“. Kadangi nemėgstu posakio „kaip lietuvių autoriaus kūrinys“, nes visus rašytojus vertinu vienodai, nesvarbu, ar jis vietinis, ar visame pasaulyje žinomas, ir šiuo atveju nesivelsiu į pamąstymus, kad gal neverta lyginti skirtingo kalibro autorių. Parašysiu tik tiek, kad „Tironas“ pasirodė kur kas stipresnis romanas – tiek atmosferos, tiek gelmės, tiek įtaigumo požiūriu, jau nekalbant apie rašymo stilių.

Jei pirmoji dalis bent kiek sudomino ir, kaip minėjau, buvo ne vienas momentas, kai pozityviai reaguodavau į tai, ką ar kaip parašė autorius, antroji dalis apskritai nesukėlė jokių minčių ar ypatingų emocijų. Antroje dalyje Tomas vyksta į Palangą rašyti straipsnio. Ten jį apninka prisiminimai apie patirtą meilę, o kažkuriuo metu pasipainioja dar viena buvusi mergina. Ją sekiodamas, herojus dėlioja galvoje prisiminimus apie kartu praleistas dienas.

Tomas sau vis kartodavo, kad nebus toks, koks jo tėvas, bet galop suvokia, kad elgiasi ne ką geriau. Bet man čia pritrūko gilesnio pakapstymo. Per daug dėmesio sutelkiama į primityvius veiksmų (ėjo, atsisėdo…), aplinkos aprašymus. Santykiai su moterimis pateikti erzinamai nykiai. Net ir pabaiga, kuri kažkam greičiausiai pasirodys kaip įdomus paskutinis taškas šioje istorijoje, man atrodė bereikalingai dramatiška. Visgi romanas lengvai ir greitai perskaitomas.

„Mano tėvas, mano sūnus“ – niūri knyga. Atrodė daug žadanti, bet dėl pasakojimo būdo, koncentravimosi į aplinką, o ne vidų, neišraiškingų veikėjų ir neįdomiai pateiktų meilės santykių skaitant susidomėjimas palaipsniui menko ir galop knyga nepaliko jokio įspūdžio.

8.27. Olivier Bourdeaut „Belaukiant Bodžanglio“

Dar viena Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos naujiena, akį traukianti ryškiu viršeliu ir skambiomis frazėmis ne tik ant jo, bet ir anotacijoje. Apimtis nedidelė, tad pamaniau, kodėl ne.

Romanas pasakoja apie šeimą, kuriems visiškai užtenka vienas kito. Jų gyvenimas – lyg niekad nesibaigianti šventė, pasakojamos istorijos pilnos įvairiausių fantazijų, dažnai renkasi svečiai bei nenustoja skambėti ta pati muzika. Jie nesirūpina darbu, nemokėtos sąskaitos ir su tuo susiję įspėjimai net neskaityti kaupiasi namuose. Tryse pasidavę vyraujančiai beprotybei nė nesistengia nors kiek žvelgti į realybę, kol nenutinka lemtingas įvykis, po kurio visi turi susidurti su liūdna tikrove.

Pradžioje atrodo, kad visi knygos veikėjai – keistuoliai, tačiau pamažu atsiskleidžia, jog sūnus su tėvu iš didelės meilės ir nebesugebėjimo gyventi kitaip tik yra prisitaikę prie trečiosios šeimos narės – žmonos/mamos, kuri, kaip vėliau bus įvardinta, turi keletą psichikos sutrikimų. Ir čia tikriausiai ir slypi visa kūrinio paslaptis. Skaitant ir pernelyg nesigilinant atrodo, kad visą laiką vyksta tik linksmybės (tiesa, humoras, jei ir buvo, tai liko taip ir „nepalietęs“, nes nepamenu, kad būčiau juokusis), tačiau romanui einant prie pabaigos bei jau užvertus paskutinį puslapį ryškiausiai pasijautė tai, apie ką tiesiogiai buvo kalbama trumpai, tačiau ir be galo aiškiai – didžiulė meilė, kuri skatina daryti viską, kad tik kitas jaustųsi puikiai, kad tik kartu būtų galima išgyventi visą beprotybę, pasiduoti tai akimirkai ir nenustoti žaisti pagal susikurtas taisykles, kad ir kaip nelengva būtų, o kur dar noras bei tikėjimas, kad visa tai tęstųsi amžinai. Visa toji beprotybė, atsisakymas gyventi pagal normas itin tiko tragiškai istorijai, kurios pabaiga buvo būtent tokia, kokia ir tegalėjo būti ir kokios buvo galima tikėtis. Bet net ir tokiu atveju skaitydama romano baigtį tepavarčiau akis, o pati istorija, kad ir greitai perskaitoma, skaitymo malonumo nesukėlė ar kažko, kas užsiliktų (nuotaika, siužeto fragmentas ar kt.) ir vis suktųsi galvoje, nepaliko. Apskritai, kaip jau buvo kilusi mintis pirmąsyk skaitant anotaciją, įvardinčiau kaip ne man patinkančio tipo kūrinį.

