8.13. Kate Atkinson „Griuvėsių dievas“

griuvesiudievas

„Griuvėsių dievą“ perskaityti planavau nuo pat tos akimirkos, kai sužinojau apie numatomą jo pasirodymą. Visgi skaitymą vis atidėliojau dėl vienintelės priežasties – gan solidžios romano apimties (pastebėjau, kad paskutiniu metu imu kur kas mažiau puslapių turinčius kūrinius). Tiesa, tokia apimtis yra visiškai pateisinama, kadangi pasakojamas ne tik pagrindinio veikėjo Tedžio gyvenimas nuo pat jo vaikystės iki senatvės, bet ir įpinami įvairūs kitų personažų (jo tėvų, žmonos, dukters, anūkų ir kitų su juo susijusių žmonių) gyvenimo tarpsniai.

Kai prieš porą metų skaičiau K. Atkinson „Gyvenimas po gyvenimo“, stebėjausi, kaip autorė sugeba tokį iš pažiūros sudėtingą tekstą pateikti taip aiškiai ir suprantamai, jog nė nereikia kelissyk skaityti to paties, kad suprastum, kas vyksta. Skaitydama „Griuvėsių dievą“ stebėtis tuo jau kaip ir nebeturėjau, bet vis vien skaičiau ir galvojau, kokia talentinga turi būti autorė, kad sugebėtų šitaip bėgiodama iš vieno laikotarpio į kitą, nuo vieno veikėjo gyvenimo prie kito, užrašyti viską taip aiškiai, rišliai, o visi perėjimai būtų lengvi, sklandūs ir nesijaustų dirbtinumo.

Kai romane visko tiek daug, galbūt ir nereikėtų stebėtis, kad kai kurios siužetinės linijos pasimeta tarp kitų. Pavyzdžiui, kad ir kaip būtų keista, šįsyk visai neįsijaučiau į karinį laikotarpį, kai Tedis, tapęs pilotu, mėtė bombas ant priešų. Pasakojimai iš šio gyvenimo tarpsnio nejučia praslysdavo pro akis, ilgiau neapsistojant, nesigilinant į įvykius. Labiau dėmesį traukė pastraipos, kuriose pasakojama apie veikėjų santykį su savimi ir kitais. Jautriai, bet ir išvengdama nereikalingo dramatiškumo, autorė atskleidžia veikėjų išgyvenimus, tarpusavio konfliktus, kelių kartų bendravimo ypatumus. Neslėpsiu, iš antraeilių personažų labiausiai sudomino Sanis – Tedžio anūkas. Tačiau pateikti jo gyvenimo, kurio pirmoje pusėje vieninteliu šviesuliu buvo būtent senelis (kaip gražiai ir išvengiant sentimentalumo tai aprašoma!), būtų neįmanoma, neįtraukiant ir visų kitų: neatsakingos Sanio mamos Violos, narkomano tėvo, ironiškai į motiną žiūrinčios sesers, itin skirtingų pažiūrų senelių. Po truputį dėliojami herojų gyvenimai, kuriuose tiek visko daug: nuo meilės, palaikymo ir savitarpio supratimo iki skausmo, vienišumo, nepripažinimo – viso to, ką greičiausiai išgyvena kiekvienas žmogus per savo gyvenimą.

„Griuvėsių dievas“ – subtilus, jautrus ir anaiptol ne sentimentalus romanas, kuris žavi išplėtotais veikėjų charakteriais, jų tarpusavio santykių klodais, sklandžiu, kokybiškai parašytu tekstu.

8.12. Ian McEwan ,,Kevalas”

Savo mylimiausią knygą esu minėjusi nesyk. Tai – Ian McEwan ,,Atpirkimas”, apie kurią nuomonė per šiuos kelerius metus taip ir nepasikeitė. Po to santykiai su šio autoriaus kūryba klostėsi nekaip. ,,Šeštadienį” numečiau po keliasdešimt puslapių, ,,Česilo pakrantėje” perskaičiau, bet nesužavėjo, vos nepradėjau skaityti ne per seniausiai pasirodžiusios ,,Vaiko gerovės”, tačiau greičiausiai dėl paskutinių su autoriumi susijusių patirčių bei ne itin sudominusios anotacijos atidėjau geresniems laikams, namuose stovinti ,,Tvari meilė” irgi nekelia susidomėjimo (bet vis dar viliuosi, kad po klaikiu viršeliu ir neatkreipiančiu dėmesio pavadinimu slepiasi neblogas kūrinys), taigi jau galvojau, kad I. McEwan išties man liks tik kaip tos vienintelės knygos autorius. O tuomet pasirodė ,,Kevalas”, ir nutariau suteikti dar vieną šansą.

