8.8. E. M. Remarque ,,Dangus neturi išrinktųjų“

Buvau benuleidžianti rankas, kai bandydama išsirinkti, ką galėčiau skaityti, atmečiau visus turimus variantus, nes niekas nepatiko ir nė vienas romanas neatrodė man galintis duoti tai, ko norėjosi. Sukau ratus, galvojau, ką čia sugalvojus, kol galop grįžau prie vienos iš ,,atmestų“ knygų – ,,Dangus neturi išrinktųjų“ (mano senas leidimas vadinasi ,,Gyvenimas skolon“). Netikėjau, kad perskaitysiu daugiau nei 50 puslapių, jau buvau ir skirtuką pasiruošusi, bet greitai supratau, kad jo neprireiks – nepaisant dvejonių (kurios susijusios su paskutiniu skaitytu ir visiškai nepatikusiu E. M. Remarque kūriniu), išsirinkau būtent tai, ko ir ieškojau šįvakar.

Liliana, serganti ir žinanti, kad gyventi jai liko ne tiek ir daug, susipažįsta sanatorijoje su draugą aplankyti atvykusiu lenktynininku Klerfė. Mergina nutaria nebešvaistyti laiko vietoje, kurioje jaučiasi lyg kalėjime, ir išvyksta kartu su naujuoju pažįstamu. Taip prasideda jų draugystė, besirutuliojanti įvairiose Europos vietose.

Lėtas, ramus, melancholiškas romanas, kuriame, kaip ir kituose E. M. Remarque kūriniuose, keliami gyvenimo ir mirties, vienatvės, prasmės klausimai. Personažai – skirtingai vertinantys laiką (vienas – gyvenantis taip, lyg dar gyvens visą amžinybę ir nebijantis žaisti su mirtimi, kita – suvokianti turinti ribotą laiką ir todėl visai kitaip vertinanti viską, kas vyksta aplink) ir dėl to jaučiami romantiniai jausmai vienas kitam vis vien nesugeba jų išlaisvinti nuo jaučiamos vienatvės. Rimti pokalbiai paįvairinami ironija, karts nuo karto, kai veikėjai pasisuka prie meilės temos, pasitaiko ir saldesnių dialogų, bet tas saldumas šįsyk ne taip erzino, net ir tuos gražiuosius žodžius skaitant jautėsi, kaip viskas persmelkta liūdesiu, pojūčiu, kaip viskas kažkuriuo metu negrįžtamai sugrius. Vakariniai ir naktiniai pasivaikščiojimai, sėdėjimai baruose, egzistencinių temų nagrinėjimas – visa tai taip remarkiška bei pažįstama iš kitų jo romanų, tačiau būtent nuotaika ir atmosfera, kurios būdingos šio rašytojo kūrybai, ir labiausiai traukia vis paimti jo knygas, nepaisant to, kad daug kas jau bus girdėta, skaityta, nuspėjama. Ne visada, kaip jau teko pastebėti, šito pakanka, kad likčiau patenkinta pačiu kūriniu, tačiau šįsyk išties liko geras jausmas, taip ir norėjosi imti dar vieną autoriaus knygą, kad tik dar kurį laiką pabūčiau toje atmosferoje.

,,Dangus neturi išrinktųjų“ – dar viena E. M. Remarque knyga, įtraukianti kuriama atmosfera ir dialogais bei gebanti apkrėsti (arba sustiprinti, jei tokia jau yra) romane vyraujančia nuotaika.

Pagal romaną 1977-aisiais buvo sukurtas filmas Bobby Deerfield, kurį režisavo Sydney Pollack, o pagrindinius vaidmenis atliko Al Pacino ir Marthe Keller.

8.1. Erich Maria Remarque ,,Stotis ties horizontu“

,,Stotis ties horizontu“ – pirmoji šiais metais perskaityta knyga. Ir dar būtent E. M. Remarque paėmiau, kuris jau ne kartą ir ne du per visą tinklaraščio istoriją minėtas bei girtas. Deja, knyga nemenkai nuvylė. Iki šiol negalvojau, kad kalbėdama apie kurią nors E. M. Remarque knygą pavartosiu tokius žodžius, bet skaitydama ją ganėtinai vargau, nenoriai grįždavau prie jos. Jei būtų kokio nors kito autoriaus knyga, tai tikriausiai jau ir būčiau numetusi, atsižvelgiant į pastarųjų mėnesių pomėgį tai daryti, bet  čia jau niekaip sau to negalėjau leisti.

