Goran Vojnović romano centre – trisdešimtmetis Jadranas. Pasakojama apie jį, jo žmoną ir sūnų, taip pat apie Jadrano tėvus bei senelius – vaikštant tarp dabarties ir praeities, atsiskleidžia kelių kartų istorija. Viena vertus, pasakojimas skausmingas, atveriantis daug nesusikalbėjimų, yra susidūrimų su netektimis, apimančios nežinios dėl kito ir dėl savęs, savo tapatumo paieškų. Kita vertus, ašarų šluostytis nereikėjo, gal kad knygos autorius rašo natūraliai, atrodė, kad ne fikciją skaitau, o realų gyvenimą, paprastą kasdieninę buitį, apie kurią skaitant nesijaučia, lyg kažkas badytų į tą pačią skaudančią vietą, ir todėl palengvėja ir pati emocija. Nereikia apsigauti, yra knygoje ir šviesių akimirkų, pasakojimas švelnus ir įtraukiantis į savo melancholišką atmosferą .Nuo pat pirmųjų skyrių supratau, kad man patinka,kaip jis rašo, kaip dėlioja mintis, kaip perteikia veikėjų išgyvenimus, įvykius, stebėti, kaip net keičiantis kartoms išlieka tie patys pasirinkimai, klaidos, abejonės.
Tai lėto skaitymo kūrinys, toks, kurį užbaigus norisi atsiversti pradžią vėl, nes suprantu, kad noriu vėl iš naujo atrasti kai kuriuos epizodus, kurie galbūt pasimetė ar prasileido, o dabar, pažinus veikėjus, atsiskleistų dar geriau. Atrodo, kad šiemet instinktyviai ranka tiesiasi prie lėtųjų knygų – tokios man pasirodė ir „Knyga laiko būčiai“, ir „Gražus pasauli, kurgi tu“, ir „Tokie smulkūs dalykai“. Ieškau tinkamiausio žodžio, bet šis lėtumas, kurį įžvelgiau visose keturiose šiais metais skaitytose knygose, man yra apie intymumą – galimybę pajausti personažus, jų vidinį pasaulį, veikėjų santykį su savimi ir pasauliu, prisiliesti prie jų pasimetimo, noro ne kiek gyventi, o kiek išgyventi, išjausti, atrasti prasmingumą.
Apie „Figmedį“ galima būtų daug kalbėti: atsivertus kone kiekvieną skyrių lengva užsikabinti už išsakytų minčių ar situacijų, kuriose atsidūrė veikėjai. Visgi šiuo metu noriu paminėti narpliotą temą apie prisiminimus. Labiausiai įstrigo mintys apie svarbą to, kad apie vieną ar kitą įvykį prisimintų daugiau nei vienas tame įvykyje dalyvavęs žmogus, nes kitu atvejo to prisiminimo tarsi nebelieka. Kai paaiškėdavo, kad dėl demencijos iš žmonos atminties išsitrynė prisiminimai apie kelionę į kokią nors tuometinės Jugoslavijos teritoriją, Aleksandras pasakydavo sau, kad tuomet to ir nebeliko – tos kelionės, nutikimų, pasivaikščiojimų, nes jei ji neprisimena, tai to ir nebuvo. Nesuskaičiuočiau, kiek kartų esu išgirdusi nustebimą, kaip aš sugebu atkartoti kadaise buvusį pokalbį ar prisiminti situaciją, kai tas besistebintis visai to neprisimena. Ir kiek kartų tokiais atvejais pati prarasdavau norą prisiminti dialogus, žvilgsnius, įvykius, nes be galimybės dalintis bendru prisiminimu tarsi nelieka prasmės ir pačiai jų saugoti. O dar geriau, jei vietoj to atminty išsisaugotų kur kas praktiškesnė informacija, reikalinga darbui, studijoms ar gyvenimui.
Buvo gražu ir šviesiai liūdna. Džiaugiuosi, kad turiu dar neskaitytą „Jugoslavija, mano tėvynė“ lentynoje.
Mano knygų pasaulis 