14.1. Ruth Ozeki „Knyga laiko būčiai“


Visada norisi metus pradėti su įdomia knyga. Turėjau įtarimą, kad „Knyga laiko būčiai“ bus būtent tokia. Tačiau pradžioje taip lėtai skaičiau aš ją, nepaisant sudominusių personažų bei siužetinės linijos, kad galiausiai pradėjau mėtytis, vis pasiimdama paskaityti kurią nors kitą, bet taip ir neapsistodama prie nė vienos, kol supratau, kad visai ne knygose, o manyje yra problema. Tuomet, kai nustojau save versti sėsti prie knygos, o tik po vieną ar du skyrius paskaitydama galiausiai įsitraukiau tiek, kad likusią pusę knygos per porą prisėdimų ir perskaičiau. Kodėl tiek pasakoju apie tai, kaip sekėsi skaityti? Ogi todėl, kad man šios knygos siužetas susisiejo su būtent šia patirtimi. Ramybė, susitelkimas į šią akimirką, neskubėjimas ir tinkamo meto išlaukimas – visa tai radau knygoje, o užbaigusi skaityti pagalvojau, kad reiktų man tai prisiminti kaskart, kai tik graušiu save, kad dvi savaites 500 puslapių knygą skaitau. Nes išties nėra kur skubėti.

Autorė sumaniai ir įdomiai supina žiaurias patyčias kenčiančios paauglės Nao, bedarbio ir gyvenimo džiaugsmą praradusio tėčio, daugiau nei šimtmetį gyvenančios budistų vienuolės prosenelės bei kitoje Ramiojo vandenyno pusėje nuo Tokijo Britų Kolumbijos saloje įsikūrusios jau daug laiko nesugebančios užbaigti naujos knygos rašytojos Rutos bei jos vyro, visiškai gamtos mylėtojo ir pilnos galvos įvairiausių faktų savininko, gyvenimus. Liūdnai šviesi knyga su itin natūraliais personažais. Nėra čia nei gerų, nei blogų veikėjų, kiekvienas turi erzinančių savybių ir savanaudišku bei, kaip kai kurie įvardintų, nedorų minčių, pasidavus pykčio ar nusivylimo akimirkai. Yra daug skausmo: čia ir veikėjai, norintys nusižudyti, ir senolė, atsitraukusi iš civilizacijos į budistų šventyklą po to, kai Antrojo pasaulinio karo metu mirė sūnus, yra ir baisių karo vaizdų, taip pat iš akademinės, užsienio kalbų ir filosofijos pripildytos aplinkos ištraukto jaunuolio, kuris buvo priverstas kariauti, nors buvo visiškas pacifistas, patirčių, nemažai ir personažų netikėjimo savimi, abejonių dėl to, kur ir ko nori iš gyvenimo, santykių trapumo. Skaitant kiekvienas veikėjas tapo vis labiau savas, pabaigoje atrodė, kad skaityčiau ir toliau, jei tik būtų daugiau, lyg kokį serialą, kuriame rodoma tik kasdienybė, nes visiškai nenorėjau paleisti personažų. Labai gražus, įtraukiantis pasakojimas, vienu metu apsiašaroti sugebėjau. Tai viena tų knygų, kuriose neretai daugiau tylos reiškia daugiau susikalbėjimo, nes pravėrus burnas pasigirsta nebūtinai tie žodžiai, kuriuos veikėjai nori pasakyti, lygiai taip pat kaip ir realiame gyvenime.

Puiki knyga metų pradžiai. Beje, lipduko nuo viršelio taip ir nedrįsau nuimti, tad taip ir liko baltas viršelis su raudonu skrituliu.

Šį pavasarį „Baltos lankos“ planuoja išleisti kitą R. Ozeki knygą – „The Book of Form and Emptiness“.

Advertisement

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.