Siužetas skiriasi nuo kitų autoriaus knygų, kurias tekę skaityti praeity. Centre – Kajus, jaunas lenktynininkas, kuris mėgsta riziką, spalvingą gyvenimą. Jo akiratyje sukasi trys visiškai skirtingos moterys. Kiekvienoje iš jų jis randa ką nors, kas jį traukia. Bendraudamas su jomis ir ruošdamasis lenktynėmis jis galvoja apie tai, kokio gyvenimo nori (pastovaus, ramaus ar dinamiško ir nenuspėjamo), koks pasirinkimas būtų tinkamiausias jam pačiam. Taigi, karo čia nė lašo, bet visgi nemanau, kad tai yra šio romano blogybė. Autoriaus braižas įžvelgiamas, yra jam taip būdingos melancholijos, pagrindinis veikėjas irgi ganėtinai remarkiškas. Bet to nepakako, kad romanas įtrauktų. Kliuvo kuriamos intrigos, meilės trikampiai-keturkampiai, moterų portretai – apskritai buvo toks jausmas, lyg skaityčiau gan paviršutinišką meilės romaną, kur veikėjas nesvarbu pas kurią nueitų, būtų priimtas, o lenktynių laimėjimas viso romano metu pateikiamas lyg kokia riterių kova, kur laimėjęs varžybas laimi ir neaišku kuo ypatingos moters, besimėgaujančios šiuo varžymusi, dėmesį. Remarkiška atmosfera pasijausdavo tik retkarčiais, nes neretai ji būdavo tiesiog užgožiama. Bet visgi pasitaikė keletas ir išties stiprių momentų, aprašytų scenų, tad nurašyti knygos kaip visiškai nepatikusios, negaliu.

,,Stotis ties horizontu“ – romanas, kuriame pastebėjau tik užuomazgas to, ką mėgstu šio autoriaus kūryboje. Vis dėlto tai nenumalšino noro ateity perskaityti dar kelias likusias neskaitytas šio autoriaus knygas.

7.9. Erich Maria Remarque ,,Laikas gyventi ir laikas mirti“

remarque,,Kada pavirsta žmogžudyste tai, kas įprasta vadinti didvyriškumu?“

Buvau išsiilgusi E. M. Remarque rašymo stiliaus, jo gvildenamų temų, tad, kad perskaičiau dar vieną šio autoriaus knygą.

Ne veltui užsiminiau apie jo gvildenamas temas. Jos kartojasi. Todėl visad sakau, kad neverta šio autoriaus knygų skaityti viena po kitos, nes pasikartojimai tik ryškiau pasijaus, o tai gadins skaitymo malonumą. Ne vieno autoriaus (S. Brown, J. Picoult ir kt.), rašančio savo knygas pagal vieną formulę,  knygų jau senokai nebeimu, o štai E. M. Remarque skaityti noras nedingsta, nepaisant to, kad daugiau mažiau formulė naudojama irgi ta pati.

Lojali šiam autoriui išlieku dėl jau nesyk minėtos jo kuriamos atmosferos, simpatiškų, įdomių personažų. Lengva ,,panirti“ į jo knygas ir neišeiti, gera jausti personažą, kuris visoje toje beprotybėje sugeba blaiviai mąstyti (ir kovoti su masinėmis nuomonėmis, kelti klausimus), nors tuo pačiu lengva matyti ir tragizmą: tai kad mato, kad tyliai priešinasi, tik apsunkina jo gyvenimą, kuris nuspręstas kažkieno kito, kur nėra kitos išeities, tik plėšytis tarp savo įsitikinimų ir paklusimo valdžios norams. Todėl mažyčiai nusižengimai įstatymams tampa dideli tos akimirkos laimėjimai ir knygos personažams.

,,– Jūs šypsotės, – tarė jis, – Ir esat toks ramus. Kodėl nerėkiate?
– Aš rėkiu, – atsakė Greberis. – Tik jūs negirdite.

Greberis – pagrindinis veikėjas, kuris po trejų metų fronte gauna dviejų savaičių atostogas. Grįžęs į gimtąsias vietas jis pamato daugybę subombarduotų pastatų, taip pat – ir savo tėvų namus. Jis deda pastangas, kad surastų tėvus, apie kuriuos nėra jokios žinios. Netrukus susitinka ir vaikystėje pažintą Elizabetą, kuri jam padeda nors kiek atsiriboti nuo realybės. Tačiau žinojimas, kad netrukus teks vėl grįžti į frontą, sukelia ir laikinumo jausmą, kuris neleidžia ramiai mėgautis ,,šia akimirka“, nes laikas bėga nenumaldomai, aplinkui vis kas nors primena apie karą (dažnai vykstantys bombardavimai, kely besimaišantys pareigūnai, vežimas į konclagerius ir kt.). Todėl pabaigoje itin lengva suprasti veikėją, jo dvejones apie tai, kas tikra, o kas netikra. Pabaiga – tikėta, nes padariau tai, ką karts nuo karto mėgstu praktikuoti, t.y. perskaityti paskutinį puslapį, kai tik dalį knygos būnu perskaičiusi. Bet net ir žinojimas nesugadino bendro įspūdžio.