Apie žmones, užsidariusius savo patraukliame pasaulyje, bet turinčius susiremti su tikrove ir padaryti sprendimus, kurie jiems atrodytų geriausi. Nedažnai tokiu siužetu ar jo pateikimu pasirodo knygos pastaruoju metu, tad vien dėl to tikriausiai verta pabandyti.

8.26. Leïla Slimani „Lopšinė“

Literatūrinės premijos man niekuomet nebuvo argumentas, skatinantis perskaityti knygą. Tačiau „Lopšinė“ – jau antroji šiais metais perskaityta Goncourt’ų premiją laimėjusi knyga (pirmoji – „Tironas“), leidusi nusiraminti supratus, kad dar visgi yra romanų, kurie mane gali sudominti.

Pirmajame skyriuje pateikiamas tragiškas pasakojimo finalas – mama grįžusi namo iš darbo randa nužudytą savo sūnų Adaną, mirtinai sužalotą dukrą Milą bei jų auklę Luizą, nesėkmingai bandžiusią nusižudyti. Sprendimas iš karto pateikti istorijos baigtį,o tuomet pasakoti priešistorę pasirodė pagirtinas, kadangi žinant, kas galiausiai nutiks, galima skaitant ne tik tiesiog mėgautis tekstu, bet ir gilintis į veikėjų veiksmus, mintis, bandant ieškoti minėto įvykio priežasčių, stebėti, kaip kinta nuotaikos. Būna, kai teigiama, kad neįdomu skaityti žinant pabaigą, pati tą irgi sakydavau, tikiu, kad tai gali būti ypač svarbu detektyvus skaitantiems, nes ten neretai būna svarbiausia, kas, kaip, kodėl, bet jau kurį laiką pastebiu, kad tuo atveju, jei knyga gerai, įtraukiančiai parašyta, jau pradžioje pateikti veikėjų likimai ar iš aplinkinių sužinota pabaiga man dažniausiai nė kiek netrukdo įsitraukti. Taip pat buvo ir skaitant „Lopšinę“. Nors jau žinojau finalą, pamažu auganti įtampa jautėsi kone viso kūrinio metu.

Miriam, pagimdžiusi antrąjį vaiką, netrukus pajaučia, kad nebegali būti tik namų šeimininkė. Pasitarusi su vyru ji nusprendžia tęsti savo profesinę karjerą ir dirbti advokate, o vaikams pasamdyti auklę. Po atrankos jie išsirenka Luizą – moterį, kuri, kaip greitai paaiškės, yra itin atsidavusi savo darbui, gebanti kūrybiškai užimti vaikus, puikiai gaminti ir palaikyti tvarką. Miriam vis daugiau laiko praleidžia dirbdama, jos vyras, muzikos prodiuseris Polis, taip pat užsivertęs darbais, tad neretai jie grįžta tik pernakvoti, lygiai tokia pati situacija ir su Luiza – po kiek laiko į savo nuomojamą butą ji užsuka tik numigti bei savaitgaliais, kai jos paslaugų dažniausiai nereikia.

Autorė, pasitelkdama Miriam, kalba apie tai, su kuo tikriausiai susiduria ne viena mama. Apie meilę vaikams, kuri jaučiama vien tik stebint, kaip jie sukiojasi šalia, ir dėl kurios tarsi norėtųsi visą laiką skirti jiems, jų auginimui ir rūpinimuisi. Ir apie kitą pusę – nuovargį, jautimą, kad jau nebegalima sėdėti tik keičiant vystyklus, žaidžiant, darant valgį, kad susitikus su žmonėmis norisi vystyti kalbą ne tik apie vaikus, ką jie naujo nuveikė, kaip patobulėjo, kaip paaugo, kad norisi tobulėti, užsiimant kitomis veiklomis, kad norisi pasiekti ko nors ne tik šeimoje, bet ir už jos ribų. Apie abejones, kurios taip ir nepalieka visą laiką, kai prieš miegą pagalvojama, jog ir vėl skirta per mažai laiko vaikams, kad galbūt iš tiesų reiktų kažkaip pareguliuoti darbui skirtą laiką, kad ateinantį savaitgalį reiks kažkur nuvykti ir atsiimti už darbo dienas, leidžiant laiką su šeima. Ir kas pasirodė patrauklu – Miriam atrodė labai žmogiškas personažas, ji nebuvo nei aukštinama, nei kritikuojama, tiesiog eilinė moteris, susidurianti su bandymu suderinti keletą skirtingų vaidmenų.