Romane galima išskirti keturis veikėjus. Trudė – devintą mėnesį nėščia moteris, gyvenanti savo buvusio vyro Džono name su jo broliu Klodu. Džonas – poetas, naiviai galvojantis, kad vis dar gali susigrąžinti žmoną ir reguliariai ją lankantis bei savo eilėraščiais ir kalbomis besistengiantis prikalbinti ją būti su juo. Tuo tarpu Klodas – visiška savo vyresnio brolio priešingybė, kaip ir pats minėjo – kol Džonas užsiėmė kūryba ir pasižymėjo tvarkingu gyvenimu, jis kalė pinigus. Ketvirtasis veikėjas – Trudės gimdoje esantis vaisius, kurio lūpomis ir pasakojama visa istorija. Jis klausosi, kaip mama su nekenčiamu dėde planuoja atsikratyti jo tėvo bei pasiglemžti jo namą, už kurį galima bus užsidirbti didelę sumą pinigų.

Be abejonės, pasirinktas pasakojimo būdas atrodo originaliai ir bent jau pradžioje kelia šiokią tokią intrigą. Dar nė negimęs vaikas jau turi susidaręs nuomonę įvairiais klausimais. Dėl mamos pomėgio išgerti, jis jau pažįsta vynus ir žino, kurie jam skaniausi, iš girdimų audio knygų, televizijos, radijo yra susirinkęs nemažai faktų apie tai, kas vyksta pasaulyje, gėrisi klasikiniais literatūros ir muzikiniais kūriniais. Tomis akimirkomis, kai į būsimą gyvenimą žiūri pozityviai, jis galvoja, kaip galės mėgautis viskuo, kas jau dabar teikia nemažai malonumo: ,,Aš pasirengęs, aš ateinu, pasaulis mane sučiups, bus man prielankus, nes negalės man atsispirti. Vynas iš taurės, o ne per placentą, knygos stalinės lempos šviesoje, Bacho muzika, pasivaikščiojimas pakrante, bučiniai mėnesienoje. Iki šiol visko prisiklausęs žinau, kad šie malonumai yra nebrangūs, pasiekiami, jie manęs laukia.” Visgi viso romano metu naratorius svarsto, kokį kelią jam pasirinkti – gal apskritai pasismaugti virkštele, girdėdamas apie Trudės ir Klodo planus, spėlioja, koks gyvenimas jo lauktų gimus, galvoja apie galimų variantų privalumus ir trūkumus. Vaisius jau dabar besąlygiškai myli mamą, gaili tėvo ir trokšta, kad visi planai nenusisektų bei nekenčia dėdės, tačiau viskas, ką gali padaryti – tik bejėgiškai savo judesiais atkreipti mamos dėmesį į save.

Jau perskaičiusi romaną pagalvojau, kad jei ne rašymo stilius, jei ne pasirinktas pasakotojas, iš knygos neliktų nieko. Tai, kas vyksta romane (nužudymo ir namo pasisavinimo planavimas, Trudės ir Klodo santykiai), yra blanku, norėjosi platesnio charakterių plėtojimo, vietomis sugaudavau save nutolusią nuo to, kas vyksta už gimdos ribų, galvojančią, ar aš kažką praleidau, ar dar viena ar kita nebuvo pasakyta. Todėl svarstant, kaip galiausiai įvertinti šį kūrinį, susidarė dvejopas įspūdis. Viena vertus, tai gerai parašytas, lengvai skaitomas, įtraukiantis (ir todėl buvo sunku skaityti darbe per pietus, kai žinodavau, jog turiu ribotą laiką) romanas, kurį skaitant netrūko ir emocijų, o pati dar nė nebaigus siūliau jį kitiems išbandyti. Kita vertus, atrodo, jog autorius susikoncentravo į formą, apleisdamas visa kita (net ir bandymas pabaigoje bent akimirkai apgauti skaitytoją atrodė greičiau jau juokingas ir neįtikinantis). Ir be abejo, negaliu užmiršti, kaip viskas meistriškai atlikta ,,Atpirkime”.

Ir vis dėlto atsižvelgdama į jau minėtus romano privalumus (pasirinktą naratorių, rašymo stilių ir kt.), į tai, kad pabaiga pasirodė tinkama ir nesumenkino bendro įspūdžio, kad skaityti dažniausiai buvo įdomu, galiu tvirtinti, kad ,,Kevalas” maloniai nustebino ir parodė, kad dar neturėčiau ,,nurašyti” I. McEwan.