Patiko. Šiandien, baigdama paskutinius puslapius, pabaigoje net ir nusivyliau, kad tiek mažai buvau pasilikusi, nes dar nesinorėjo padėti jos į šalį.

Ekranizacija

1958-aisiais buvo sukurtas A Time to Love and a Time to Die, režisuotas Douglas Sirk. Daugiau informacijos galite rasti čia. Beje, šiame filme galima išvysti ir patį E. M. Remarque.

5.39. Erich Maria Remarque ,,Naktis Lisabonoje“

wpid-20140109T154344Viena naktis Lisabonoje – mieste, kuriame išsipildo ne vieno emigranto svajonė ištrūkti iš nesibaigiančio užburto rato, kai eini iš šalies į šalį, kol tave pagauna, parveža atgal, o tada vėl esi priverstas bėgti. Jau nekalbant apie prieš tai patirtus sunkumus ir visas karo baisybes. Per šią naktį yra papasakojama vieno vyriškio meilės istorija. Taip, kaip gali papasakoti tik E. M. Remarque. Ir todėl skaityti – vienas malonumas. Juk atrodo meilės istorija – tai taip nuobodu, saldu. Bet šis autorius sugeba parašyti tokias istorijas, kad niekuomet į galvą neateina žodžiai: čia buvo perspausta, čia per saldu, taip nebūna. Nes skaitau ir norisi tikėti, kad būtent taip būna. Ir kad buvo. Ir kad visais laikais buvo žmonių, kurie sugebėdavo būtent tokią meilę išgyventi. Ir ne tik meilę, bet ir karą, jo baisumus, gyvenimą neturint savo šalies, namų, būti priverstam gyventi atskirai nuo žmonos (nes o kas, jei kiti sužinos, kas tu, ir netrukus už durų jau stovės pareigūnai). O kaip skaudžiai, įdomiai ir giliai jau ne vienoje knygoje narstoma pasų tema: ar perimdami pasą, tapatybę nebūdavo perimama ir dalis to žmogaus savybių? Ir kas yra gyvenimas? Kančia? Malonė? Ko vertas veikėjų gyvenamas gyvenimas, kuriame nesimato jokių prošvaisčių? Kuriame yra tik kitas žmogus, kuris ir laiko nuo beprotystės. Bet kas tiems, kurie to žmogaus neturi?..

Nieko naujo nepasakysiu, nes E. M. Remarque man patinka. Taip, temos kartojasi, bet skaityčiau dar ir dar. Kas kiek laiko šio autoriaus man vis prisireikia. Kažkokia ramybė iš jo pusės, o ir veikėjų pasaulėžiūra neretai būna artima mano pačios. Na, ir kas, kad gyvename skirtingu metu.

Tiesa, visgi tai yra kiek silpnesnė knyga lyginant su kai kuriomis skaitytomis. Bet skaityti vis vien verta, ypač, jei mėgstat šį autorių.

Ekranizacija

1971-aisiais buvo sukurtas filmas Die Nacht von Lissabon, tačiau apie jį informacijos radau labai mažai. Tai buvo televizijai skirtas filmas, sukurtas Vokietijoje, o vaidmenis jame atliko Martin Benrath, Erika Pluhar ir Horst Frank.

5.30. Erich Maria Remarque ,,Mylėk savo artimą“

virselis-230,,Keista, kad jų galia žmonėms tokia didelė. Mūsų protėviai virpėdavo bijodami griaustinio ir žaibo, tigrų ir žemės drebėjimo, vėliau – kardų, plėšikų, maro ir Dievo. O mes drebame išvydę spausdintą popierių – pinigų banknotą ar pasą. Neandertaliečiai žūdavo nuo kuokos, romėnai – nuo ieties, viduramžiais žmonės krisdavo nuo maro, o dabar mus gali pražudyti popieriaus skiautelė.“

Ne veltui citata – apie pinigus ir pasus. Pasas reikalingas tam, kad įrodytum savo pilietybę, o pinigai – tam, kad išgyventum. Šį kartą E. M. Remarque atsigręžia į tuos žmones, kurie po 1933 m. priversti ieškoti naujos tėvynės. Jie emigruoja iš vienos šalies į kitą, neturėdami ne asmens dokumentų, nei vizų. Liūdniausia, kad nė viena šalis nenori priimti emigrantų, todėl sugautieji yra grąžinami į tą šalį, iš kurios ką tik buvo išvaryti. Įvykių centre – Jozefas Šteineris, Liudvikas Kernas ir Rut Holand.