O kol mama bando įsitvirtinti darbe, tėvas paniręs į savo veiklas, vaikus prižiūri puikioji auklė. Auklės vaidmuo – dar viena plačiai nagrinėjama tema romane. Nors Luiza – savotiškas auklės variantas, t.y. nuo pat pradžių kyla mintis, kad ji yra keistoka, jos atsidavimas vaikams ir namams nuo pat pradžių vos ne liguistas, vėliau, kai kiek atsiskleidžia jos santykiai su mirusiu vyru, dukra, vėlgi galima daryti įvairias išvadas. Tačiau paliečiami ir bendriniai klausimai, susiję su auklės darbu apskritai. Auklė – žmogus, kuris ateina į namus ir tikėtina, kad neretai būna kur kas daugiau laiko juose nei patys namų šeimininkai. Laikui bėgant ji pažįsta kiekvieną kampą, sužino šeimininkų įpročius, gali papasakoti ne vieną istoriją ir ganėtinai smulkiai apibūdinti šeimą. Dėl nuolatinio buvimo su šeimos nariais ji ir pati tarsi tampa viena iš jų, bet tuo pačiu išlieka ir visai svetimas asmuo, būnantis čia tik dėl to, kad jai moka. Ir čia susiduriama su ribomis, jų (ne)brėžimu. Kiek ribų peržengė kiekvienas romano veikėjas? Kad ir kaip individualu tai galėtų būti kiekvienoje situacijoje, bet atrodo, kad nemažai. Dargi puikiai parodoma, kiek auklė gali žinoti apie savo darbdavius, o šie beveik nieko nežinoti apie tai, ką ji veikia, kai nedirba (toks jausmas, kad ji tuomet nė neegzistuoja. Ir kaip tuomet keista ją netikėtai pamatyti einančią gatvėje toli nuo darbdavių namų). O kaip pati auklė jaučiasi augindama vaikus, kurie laikui bėgant tampa tarsi jos pačios, leisdama su jais kur kas daugiau laiko nei patys tėvai, bet tuo pačiu ir nujaučianti, kad bet kurią dieną jos paslaugų gali būti atsisakyta? Iki šios knygos nė nebuvau pagalvojusi, kad auklės vaidmuo galėtų būti taip atvirai, giliai narpliojamas, kiek jame įvairiausių ypatumų, vertų analizės, keliamų klausimų.

Ir be abejo, ateina laikas ir vis labiau augančiam ir besiplėtojančiam tėvų bei auklės konfliktui. Ne, čia nekeliamos dramos, visai pakanka ir to tylaus, neretai tik nuojautomis, žvilgsniais, detalėmis aplinkoje, pavieniais veiksmais parodomo nepritarimo, priešiškumo, jausmo, kad kažkas čia visgi ne taip. Pradžioje kėlusi džiaugsmą, nuostabą auklės atsidavimu, prisitaikymu prie šeimos norų, atsiradimo darbe bet kada, kai tik jiems reikia, tvarkos palaikymu, pamažu vis didesnis įsitraukimas į šeimos planus, bandymas įdiegti savo taisykles, laisvės jautimas, konkuravimas, jausmas, jog auklė tiesiog per daug užima vietos namuose, jų gyvenimuose, Polį ir Miriam ima erzinti bei slėgti, jiems kyla noras priešintis, tarsi ginti savo erdvę. Luiza tuo tarpu irgi savaip išgyvena tą nebylų konfliktą, tačiau nė viena pusė taip ir neprieina prie paprasčiausio sprendimo. Autorė savo gan lakonišku rašymo stiliumi bei kuriamomis situacijomis kuria įtaigią atmosferą, kurioje daug nerimo, niūrios nuotaikos ir, rodos, kiekviena detalė rodo apie neišvengiamą baigtį. Vienas iš įsimintinų tokių momentų – kai Miriam pagalvoja, jog auklės atleidimas negarantuotų, kad Luiza išnyks iš jų gyvenimo visiems laikams.

