Buvau benuleidžianti rankas, kai bandydama išsirinkti, ką galėčiau skaityti, atmečiau visus turimus variantus, nes niekas nepatiko ir nė vienas romanas neatrodė man galintis duoti tai, ko norėjosi. Sukau ratus, galvojau, ką čia sugalvojus, kol galop grįžau prie vienos iš ,,atmestų“ knygų – ,,Dangus neturi išrinktųjų“ (mano senas leidimas vadinasi ,,Gyvenimas skolon“). Netikėjau, kad perskaitysiu daugiau nei 50 puslapių, jau buvau ir skirtuką pasiruošusi, bet greitai supratau, kad jo neprireiks – nepaisant dvejonių (kurios susijusios su paskutiniu skaitytu ir visiškai nepatikusiu E. M. Remarque kūriniu), išsirinkau būtent tai, ko ir ieškojau šįvakar.
Liliana, serganti ir žinanti, kad gyventi jai liko ne tiek ir daug, susipažįsta sanatorijoje su draugą aplankyti atvykusiu lenktynininku Klerfė. Mergina nutaria nebešvaistyti laiko vietoje, kurioje jaučiasi lyg kalėjime, ir išvyksta kartu su naujuoju pažįstamu. Taip prasideda jų draugystė, besirutuliojanti įvairiose Europos vietose.
Lėtas, ramus, melancholiškas romanas, kuriame, kaip ir kituose E. M. Remarque kūriniuose, keliami gyvenimo ir mirties, vienatvės, prasmės klausimai. Personažai – skirtingai vertinantys laiką (vienas – gyvenantis taip, lyg dar gyvens visą amžinybę ir nebijantis žaisti su mirtimi, kita – suvokianti turinti ribotą laiką ir todėl visai kitaip vertinanti viską, kas vyksta aplink) ir dėl to jaučiami romantiniai jausmai vienas kitam vis vien nesugeba jų išlaisvinti nuo jaučiamos vienatvės. Rimti pokalbiai paįvairinami ironija, karts nuo karto, kai veikėjai pasisuka prie meilės temos, pasitaiko ir saldesnių dialogų, bet tas saldumas šįsyk ne taip erzino, net ir tuos gražiuosius žodžius skaitant jautėsi, kaip viskas persmelkta liūdesiu, pojūčiu, kaip viskas kažkuriuo metu negrįžtamai sugrius. Vakariniai ir naktiniai pasivaikščiojimai, sėdėjimai baruose, egzistencinių temų nagrinėjimas – visa tai taip remarkiška bei pažįstama iš kitų jo romanų, tačiau būtent nuotaika ir atmosfera, kurios būdingos šio rašytojo kūrybai, ir labiausiai traukia vis paimti jo knygas, nepaisant to, kad daug kas jau bus girdėta, skaityta, nuspėjama. Ne visada, kaip jau teko pastebėti, šito pakanka, kad likčiau patenkinta pačiu kūriniu, tačiau šįsyk išties liko geras jausmas, taip ir norėjosi imti dar vieną autoriaus knygą, kad tik dar kurį laiką pabūčiau toje atmosferoje.
,,Dangus neturi išrinktųjų“ – dar viena E. M. Remarque knyga, įtraukianti kuriama atmosfera ir dialogais bei gebanti apkrėsti (arba sustiprinti, jei tokia jau yra) romane vyraujančia nuotaika.
Pagal romaną 1977-aisiais buvo sukurtas filmas Bobby Deerfield, kurį režisavo Sydney Pollack, o pagrindinius vaidmenis atliko Al Pacino ir Marthe Keller.
Mano knygų pasaulis 