Užtenka tik kelias sekundes pagalvoti apie jų padėtį, ir nori nenori supranti, kaip tai siaubinga. Ir netgi absurdiška bei tragikomiška. Argi ne graudu ir juokinga tuo pačiu metu skaitant, kai veikėjas yra pagaunamas pareigūnų dėl to, kad gyvena nelegaliai (sakykime Austrijoje), todėl išsiunčiamas į šalį, iš kurios jis čia atkeliavo (pvz. Šveicariją). Visai netrukus po išsiuntimo pabėgėlis vėl pagaunamas, šįsyk Šveicarijoje. Čia vėl jo klausiama, iš kokios šalies jis buvo čia atsiųstas, ir galop išsiunčiamas vėl į Austriją. Ir taip gali būti užburtas ratas, paįvairinamas įvairios trukmės areštu. Aišku, emigrantas turi galimybę iš karto po persiuntimo į šalį tą pačią dieną kreiptis į policiją dėl leidimo laikinai gyventi. Tačiau, jei pasiseka (t.y. jei nenuvaromas šalin), gauna leidimą vos keletui dienų, kartais – ir keletui savaičių. Tačiau leidimas leidžia tik ramiai vaikščioti gatvėmis, nes dirbti vis tiek negali. Ir viskas tik dėl to, kad esi nors kiek susijęs su žydais (pvz.: pats esi žydas, tavo antroji pusė – žydų kraujo, tavo kažkuris iš tėvų – žydas ir pan.). Taigi, planuoti, kas bus ryt ar poryt, nelabai kuris iš pabėgėlių gali, jau nekalbant apie planus kelioms savaitėms, mėnesiams ar metams į priekį…

Ir kurgi atsidurtų E. M. Remarque veikėjai, jei ne visi tie sutikti geri žmonės, jei ne sėkmė, kuri aplanko retokai, bet bent jau aplanko, jei ne meilė, kuri ir yra priežastis, dėl kurios verta išgyventi, jei ne viltis, kad galbūt pavyks sulaukti to laiko, kai pagaliau vėl galėsi gyventi kaip visavertis šalies gyventojas. Pabrėžiamos amžinosios vertybės, kuriomis ir gyvena E. M. Remarque knygų personažai. Vienišumu, liūdesiu ir egzistencinių klausimų kėlimu pasižymintys veikėjai traukia savo mintimis, savo požiūriais. Aišku, netrūksta ir žmonių, kurie ima susitaikyti su savo padėtimi, nebemato prasmės gyventi šio gyvenimo ir renkasi jų nuomone vienintelę išeitį.

Daug kas sako, kad šis autorius daugeliui patinka tik jaunystėje, o po to kažkaip visai kitaip ima į jo knygas žvelgti. Tikiuosi, tos jaunystės manyje liks dar ilgai bent jau tiek, kad vis dar su tokiu malonumu imčiau E. M. Remarque knygas ir jas skaityčiau. Kaip kažkurią dieną vienai draugei rašiau: niekaip nesuprantu, kaip kiekviena šio autoriaus knyga gali taip pakerėti, kai akys taip lengvai slysta tekstu, o romano nesinori paleisti tol, kol neužverčiu paskutinio puslapio. Aišku, viena kita išimtis pasitaiko, o ir ši knyga nėra viena geriausių (bet vis tiek gera!), bet tas malonumas skaitant apima visą laiką toks pat.

Ekranizacijos

Pasak imdb.com, ši knyga buvo trissyk ekranizuota.

1921 m. pasirodė pirmoji ne tik šio romano, bet ir apskritai E. M. Remarque kūrybos ekranizacija Flotsam (Didžioji Britanija), tačiau apie ją žinių beveik nėra, net ir režisierius bei aktoriai žinomi tik kaip šio filmo aktoriai.

1951 m. pasirodė Semih Evin ekranizacija Demir perde (Turkija). Apie ją informacijos taip pat nedaug.

Kiek žinomesnė atrodo 1941 m. ekranizacija So Ends Our Night (JAV). Ją režisavo John Cromwell, pagr. vaidmenis atliko Fredric March, Margaret Sullavan, Glenn Ford. Filmas nominuotas Oskarui už geriausią muziką.

4.52. Erich Maria Remarque ,,Gyvybės kibirkštis“

erich-maria-remarque-gyvybc497s-kibirkc5a1tis,,… kiekvienas iš jų buvo žmogus; tačiau šitai jie beveik buvo užmiršę.“

E. M. Remarque šioje knygoje atsigręžia į tuos, kurie Antrojo pasaulinio karo metu buvo ištremti į koncentracijos stovyklas. Nr. 509 yra politinis kalinys, pastarąsias dienas leidžiantis Mažajame lageryje- taip vadinamas lageris, kuriame gyvena jau vos bepasivelkantys ir darbui nebetinkami kaliniai, tai priešpaskutinė stotelė (paskutinė- krematoriumas), kurioje ilgiau užsibūna tik maža dalis kalinių. Nr. 509 yra konclagerio senbuvis, čia gyvenantis (o gal tiksliau egzistuojantis?) jau kone dešimt metų.

