Ne taip ir seniai skaitydama kitą Irvin D. Yalom knygą „Mirties ir gyvenimo klausimas“ susidomėjau šia – būtent mirties baimei nagrinėti skirta knyga. Pavadinimas parinktas neatsitiktinai. Egzistuoja posakis, kad žiūrėti tiek į saulę, tiek į mirtį yra kenksminga. Irvin D. Yalom atsakydamas į jį teigia, kad į mirtį žiūrėti yra labai svarbu. Nesyk knygoje kartojama, kad šiuolaikiniai psichoterapeutai vengia šnekėti mirties tema. Lygiai kaip ir žmonės apie mirties baimę kalba nenoriai, neįsivelia į diskusijas – kitaip, nei pasisukus pokalbiams apie kitokias baimes. Tačiau I. D. Yalom požiūriu, įsivardinus baimę, ją pažinus, išnagrinėjus kaip bet kurią kitą baimę, galima pradėti kokybiškiau gyventi.
Kaip visuomet, autorius dalijasi ne tik klientų, bet ir savo paties istorija, aprašo, kaip atpažindavo ne visada aiškiai suvokiamą kitų mirties baimę, dalijasi įžvalgomis, kaip vertėtų apie ją ar mirties baimės kamuojamais žmonėmis kalbėti. Dabar, rašydama apie šią knygą ir mąstydama, kas labiausiai įstrigo, galvoje vis šmėkšteli įvairios teksto vietos, tad ne taip ir paprasta išsirinkti. Galbūt įdomiausia mintis buvo apie ratilus: jei imate galvoti, kad mirsite taip nieko gero ir nenuveikę ar nepalikę pasauliui, tai svarbu prisiminti, kad bendraudami su kitais žmonėmis duodate dalelę savęs kitiems, o tie kiti kažkiek jūsų perduoda saviems pažįstamiems ir taip toliau. Tokia iš pažiūros gal naivoka mintis pasirodė, bet vos ilgiau apsistojus ties ja pagalvojau apie tai, kiek pati perėmiau iš žmonių, su kuriais esu bendravusi, tad jie taip paprastai neišnyksta net ir nutraukus bendravimą. Dar visai paveikė tai, kad mano požiūris į mirtį / kas po jos atitinka paties autoriaus. Patiko skaityti savas mintis, tik kur kas paprasčiau, aiškiau ir glausčiau sudėliotas.
Visgi ir be mirties baimės temos, buvo įdomių momentų. Įsirėžė viena istorija, kuri pasirodė artima, nors iš pažiūros su aprašomo žmogaus gyvenimu neturiu nieko bendro. Apskritai, man artima Irvin D. Yalom taikyta egzistencinė, pagrįsta artimu ryšiu su klientu, psichoterapija. Kai nebijoma atskleisti savo gyvenimo, netgi įžvelgiama privalumų, tokių kaip ryšio sustiprinimas (aišku, svarbu žinoti/pajausti, kada verta atsakyti į asmenišką klausimą, o kada grąžinti pokalbį į paciento pusę). Buvimas čia ir dabar – man pačiai ši dalis atrodo net ir sudėtingesnė nei kažkokios praeities istorijos pasakojimas. Įvardinti terapijos metu klajojančias mintis ir pojūčius turėtų būti ne itin paprasta daugeliui, o psichoterapeutui pagauti momentą, kai „čia ir dabar“ panaudoti verta, irgi reikia ne tik teorinių žinių, bet ir praktikos, „jausmo“. Įsiminė ir keli pavyzdžiai apie susidūrimą su tikinčiais klientais. Nors I. D. Yalom nėra tikintis, o jo požiūris į mirtį skiriasi nuo tikinčiųjų, bet kaip jis pats teigdavo – jei tikėjimas leidžia kitam gyventi prasmingą, dorą gyvenimą, tai jis nemato reikalo perkalbėti ar neigti religijos. Šitą vertėtų prisiminti susidūrus su skirtingų pažiūrų į nebūtinai religiją žmonėms, nes tinka ir kitiems atvejams. Pati šią teoriją (jei kitam tinka/patinka, niekam žalos nedaro, tai tegu) irgi mėgstu, bet kartais ir paslystu.
Nepriklausomai nuo gvildenamų temų, kartais sustodavau ir apgalvodavau situacijas ar išsakytas mintis. Galvoje kažko neapvertė, bet buvo visai įdomu.