Pirmuoju perskaitytu Romain Gary kūriniu tapo ,,Aušros pažadas“ – autobiografinis romanas, pasakojantis apie autoriaus gyvenimą, pradedant jo vaikyste, baigiant gauta žinia apie motinos mirtį.
R. Gary su motina nesyk kėlėsi iš vienos šalies į kitą. Niekam ne paslaptis, kad dalį vaikystės jis praleido ir Vilniuje, vėliau apsigyveno Lenkijoje, po to išvyko į jo motinos taip garbintą Prancūziją. Skaitant atrodė, kad jų gyvenimas – lyg važiavimas amerikietiškais kalneliais. Vieną dieną jie vos galą su galu suduriantys vargšai, kitą dieną – besimaudantys turtuose, o trečią – ir vėl nieko neturintys. Ir nors atrodytų, kad ši knyga gali būti tiesiog dar vienas motyvuojantis ir įkvepiantis pasakojimas apie tai, kaip pagrindinis veikėjas stengiasi visais būdais pakilti iš skurdo į sėkmingą gyvenimą (o tokios istorijos juk pakankamai populiarios), greitai tampa aišku, kad viso romano ašimi tampa visai ne tai, o R. Gary motina. Ir čia jau vertėtų pradėti girti autorių už sugebėjimą itin vaizdžiai perteikti savo motinos charakterį, jos įtaką jo gyvenimui. Po truputį dėliojamas motinos portretas iš pradžių kėlė smalsumą ir susidomėjimą, vėliau – vis labiau ėmė erzinti.
Dėl pastarosios priežasties matyt ir apie patį romaną susidariau dvejopą įspūdį. Viena vertus, ,,Aušros pažadas“ parašytas gan talentingai. Kaip jau minėjau, motinos paveikslas pateiktas itin tikroviškai ir vaizdžiai. Jos begalinė meilė sūnui, troškimas, kad jis kuo daugiau pasiektų, bei stengimasis bet kokiais būdais suteikti Romain kuo geresnes gyvenimo sąlygas neabejotinai padaro įspūdį. Pats Romain – irgi ne ką mažiau įdomus personažas, kadangi nuo jo reakcijos į motinos požiūrį į jį, jo darbus, taip pat daug kas priklausė. Ir čia tikriausiai yra vienas įdomiausių momentų – Romain visiškai priėmė motinos meilę ir visą gyvenimą stengėsi įgyvendinti jos lūkesčius, kuriuos ji sudėjo į savo mylimiausią vaiką. Skaitant norėjosi ir juoktis, ir pykti, ir papurtyti gerai abu veikėjus, ir kartais gan nuolaidžiai pažiūrėti į tai, kas vyksta (tiesa, pastarasis noras labiau egzistavo pradžioje, po to apie tai nė minties nebuvo). Nors R. Gary geba sėkmingai vartoti humorą, tokios emocijos kaip pyktis ar susierzinimas buvo kur kas dažnesnės nei koks nors džiugesys. Motinos besąlygiška meilė man vis labiau atrodė nebepriimtina, jos kuriamos pasakos ir sūnaus ateities (!) pasiekimų aukštinimas, savo pažiūrų, koks ir kuo turi būti, ką turi pasiekti jos sūnus, brukimas atrodė itin savanaudiškas, buvo pikta, kaip nesuvokiama, kiek žalos savo sūnui ji gali padaryti. Aišku, galima sakyti, kad toks elgesys kaip tik galbūt motyvuoja ir dar netgi kaip įrodymą pateikti tai, kad R. Gary išties pasiekė daugelį motinos svajonių. Bet kokia to kaina? Kiek jis buvo laimingas viso to siekdamas, kai galvoje tesisuko mintys apie tai, kaip jis džiaugsmingai galės motinai pranešt, ko pasiekė, kaip nuo jos nuslėpti dar vieną nesėkmę, kaip pasiekti tai, ko motina trokšta ir t.t. ? R. Gary ir pats romane mini, kad vietomis nebežinojo, kur yra jis, o kur – jo motina. Nepaisant to, kad autorius iki pat paskutinio puslapio reiškė savo motinai tokią pat meilę, kokią ir motina jautė jam, pati šioje knygoje meilės nejutau, tik kažkokius iškreiptus jausmus. Ir tuomet atsiranda ,,kita vertus“. Kad ir abiejų veikėjų charakteriai išpildyti taip, kad geriau galbūt ir sunkiai būtų įmanoma, ypač turint galvoje, kad autorius aprašo save ir savo motiną, o romano gebėjimas sukelti įvairialypius jausmus tik parodo, koks jis yra įtaigus, visgi yra ir toji vertinimo skalės dalis, kuri priklauso mano asmeniniam santykiui su romanu. Nepaisant to, kad romano rašymo stilius ganėtinai lengvas, perkopus per pusę romano pasidarė vis sunkiau skaityti. Motina vis labiau erzino, sūnus su savo ,,ką mamytei reiks pasakyti“ irgi, jaučiausi pavargusi nuo jų abiejų, todėl norėjosi, kad kažkur šalia viso to vyktų dar kas nors, kas patrauktų dėmesį. Deja, bet R. Gary veikla, kurioje jis buvo, karo aprašymai ir visa kita man atrodė tik kaip blankus fonas, nieko nepatraukęs ir nesukėlęs susidomėjimo.
,,Aušros pažadas“ – tai romanas, kurio stiprybė – puikus charakterių plėtojimas ir įtaigus veikėjų ryšio perteikimas. Nors kažkuriuo momentu ir ,,pamečiau“ susidomėjimą, bet tai netrukdo suprasti, kuo šis romanas patraukia skaitytojų dėmesį.
1970-aisiais pasirodė vienintelė šio romano ekranizacija Promise at Dawn. Būtų visai smalsu pamatyti, nes ši knyga man atrodo viena tų, prie kurių filmų kūrėjams kišti pirštų nė nereikėtų.
Mano knygų pasaulis 