E. M. Remarque rašo švelniai, netgi kiek su ironija. Jo tikslas- ne kuo tiksliau aprašyti žiaurumus (nors manau žmogui, gyvenančiam ten ne vienerius metus, visi žiaurumai nebeatrodo tokie baisūs, nes jis tiesiog atbunka), o kalinio stiprybę, orumą ir išlikimą žmogumi. O tai yra sunku, kai už kiekvieną kąsnį turi kovoti, žiūrėti, kad tik kas nepasičiuptų. Ir ką jau bekalbėti, to maisto dažnam nepakanka net gyvybės palaikymui.

Ši knyga ir apie viltį, kurios išsižada daugelis kalinių, tačiau pasklidę gandai apie artėjančius amerikiečius, kurie įsiveržė į Vokietiją, po truputį ją užžiebia ir, kad ir bijodami svajoti, pamažu kaliniai suvokia, kad jiems tereikia kažkaip išgyventi iki Tos dienos, kai vėl taps laisvi. Autorius atsigręžia ir SS pareigūnus, aprašydamas jų elgesį ir mintis, kurios užplūdo vis labiau suprantant, kad toji diena, kai bus baudžiami nebe tie kaliniai (o gal tiesiog skeletai, kaip rašytojas mėgsta juos vadinti), o pareigūnai.

Liūdna, tačiau tuo pat metu ir šviesi knyga. Gal ir nepasirodė man ji tokia puiki kaip paskutinė šio autoriaus skaityta ,,Kelias atgal“, bet vis vien verta skaitymo knyga. Ypač paliko įspūdį paskutiniai puslapiai, kuriuos su malonumu skaityčiau vėl ir vėl…

4.29. Erich Maria Remarque ,,Kelias atgal“

show,,Mes esame dar beveik nekalti, bet mūsų vaizduotė sumaitota, mes net nepastebėjome, kaip tai atsitiko; mes dar nieko nežinojome apie meilę, o mus jau viešai visus iš eilės patikrino, ar nesergame venerinėmis ligomis.“

Karas. Kam jo reikia? Tiems, kurie trokšta valdžios, bet dėl to nesirengia pajudinti nė piršto, jie nekariauja fronte, tik sėdi saugūs ir siunčia vis daugiau eilinių vyrų į atviras žudynes, kur niekada nežinai, kada išauš paskutinė diena, kur kiekviena akimirka gali būti paskutinė. Ir netgi klaidinga sakyti ,,vyrų“, nes, kaip žinia, siųsdavo ir tuos, kuriems iki ,,vyro“ dar reikia gerokai paūgėti (ne tik fiziškai, bet ir emociškai). Būtent visai ne vyrai, o tik kone vaikai buvo ir šios knygos pagrindiniai veikėjai. Jie mokėsi, džiaugėsi nerūpestinga jaunyste, o staiga buvo pasiųsti į frontą.

,,Kelias atgal“ – atsigręžiama į grįžimą atgal, kai po pasibaigusio karo likusieji kariai buvo išsiųsti namo. Visi namiškiai tikisi, kad jų sūnūs/vyrai/draugai bus išlikę tokie patys, kad viskas grįš į senas vėžes. Tačiau to tikėtis yra juokinga. Užteko kelerių metų, kad jie suaugtų, kad neįsivaizduotų kitokio gyvenimo nei fronte, kad  įprastame gyvenime matytų tik beprasmybę, o aplinkiniuose- visišką nesupratimą, ką jaunuoliams iš tiesų teko iškęsti. Juk niekas pernelyg nesigilino į karių patyrimus, taip, aišku, kad jie ir šaudė, ir žudė, ir žūdavo, tačiau, rodos, kol tiesiai į akis vienas ar kitas veikėjas paprastais, bet aiškiais žodžiais, visiškai nepagražindamas, nepasakydavo, kaip tame kare iš tiesų viskas yra, žmonės, kurie nebuvo fronte, nesuvokdavo tikrojo baisumo.

Ką daryti grįžus iš karo? Kuo užsiimti? Kaip gyventi? Kai viskas atrodo beprasmiška ir svetima, kai nebesupranti aplinkinių, o jie nebesupranta tavęs, kai niekam negali papasakoti visko, kas susikaupę viduje, kai kare rizikuojama buvo kas sekundę ir vienintelis rūpestis- išsaugoti gyvybę, kai tuo tarpu realiame gyvenime rūpinamasi dėl kiekvieno menkniekio. Todėl ne kiekvienas iškenčia sugrįžęs, jie nueina pačiais įvairiausiais, bet ne tikrai ne tais, kuriuos būtų nuėjęs, jei nebūtų dalyvavęs kare, keliais, o skaudžiausia, kai, nebežinodamas, ką bedaryti, kareivis padaro sprendimą grįžti atgal į frontą ir kariauti.. Nesvarbu kur, nesvarbu už ką. Nes tik fronte jis gali jaustis gerai, kiek tai apskritai yra įmanoma ten.