8.11. Alessandro Baricco ,,Šilkas”

šilkas,,Šilkas”- bene garsiausias A. Baricco romanas, apie kurį teko girdėti išties nemažai puikių atsiliepimų. Kažkada skaityta ,,Jaunoji nuotaka” paliko neblogą įspūdį, o savitas rašymo stilius paskatino kada nors ateity paskaityti ir kitas autoriaus knygas.

Iš ,,Šilko”buvo tikėtasi nemažai, bet iki pat paskutinio puslapio taip ir nesupratau, kurioje vietoje yra jos gerumas. Trumpa, ganėtinai lakoniška istorija, kurios centre – vyras, važiuojantis į Japoniją parsivežti šilkaverpių kiaušinėlių. Šiek tiek informacijos apie šilką, šiek tiek – apie aprašomo laikmečio istorinę situaciją, daug žvilgsnių, tylos, važinėjimo pirmyn ir atgal. Laikas bėga nepastebimai, apie personažus sužinoma mažai, bet charakterių plėtojimo čia ne itin ir reikia. Kiek nustebino tai, kad keistumo, kurio tikėjausi perskaičiusi kitą A. Baricco knygą, čia neradau visiškai. Kaip ir kažkokios ypatingos meilės, apie kurią daug kas aptardami šią knygą kalba.

Knyga trumpa, teksto mažai, tad per valandą perskaityti nėra sunku. Vis ieškojau ir tikėjausi, kad jau kažkuriuo metu pamatysiu, kuo daug kas joje žavisi, bet vėlgi, kaip ir skaitant prieš tai aptartą knygą, visai nesusigyvenau nei su istorija, nei su veikėjais.

2007-aisiais romanas buvo ekranizuotas.

8.10. Banana Yoshimoto ,,Virtuvė”

virtuv4,,Virtuvė” pasakoja apie Mikagę, kuri po senelės mirties lieka visiškai viena. Gavusi iš nepažįstamo vaikino Juičio pasiūlymą kuriam laikui pas jį apsistoti. Juičis irgi yra išgyvenęs netektį (mirusi mama), o šiuo metu gyvena kartu su tėvu, kuris yra pasikeitęs lytį. Mergina, gyvendama jų namuose, ne tik tampa vis artimesnė Juičio šeimai, bet ir po truputį gilinasi į maisto gamybą.

Apie Banana Yoshimoto fenomeną buvau girdėjusi, tad buvo smalsu ir pačiai pamatyti, kaip ir ką ji rašo. Neretai ji lyginama su H. Murakami, teigiama, kad jei patiko jo kūryba, patiks ir ši rašytoja. Ir iš tiesų, nuo pat pradžių rašymo stilius priminė minėto autoriaus: panašūs veikėjų charakteriai, jaučiamas vienišumas, melancholija, veikėjai, paskendę kažkur savuose pasauliuose. Bet gan greitai išryškėjo ir skirtumas, skiriantis abu rašytojus: B. Yoshimoto rašo paprastai, be užslėptų idėjų, nesijaučia mistikos, kurią galima rasti H. Murakami kūryboje. Atrodo, lyg viskas eitų paviršiumi, nieko neužkabinant, apskritai, jautėsi ėjimas į niekur, toks net beprasmiškumo jausmas kilo dėl šito. Nors pati atmosfera gan neblogai sukurta ir viena tokių, kurios man patinka literatūroje, bet tiek tai, kad veikėjai man atrodė neįdomūs, tiek tai, kad pats siužetas pasirodė visai nevertas dėmesio bei taip ir nesudominęs, nors pradžioje atrodė turįs potencialo.

Nesakyčiau, kad nuvylė, nes lūkesčių kažkokių ir neturėjau, bet be abejo, kad norėjosi labiau įtraukiančios ir sudominusios knygos. Nes dabar tai tebuvo greitai perskaitoma, bet nieko viduje nepaliekanti knyga.

8.9. Milan Kundera ,,Nereikšmingumo šventė”

Šiais metais, žiūriu, skaitau gan solidžias knygas, tai net įdomu, kada čia jau paslysiu ir kokią visišką banalybę perskaitysiu. Dar viena iš tų solidžiųjų – Milan Kundera ,,Nereikšmingumo šventė”, pasirodžiusi lietuviškai visai neseniai, berods prieš kokį mėnesį. Tiesa, apimtis visai nesolidi, bet pastarieji skaitiniai jau įrodė, kad šis bruožas toli gražu ne puslapių skaičiuje slypi. ,,Nereikšmingumo šventės” skaityti neplanavau, nugarėlėje esanti anotacija manęs visiškai nesudomino, bet taip jau nutiko, kad atsiverčiau, ,,užsikabinau” ir nusprendžiau, jog verta perskaityti iki pabaigos.

