Perskaičiusi vos kelis puslapius, ėjau tikrinti, kuriais metais buvo parašyta ši knyga, nes stilius ir pasakojimo maniera nemenkai priminė klasikos kūrinį, nemažai gan aiškios didaktikos, pamokymų, nukreiptų į tai, kaip mes gyvename vis galvodami apie ateitį, nesikoncentruojame į tai, kas vyksta čia ir dabar, taip pat, kaip dienai susidedant tik iš darbo ir miego, netenkame progos pabūti su brangiais žmonėmis, pailsėti ar tiesiog pagyventi, o laikas taip ir prabėga. Žinoma, nepamirštant paminėti ir to, kad be darbo nebus ir pinigų, o be jų nebus maisto, kiek įmanoma šviesesnės ateities vaikams ir t.t. Na, ir nemažai gerumo, žmonių jaučiamos baimės autoritetams, veidmainystės. O kad viskas skambėtų dar geriau, siužetas vyksta šv. Kalėdų laikotarpiu.
Skaitydama galvojau, kodėl kai kurios istorijos paliečia, o kitos, būdamos panašios savo idėja, palieka mane abejingą. Man „Tokie smulkūs dalykai“ susisiejo su „Apie peles ir žmones“, ją minėjau tarp geriausių pernai skaitytų knygų. Siužetai skiriasi, bet pati atmosfera, sudėtinės pasakojimo dalys panašios. Net ir kūrinio apimtis panaši. Ir vis dėlto, nors C. Keegan knyga parašyta gražiai, bet emocijų taip ir nesukėlė. Autorė įpina tikros istorijos detalių – apie Airijoje egzistavusias Magdalenos skalbyklas, kuriose buvo prievarta laikytos, sunkiai dirbti priverstos ir fizinį bei psichologinį smurtą patyrusios merginos ir moterys – jų skaičiuojama dešimtimis tūkstančių, tikslūs skaičiai nėra žinomi, iš jų nemažai ten ir mirė. Kaip buvo rašoma pabaigoje, paskutinė tokia skalbykla uždaryta tik 1996-aisiais. Tad kaip ir yra tinkama medžiaga jautriam kūriniui. Ir tikrai dažnai net nereikia atvirai aprašyti prievartos ar smurto, kad sukiltų emocijos, tačiau skaitant šią knygą atrodė viskas taip toli. Ferlongą, pagrindinį veikėją, pajausti dar įmanoma, bet vienuolyno istorija taip ir liko labiau kaip fonas.
Bet mintis graži. Ir vertybės, kurios akcentuojamos, svarbios visada, tad knyga universali ir neprarasianti savo aktualumo.
Mano knygų pasaulis 