Žmogaus, grįžusio iš fronto, mintys, išgyvenimai tiesiog puikiai aprašomi šioje knygoje. Skaičiau ir negalėjau atsiplėšti, bet tuo pačiu norėjosi, kad knyga niekuomet nesibaigtų..

Nuostabi knyga, sukėlusi daug jausmų, ir taip buvo liūdna beskaitant…

Rekomenduoju.

Ekranizacija

1937-aisiais pasirodė to paties pavadinimo (,,The Road Back“) filmas, režisuotas James Whale.

The Road Back

3.40. Erich Maria Remarque ,,Triumfo arka“

1939-ieji. Paryžius. Čia prieglobstį randa iš Vokietijos pabėgęs chirurgas Ravikas – pasą, pilietybę ir tapatybę praradęs emigrantas. Jis apsigyvena pigiame viešbutyje ir ne taip seniai pasibaigusio Pirmojo pasaulinio karo košmarus bando nuskandinti alkoholyje. O ant slenksčio – naujo karo grėsmė. Mylimos moters savižudybė, nelegalus darbas klinikoje, nuolatiniai gestapo persekiojimai priverčia Raviką vaikščioti itin trapiu gyvenimo lynu – įtampa, nerimas ir baimė nuolat šalia. Cinišką Raviko pasaulį nuskaidrina artistė Žoana Madu. Surusenusi meilė leidžia bent trumpam pamiršti beprotybės apimtą pasaulį ir į viską pažvelgti su humoru ir ironija. Tačiau bėglio statusą turintis vyriškis mylimai moteriai gali pasiūlyti tik amžiną slapstymąsi ir nesaugumą…

Pasiilgusi aš buvau Remarque, todėl nenuostabu, kad puslapiai labai lengvai ir greitai tirpo. Džiaugiuosi, kad iš skaitytų atsiliepimų, komentarų susidaryta išankstinė gera nuomonė apie šią knygą pasitvirtino.

Atsitiktinumų nebūna tik geroje literatūroje – gyvenimas kasdien kupinas pačių absurdiškiausių.

Knyga kiek panaši į kitus Remarque kūrinius: daug alkoholio, cigarečių, barų, kavinių. Ir žmogus, nematantis didelės prasmės gyventi, į pasaulį žiūrintis gan pesimistiškai. Kaip ir sakoma anotacijoje, nemažai galima rasti humoro ir ironijos, kas man labai patinka šio autoriaus knygose. Pagrindinis veikėjas įdomus savo požiūriu į gyvenimą, meilę, mirtį, žmones. Susidaro tokia nuomonė, kad Remarque’o knygų veikėjai niekada nesišypso, tai puikiai įsipaišo į kūrinių nuotaiką, kuri būna melancholiška ir niūri. Apskritai, lankomos vietos: barai, kavinės, gyvenimas viešbutyje (neturėjimas savų namų) veikia pakankamai slogiai. Netgi Raviko darbas (jis- gydytojas, kuris dažniausiai atlieka operacijas, per kurias išoperuojamos gimdos (taigi, užkertamas kelias vystytis naujoms gyvybėms), amputuojamos galūnės, galop, nustatomos mirtinos ligos ar net ligoniai miršta vos atvežti) siejasi su beviltiškumu, mirtimi, laikinumu. Ką jau kalbėti apie Raviko gyvenimo istoriją, apie tai, ką jis patyrė praeityje- apie tai, kas ir nulėmė jo požiūrį į viską, kas yra aplinkui. Vėlgi, priverčiama susimąstyti apie karą, kaip jis paliečia kiekvieną, kiek nukenčia nekaltų, tų, kuriems karas visiškai nereikalingas, kurie karo nelaukė ir nieko iš jo nesitikėjo. Tikiu, kad Ravikas turėjo sapnuoti košmarus: baisius sapnus, iš kurių pabusdavo išpiltas prakaito. Nors.. Jam nė nereikdavo užmigti. Užteko, kad kokia nors detalė primintų jam tai, ką jis patyrė, ir jis matydavo tuos vaizdus atsimerkęs, jausdavo visas kančias, kurias jam teko patirti. Ir visas kūrinys: viena didelė beviltiška istorija, kurios nuotaikos nepakeičia nei meilės linija (juk čia ne pasaka, kurioje įsimylėjėliams skraido pilve drugeliai ir nieko daugiau netrokštama iš gyvenimo, tik žvelgti vienas kitam į akis ir šnabždėti gražiausius žodžius), nei vartojamas humoras ir ironija: tai juokas pro ašaras, ne kitaip. Ir taip gaila, kad tas beviltiškumas, niūrumas taip ir išlieka iki pat paskutinio puslapio. O ir kas gi gali būti gero 1939-aisiais?..