Siužetas sukasi apie keturis draugus – Aleną, Ramoną, Šarlį ir Kalibaną. Jie klajoja gatvėmis, vaikšto po vakarėlius, bendrauja tarpusavyje bei su aplinkiniais, galvoja, svarsto, diskutuoja pačiomis įvairiausiomis temomis. Knyga žavi tuo, kad kalbama apie rimtus dalykus, pasitelkiant humorą – panašu į K. Vonnegut’ą šiuo aspektu. Todėl dinamikos neturėtų trūkti. Ir ne tik dėl humoro, bet ir dėl dėl greitai besikeičiančių temų. Taiklus, neretai – tragikomiškas kūrinys.

Bene labiausiai įstrigo epizodas, kuriame vieno veikėjo mama, būdama nėščia, ketino nusiskandinti, tačiau jai sutrukdė išgelbėti ją panorėjęs nepažįstamasis. Viskas baigėsi tuo, kad moteris šį ją pasiryžusį ištraukti iš vandens žmogų nuskandino, o pati išlipo ir nusprendė gyventi toliau.

Perskaičiau greitai ir be didelių sunkumų, nors apskritai tai pasirodė viena tų knygų, kurias skaitant kelissyk galima būtų atrasti vis šį tą naujo. Kad ir pranoko turėtus lūkesčius, visgi bendras įspūdis nėra toks, kad sakyčiau, jog knyga išties patiko (o ir kiek galima, pastaruoju metu man ir taip visai sekėsi su knygų pasirinkimu), bet toli gražu ir prasta pavadinti jos negalėčiau. Ir M. Kundera nebėra jau toks mistinis rašytojas, apie kurį tik girdėjau, bet nieko iš jo romanų neskaičiau. Turėčiau ir iki ,,Nepakeliamos būties lengvybės” kada nors prieiti. Kada nors.

8.8. E. M. Remarque ,,Dangus neturi išrinktųjų”

Buvau benuleidžianti rankas, kai bandydama išsirinkti, ką galėčiau skaityti, atmečiau visus turimus variantus, nes niekas nepatiko ir nė vienas romanas neatrodė man galintis duoti tai, ko norėjosi. Sukau ratus, galvojau, ką čia sugalvojus, kol galop grįžau prie vienos iš ,,atmestų” knygų – ,,Dangus neturi išrinktųjų” (mano senas leidimas vadinasi ,,Gyvenimas skolon”). Netikėjau, kad perskaitysiu daugiau nei 50 puslapių, jau buvau ir skirtuką pasiruošusi, bet greitai supratau, kad jo neprireiks – nepaisant dvejonių (kurios susijusios su paskutiniu skaitytu ir visiškai nepatikusiu E. M. Remarque kūriniu), išsirinkau būtent tai, ko ir ieškojau šįvakar.

Liliana, serganti ir žinanti, kad gyventi jai liko ne tiek ir daug, susipažįsta sanatorijoje su draugą aplankyti atvykusiu lenktynininku Klerfė. Mergina nutaria nebešvaistyti laiko vietoje, kurioje jaučiasi lyg kalėjime, ir išvyksta kartu su naujuoju pažįstamu. Taip prasideda jų draugystė, besirutuliojanti įvairiose Europos vietose.

Lėtas, ramus, melancholiškas romanas, kuriame, kaip ir kituose E. M. Remarque kūriniuose, keliami gyvenimo ir mirties, vienatvės, prasmės klausimai. Personažai – skirtingai vertinantys laiką (vienas – gyvenantis taip, lyg dar gyvens visą amžinybę ir nebijantis žaisti su mirtimi, kita – suvokianti turinti ribotą laiką ir todėl visai kitaip vertinanti viską, kas vyksta aplink) ir dėl to jaučiami romantiniai jausmai vienas kitam vis vien nesugeba jų išlaisvinti nuo jaučiamos vienatvės. Rimti pokalbiai paįvairinami ironija, karts nuo karto, kai veikėjai pasisuka prie meilės temos, pasitaiko ir saldesnių dialogų, bet tas saldumas šįsyk ne taip erzino, net ir tuos gražiuosius žodžius skaitant jautėsi, kaip viskas persmelkta liūdesiu, pojūčiu, kaip viskas kažkuriuo metu negrįžtamai sugrius. Vakariniai ir naktiniai pasivaikščiojimai, sėdėjimai baruose, egzistencinių temų nagrinėjimas – visa tai taip remarkiška bei pažįstama iš kitų jo romanų, tačiau būtent nuotaika ir atmosfera, kurios būdingos šio rašytojo kūrybai, ir labiausiai traukia vis paimti jo knygas, nepaisant to, kad daug kas jau bus girdėta, skaityta, nuspėjama. Ne visada, kaip jau teko pastebėti, šito pakanka, kad likčiau patenkinta pačiu kūriniu, tačiau šįsyk išties liko geras jausmas, taip ir norėjosi imti dar vieną autoriaus knygą, kad tik dar kurį laiką pabūčiau toje atmosferoje.