Pasakyti norėtųsi dar daugiau, plėtoti kiekvieną jau paliestą temą – irgi, bet kol kas įsivaizduoju, kad viską, kas liko neišsakyta, reikia pasilikti sau ar gyviems pokalbiams. „Lopšinė“ paliečia keletą temų, kurios nagrinėjamos iš kelių pusių, nesilaikant tik vienos tiesos. Autorė rašydama išliko tik stebėtoja, nevertinanti veikėjų poelgių, o tik aprašanti juos. Išplėtoti, įvairiapusiai charakteriai, priežasčių paieška, įtaigi atmosfera, malonus rašymo stilius – vieni privalumai. Perskaičius tik norėjosi, kad toji tragedija užsibaigusi diena būtų išsamiau aprašyta, bet ir dabar viskas išties labai neprastai.

8.25. Mario Vargas Llosa „Penki kampai“

Visai neseniai Lietuvos knygynų lentynas pasiekė dar viena Mario Vargas Llosa knyga. Sakyčiau, pasirinktas gan drąsus viršelis, kuris greičiausiai vienus atstums, o kitus kaip tik sudomins. Verta pastebėti, kad viena siužetinė linija jame kaip tik ir atspindima – dvi ištekėjusios draugės, Čabelė ir Marisa, pasineria į erotinį nuotykį. O tuo tarpu Marisos vyrą Enrikę, sėkmingą verslininką, ima šantažuoti bulvarinio laikraščio direktorius Rolandas Garo, kuris tuo atveju, jei Enrikė neinvestuos į laikraštį, žada išplatinti kompromituojančias nuotraukas. Šantažo auka kreipiasi pagalbos į savo seną draugą advokatą, Čabelės vyrą, Liusijaną. Rolando reikalavimas neįvykdomas, nuotraukos patenka į laikraštį, o po to seka dar keletas įvykių, dėl kurių romanas tampa panašus į šiokį tokį detektyvinį trilerį.

Kai svarstau apie tai, kas patiko, tai norisi išskirti vieną skyrių, kuriame labai įdomiai vienu metu pateikiamos kelios skirtingos siužetinės linijos: pastraipa vienai, pastraipa ar sakinys kitai, tada trečiai, tada kuriai nors iš buvusių ir taip toliau. Ir įdomiausia, kad visos šios linijos nesusimaišo tarpusavyje, lengva atsekti, kur bei kas vyksta. Šis skyrius buvo išties bene geriausia, ką radau knygoje.

Visgi romanas nepaliko įspūdžio. Jau pradžioje kliuvo kai kurie dirbtinai skambėję dialogai. Tačiau į tai dar numojau ranka, nes galbūt tai tiesiog savotiškas rašymo stilius. Nemenka problema pasirodė tai, kad keturi pagrindiniai veikėjai yra visiškai plokšti, niekuo neišsiskiriantys, toks jausmas, kad vardai – vienintelė skiriamoji jų savybė. Žinoma, po bruožą, kuris jiems būdingas, yra nurodoma, tačiau norėjosi žymiai ryškesnių personažų, tokių, apie kuriuos užbaigus knygą būtų galima papasakoti, nes dabar tik po sakinį teišspausčiau geriausiu atveju. Kadangi buvo dvi pagrindinės siužetinės linijos (jei taip abstrakčiai, nebeišsiplečiant į turinį – moterų santykiai bei šantažas), nuo pat pradžių galvojau, kaip galop jos susisies (paskaičiusi komentarus supratau, kad ne viena aš to laukiau), kad įvyks tam tikra kulminacija, tačiau iki pat pabaigos taip ir neradau nė mažiausio susiejimo, tad taip ir liko neatsakyti klausimai: o kam visa tai ir kokia to prasmė? Skaitymas ilgai neužtruko, tačiau įdomumo irgi nekėlė, didesni įvykiai praeidavo be didesnių emocijų, personažai pernelyg neįdomūs ir pilki, kad kurio nors pasirodant laukčiau ar juolab tikėčiausi kažkokio netikėtumo iš jų.

Tai buvo pirma pažintis su šio autoriaus kūryba, deja, nesėkminga, bet juk ne visos pažintys ir būna sėkmingos.