– (…) Liūtai pjauna antilopes; vorai- muses; lapės- vištas; kokia vienintelė rasė pasaulyje, kuri tik pati save nukariauja, nugali ir nužudo?
– (…) žinoma, žmogus, kuris sugalvojo žodžius ,,meilė“, ,,gerumas“ ir ,,mielaširdystė“.

Puiki knyga. Galvoju, gal netgi geriausia iš kelių, kurias skaičiau (,,Trys draugai“, ,,Juodasis Obeliskas“, ,,Vakarų fronte nieko naujo“).

P.S. Tai 12-oji metų iššūkio knyga.

Ekranizacijos

1948-ųjų ekranizaciją režisavo Lewis Milestone,  o pagr. vaidmenis jame atliko Ingrid Bergman ir Charles Boyer.

1984-ųjų ekranizaciją režisavo Waris Hussein (Didžioji Britanija), o pagrindinį Raviko vaidmenį jame atliko Anthony Hopkins.

2.29. Erich Maria Remarque ,,Vakarų fronte nieko naujo"

Jau senokai norėjau ją perskaityti, bet pabijodavau karo tematikos, kurios nelabai mėgstu. O to knygoje nemažai- juk ten beveik visas veiksmas vyksta fronte. Galbūt dėl to man ji šiek tiek lėtokai skaitėsi. Bet, nepaisant to, buvo įdomu. Pagrindinio veikėjo Pauliaus paveikslas- įdomus, kone tragiškas bei niekuo neišsiskiriantis iš kitų karių. Jo pagalba parodoma, kaip jaučiasi kiekvienas kareivis fronte. Pats rašytojas ( E. M. Remarque) taip pat yra buvęs fronte, tad aprašomos mintys ir išgyvenimai yra tikroviškesni. Skaitydama tai juokiausi, tai norėjosi verkti. Nuostabu, kad būnat ten, kur kasdien skraido granatos, kulkos ir dar velnias žino kas, įmanoma atrasti linksmų nutikimų- na, negi visą laiką verksi?

Karys fronte rūpinasi tik būtiniausiais dalykais: maistu, drabužiais, vieta saugiai permiegoti. Kalbant apie drabužius, tai nevengiama nuo žuvusio bendražygio nuauti gerus batus- juk kam mirusiajam batai reikalingi?

Kariai svajoja apie ateitį, apie taiką, kai jie galės palikti frontą. Bet tiesa yra skaudi: jie nežino, ką galės veikti, jie jaučiasi nereikalingi, jie žino, kad nepritaps, nemokės gyventi. Juk į frontą jie buvo nuvesti tiesiai iš mokyklos suolo.. Užtenka per atostogas grįžti, kad pamatytum, jog niekas, net išgirdęs tūkstančius karininkų pasakojimų, nesupras to tikro baisumo, žmonės tik linksi galvas ir kartoja : baisu, baisu.. Bet kol patiems neteko gulėti apkasuose, bėgti nuo granatų skeveldrų, nesupras to pragaro..

Karo ligoninės- baisi vieta, kuri kažkam žada ateitį- jei nemirsi ir nebūsi visiškai išgydytas, galbūt galėsi grįžti namo. Bet pažadai daugumai ir lieka tik tolimos svajonės, nes mirties palatą pasiekti lengviau nei savo namus.

Ir draugystė- brangiausias turtas, kurį rašytojas savo kūriniuose mėgsta pabrėžti. Be draugų mes niekas.

Jei yra dar neskaičiusių, skaitykit. Rekomenduoju.

Ekranizacija:

1930 m. pasirodė Lewis Milestone režisuotas filmas pagal šią knygą ,,All Quiet on the Western Front“, kurtas JAV, o pagrindinius vaidmenis atlieka Louis Wolheim, Lew Ayres ( Paulius ), John Wray, Ben Alexander ir kiti.

1.32. Erich Maria Remarque ,,Trys draugai“

trysŠią knygą skaičiau šių metų balandį, kai dar neturėjau šio tinklaraščio. Atsiliepimą tada ir rašiau. O įdėti jo ir citatų tiesiog negalėjau.