,,Dangus neturi išrinktųjų” – dar viena E. M. Remarque knyga, įtraukianti kuriama atmosfera ir dialogais bei gebanti apkrėsti (arba sustiprinti, jei tokia jau yra) romane vyraujančia nuotaika.

Pagal romaną 1977-aisiais buvo sukurtas filmas Bobby Deerfield, kurį režisavo Sydney Pollack, o pagrindinius vaidmenis atliko Al Pacino ir Marthe Keller.

8.7. Art Spiegelman ,,Maus”

Art Spiegelman aprašyti savo tėvo išgyvenimus karo metu nusprendė taip, kaip moka geriausiai – komikso forma. Iš to ir gimė dviejų dalių grafinis romanas ,,Maus”, kuriame atskleidžiamas autoriaus tėvo gyvenimas ne tik II pasaulinio karo metu, bet ir dabar, taip pat nemažai dėmesio skiriama sūnaus ir tėvo santykiams.

,,Maus” pasakojimo forma yra ne tik tai, kas patraukia dėmesį ir skatina perskaityti šią knygą, bet ir tai, kas padeda išlaikyti susidomėjimą iki pat pabaigos. Tautos vaizduojamos kaip tam tikri gyvūnai: žydai – pelės, vokiečiai – katės, lenkai – kiaulės, amerikiečiai – šunys ir kt. Todėl nenuostabu, kad prajuokina situacija, kai žydė, kuri, kaip minėta, vaizduojama kaip pelė, išsigąsta žiurkių. Iliustracijos apgalvotos iki mažiausių detalių, dialogai ir monologai – tokie, kad vietomis sugeba perteikti emocijas ir įvykius kur kas geriau nei kitas autorius perteiktų ilgiausiu tekstu, netrūksta ironijos, tragikomiškų situacijų ir pastebėjimų. Žydų persekiojimas, gaudymas, vežimas į koncentracijos stovyklas, kankinimas ir naikinimas, o šalia to – ir dabartis, kur vaizduojamas praeities sužalotas žmogus, niekaip negalintis prisitaikyti prie dabartinės visuomenės, jos normų ir pasikeitusių taisyklių. A. Spiegelman tėvas aprašomoje dabartyje mane erzino ne ką mažiau nei kitus žmones aplink jį, tačiau matant tai, kaip jis buvo privertas kovoti už savo gyvybę, kokiomis sąlygomis gyventi, nesunku pateisinti, kodėl dabar, jau senas ir ligotas vyriškis, kuris sugebėjo tiek visko išgyventi, pasižymi tam tikromis būdo savybėmis. Autorius nesistengė koncentruotis tik į tėvą, savo jausmams, santykiui su tėvu, jo praeitimi skirta ne tiek ir mažai dėmesio. Jaučiama kaltė ten, kur jos, rodos, jis visai neturėtų jausti, kylantys prieštaravimai, konfliktai su tėvu, daug klausimų, į kuriuos norisi gauti atsakymus, bandymas viską suvokti, pateisinti kai kurias tėvo charakterio ypatybes ir bandyti su jomis ,,susigyventi”, troškimas visą istoriją užrašyti ir po to, kai buvo išleista pirmoji dalis, bandymas atsiriboti nuo viso nereikalingo susidomėjimo – tai ir dar daugiau galima pastebėti skaitant. Tad galima teigti, kad romanas daugiasluoksnis ir jį galima nagrinėti iš įvairių kampų.

Kad ir būdavo momentų, kai nejučia susitelkimas ties romanu kažkur dingdavo, skaityti buvo įdomu. Ir ne tik skaityti, bet ir nagrinėti iliustracijas, stebėti, kaip tinkamai jos papildo tekstą. Iki šiol negalvojau, kad komiksas galėtų būti tinkama forma perteikti tokio siužeto kūrinį. Dabar jau žinosiu, kad gali. Ir netgi labai neprastai.

Patiko.