1.13. Honore de Balzac ,,Tėvas Gorijo''

Dar viena knyga, kurią yra privaloma perskaityti. Ne tik moksleiviams, bet ir suaugusiems- jei dar neskaitę. Tai- vadinamoji klasika, su kuria patariama susipažinti.

Tai knyga, pasakojanti apie beprotišką tėvo meilę dukterims. Tokios meilės trokšta kiekvienas vaikas, nesvarbu, ar mažas, ar jau suaugęs. Tėvas Gorijo įkūnijo tėvo idealą, kurio siekti turi visi tėvai. Tokia besąlygiška meilė, kuria savo dukteris mylėjo Gorijo, yra neįkainojama. Visiška priešingybė- dukterys. Tokių nedėkingų vaikų nelinkėčiau nė vieniems tėvams…

Pradžia nuobodoka, o tėvas Gorijo tikrai neatlieka pagrindinio ,,vaidmens“. Šį ,,vaidmenį“ pasiima jaunas teisės studentas Eugenijus. Kaip ir kiekvienas neturtingas jaunuolis, taip ir jis trokšta tapti turtingu, sukiotis tarp įtakingų asmenų. Jis ir išsiaiškina paslaptingą tėvo Gorijo istoriją ir tampa šios nedėkingos dukterų meilės tėvui liudininkas. Įpusėjus knygai įvykiai ima greičiau rutuliotis, gerumas, meilė, pasiaukojimas maišosi su nedėkingumu, gobšumu, puikybe. Galas, kaip ir buvo galima tikėtis, liūdnas, netgi sukrečiantis… Viltis numiršta…

Būtent pabaiga mane sujaudino, davė peno apmąstymams. Tikros dukros. Jas tėvas lepino, mylėjo, davė visko, ko tik užsigeisdavo, tenkino visus norus. O ką jis gavo mainais? Taip, galbūt prie to prisidėjo ir žentai, tačiau ir dukros- ne šventuolės. Kaip galima paaiškinti tai, kad dukterys eidavo pas tėvą tik tada, kai joms reikdavo pinigų. Iš turtingo verslininko savo dukterų dėka Gorijo tapo pajuokos vertu seniu, kuris vos išgali susimokėti už nuomą… O galiausiai lieka net be paskutinio su. Tik su auksiniu medalionu, kuriame laikė dukterų garbanėles… Jei jis nebūtų buvęs toks mylintis tėvas, jis būtų paskutines dienas praleidęs ramiai, be jokių rūpesčių, o ne apšnerkštame pensiono kambarėlyje.

Sukrėtė ir XIXa. gyvenimas. Pobuviai, pokyliai, visi kiti aukštuomenei skirti renginiai nė nemėgino slėpti, kad turtingi sutuoktiniai turi meilužius. Bankininko žmona su studentu gal tik pavydą galėjo sukelti, o ne pasišlykštėjimą, kad taip niekinamos santuokos vertybės. Visi taip elgėsi ir atrodė, kad tai- normalu.

Pensiono šeimininkė ponia Vokė melžė iš savo gyventojų paskutinius pinigus, maitindama ne pačiu geriausiu maistu.. Pensione kalbos buvo tuščios, bereikšmės. Jų nepakeisdavo net sukrečiantys įvykiai (suėmė, nužudė- ai, koks skirtumas). Jie kalbėdavo taip, lyg nieko nebūtų įvykę. Ponia Vokė buvo gobši- iš dalies tai suprantama. Juk tai- vienintelis jos pragyvenimo šaltinis. Bet kai žmogus guli mirties patale, nesvarbu, kad jis jai nebuvo reikšmingas, prašymas, kone reikalavimas sumokėti pinigus už nuomą, paklodes- ar tai nepasibaisėtina?

Citata:

Reikia mirti, kad žinotum, kas yra vaikai. (…) Jūs jiems duodate gyvybes, o jie jums- mirtį. Jūs juos vedate į pasaulį, o jie jus išgena iš jo.   (252 psl. )