Apie Remarque knygas girdėjau nemažai gerų atsiliepimų. Tačiau pati perskaityti kurį jo kūrinį nedrįsau, nes maniau, kad man nepatiks. Karo, istorijos literatūroje nemėgstu,o maniau, kad būtent apie tai jis ir rašo. Be to, negalvojau, kad Tais laikais (kurie buvo ne taip jau seniai 😀 ) rašytojai nerašė gerų knygų. Labiau mėgstu šiuolaikinius rašytojus. Tačiau vieną dieną pasiryžau iš bibliotekos pasiimti vieną Remarque knygą. Sakiau sau: juk būna išimčių. juk Charlotte Bronte ,,Džeinė Eir“ man patiko netgi labai. Tą patį galiu pasakyti ir apie Hugo ,,Paryžiaus katedra“. Išsirinkau vienintelę naujesnio leidimo buvusią jo knygą ,,Trys draugai“. Ir tikrai nepasigailėjau.
Remarque ,,trys draugai“- puiki ir labai įdomi knyga. Ne, ji nėra kažkuo ypatinga, o ir pabaigą numaniau jau įpusėjus knygai. Tačiau kažkas mane traukė toje knygoje.
Galbūt ta tyra ir tikroviškai atrodanti meilė? Remarque rašė paprastais, kiekvienam lengvai suprantamais sakiniais, todėl skaityti buvo vienas malonumas.
Patiko tai, kad knygoje, kitaip nei pradžioje įsivaizdavau, nebuvo karo aprašymų, tik keli užsiminimai apie jį. Sudomino įdomus trijų draugų požiūris į gyvenimą- jie netroško nieko iš gyvenimo, užteko tiek, kiek turėjo. Manau, šito turėtų pasimokyti dabartiniai žmonės.
Galvojau, keliais balais iš penkių vertinčiau ,,tris draugus“. penki atrodo daugoka, nes pabaiga nuspėjama. Tačiau siužetas man labai patiko. Be to, knyga net ir sugraudino, o ir citatų prisirinkau.. Be to, Remarque ,,trys draugai“ pasidėjau prie geriausių. nes taip ir yra. man ji- viena geriausių. nes tai- ne koks banalus meilės romanas…

Citatos:

,,Kuklumas ir pareigingumas susilaukia atpildo tiktai romanuose. Gyvenime tokie žmonės išnaudojami, o paskui nubloškiami į šalį.“
(apie jaunimą)

,,…kodėl visokiems žmonėms paminklai statomi, o kodėl nepastačius paminklo mėnuliui arba žydinčiam medžiui…“

“…kas yra vienas, to niekas negali palikti.“

,, Tiktai kvailas laimi gyvenime, protingas mato per daug kliūčių ir netenka pasitikėjimo, dar nieko nepradėjęs.“

,,Laimė- visų labiausiai nežinomas ir brangiausias daiktas pasaulyje.“

,,Meilė- nuostabus daiktas. Bet vienam kuriam visada atrodo, kad ji per ilgai užtrunka.<…> Bet juk be meilės žmogus- tai tik atostogaujantis lavonas.“

,,Melancholikas pasidarai, kai imi galvoti apie gyvenimą; cinikas- kai pamatai, ką iš jo padaro dauguma žmonių.“

,,Taktas yra tylus susitarimas nematyti kits kito klaidų ir netaisyti jų. Vadinasi, niekingas kompromisas.“

,,Ji brangesnė už meilę. Bet tai paprastai žmonės pamato tik per vėlai.“
(apie laisvę)

,,Akimirka, kurią mes gyvename ir kurios vis dėlto niekad neturime.<…> Tai pragaro mašina, kuri tiksi ir tiksi, nesulaikomai veržiasi į nebūtį! Tu gali sustabdyti laviną, kalnų griūtį, bet šito daikto nesustabdysi.“
(apie laiką)

,,Žmonės daug piktesni nuodai nei degtinė ir tabakas…“

,,…gyvenimas-liga, o mirtis prasideda nuo pat gimimo. Kiekvienas įkvėpimas ir iškvėpimas, kiekvienas širdies tvinksėjimas jau turi truputį mirties- visa tai mažučiai žingsniai galo linkui.“

,,Praeities neapkenčite, dabartį niekinate, o ateitis jums nerūpi.“

,,Niekad negalima nutraukti žvangančios laiko grandinės, niekad nerimas nepavirs ramybe, ieškojimas- tyla, kritimas- sustojimu.“(apie draugus)

,,Savo sumanymais žmogus visada yra didis. Tik ne jų įvykdymu. Tuo jis ir žmogus.“

,,Kai žmogus staiga netenki pinigų, jie atšoka nuo tavęs kai blusos nuo negyvo šuns.“

Ekranizacija:

Filmo pavadinimas: ,,Three Comrades“ (,,Trys draugai“)

Režisierius: Frank Borzage

Premjera: 1938 m.

Žanras: drama

Vaidina: Robert Taylor, Margaret Sullavan, Franchot Tone, Robert Young

Daugiau: http://www.youtube.com/watch?v=qrHu06VmMIM&feature=PlayList&p=AE11039ECBF6373C&index=0&playnext=1