11.27. Sally Rooney „Normal People“ („Normalūs žmonės“)


„Normal People“ skaičiau angliškai, nors jei pirkdama knygą būčiau žinojusi, kad greitai atsiras lietuviškas leidimas, tikriausiai būtų viskas vykę kaip įprastai, t.y. rankose laikyčiau lietuvišką tekstą. Bet šiaip visai džiuginanti patirtis buvo, nes šio romano labai norėjau, todėl neužlaikiau jo neskaityto tiek, kiek įprastai užsiguli dauguma mano pačios įsigytų knygų, o ir grožinės literatūros anglų kalba beveik neskaitau, tad buvo proga šiek tiek pamankštinti smegenis.

Mariana ir Konelis lanko tą pačią mokyklą, tačiau jų pasauliai – itin skirtingi. Mergina neturi draugų, mokykloje laikosi atokiai nuo kitų, šeimoje nesijaučia mylima. Karts nuo karto jos namuose apsilanko Konelis, kuris atvyksta parsivežti mamos, dirbančios Marianos name valytoja. Nors vaikinas neturtingas, jam sekasi mokykloje, kurioje yra populiarus ir visų mėgstamas. Šių susitikimų metu abu jaunuoliai ima labiau pažinti vienas kitą, užsimezga keista, nuo kitų slepiama draugystė. Bėga mėnesiai, mokyklą keičia universitetas, jų gyvenimai keičiasi, o draugystė, pilna išsiskyrimų ir susitaikymų, išlieka tokia pat chaotiška ir sudėtinga.

Veiksmas trunka maždaug ketverius metus, įvykius kiekviename skyriuje skiria dažniausiai kelių mėnesių, nors pasitaiko, kad ir vos kelių dienų ar minučių laikotarpis. Pasakojimo būdas iš karto priminė kažkada skaitytą D. Nicholls „Viena diena“, kur kiekvienas skyrius buvo skirtas vienai vienų metų dienai (tiesą sakant, prisiminimas taip paveikė, kad užsinorėjau kada nors vėl perskaityti minėtą romaną, o pačią pirmą dieną, kai pradėjau „Normal People“, įsijungiau ir filmą, kurį profilaktiškai karts nuo karto pažiūriu). Siužetas, ypač pradžioje, atrodė kaip skirtas paauglių auditorijai, tekstas irgi ganėtinai lengvas, bet po kiek laiko jau galėjau suprasti, kodėl ši knyga buvo pastebėta ne tik skaitytojų, bet ir kritikų. Rutuliojantis siužetui atsiranda vis daugiau tamsos, nemažai dėmesio skiriama  veikėjų vidinei būsenai, komplikuotiems santykiams tiek su savimi, tiek aplinkiniais – tai, kas iš pradžių atrodo kaip tipiška romantinė istorija, po truputį atsiskleidžia visai kitomis spalvomis.

I don’t know what’s wrong with me, says Marianne. I don’t know why I can’t be like normal people.

Knygos autorė bando paliesti nemažai sudėtingų temų: savivertę, depresiją, nerimą, norą prisitaikyti prie kitų, rasti artimų draugų, fizinį ir psichologinį smurtą, toksiškus santykius (su draugais, šeima, mylimu žmogumi), baimę dėl miglotos ateities, gyvenimo tikslų paiešką ir kitas. Šviesių spalvų nėra daug, nes šalia veikėjų kone visad – beprasmybė ir tuštuma, kito ar savęs skaudinimas, bandymas tokiu būdu kažką sau įrodyti. Net ir abu pagrindiniai veikėjai – vieniši viduje ir pasiklydę savyje – rodos, negali būti nei kartu, nei atskirai. Tiesa, kažkiek šviesos suteikdavo kai kurie Marianos ir Konelio susitikimai: kai pasimetę gyvenimuose sutikdavo vienas kitą, bent keletą valandų pasijausdavo kito suprasti, palaikomi, galintys nieko nevaidinti, būti savimi. Pateikimas to, ką jie bėgant mėnesiams veikia, kaip stengiasi būti tais normaliais žmonėmis, krenta žemyn, vėl bando keltis, priimti savo „keistenybes“ įtraukia, skaityti buvo įdomu, kasdien stengdavausi nors keliasdešimt puslapių perskaityti, kad ir ne kiekvieną vakarą po darbo būdavo jėgų (tad eilinį sykį daugiausiai ir perskaičiau būtent per laisvadienius). Nors kalbama apie savarankišką gyvenimą pradedančius jaunuolius, tačiau daug kas gali būti pažįstama įvairaus amžiaus žmonėms. Tik galvoju, kad kalbėti apie tokius komplikuotus gyvenimus – gan sunku ir todėl nesu tikra, ar pavyko viską tinkamai aprėpti, kai kurios temos paliestos gan paviršutiniškai.

It reminds her of how she used to feel in Sweeden, a kind of nothingness, like there’s no life inside her. She hates the person she has become, without feeling any power to change anything about herself.

Ir vis dėlto. Veikėjų realumas, jų įsisukimas nesibaigiančiame rate, iš kurio niekaip negalėdavo pasprukti, įtaigus charakterių vystymas, dialogai, kurių nemaža dalis buvo nepaviršutiniški, paliečiantys tas pačias aukščiau minėtas rimtesnes temas, sukurta niūri, bet vilties turinti atmosfera man paliko gerą įspūdį, mielai ir toliau būčiau skaičiusi, jei tik būtų daugiau skyrių. Pabaiga irgi patiko – man ji pasirodė natūraliai išplaukianti iš viso pasakojimo, nesuteikianti veikėjams taip norėtos ramybės, labiau abejonę dėl to, kas galėtų įvykti tolesniuose jų gyvenimo skyriuose, svarstymų, kiek viskas vėl kartotųsi, o kiek – visai kitaip pasisuktų. O jei taip visai paprastai – čia viena tų knygų, kurią įvardinčiau kaip „mano“ – suprantu, kad nėra kažkuo išskirtinė, bet turi daug visko, apie ką pastaruoju metu mėgstu skaityti.

Ne veiksmo, o knygų apie santykius ir vidinę būseną mėgėjams. Tik kaip jau užsiminiau, vietomis primena paauglišką literatūrą, tai svarbu prisižiūrėjus, kokioms premijoms knyga buvo nominuota ar kokius apdovanojimus laimėjo, pernelyg aukštai neužkelti kartelės.

Nors jau buvau mačiusi, kad kuriamas serialas, bet tik šįvakar sužinojau, kad pasirodyti turėtų jau šį mėnesį. Laiku knygą perskaičiau. Daugiau informacijos apie serialą čia.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.