7.1. Gaétan Soucy ,,Mergaitė, kuri mėgo žaisti su degtukais“


virselis-230Buvo metas, kai labai mėgau visokius keistus, šokiruoti turinčius, šlykštokus, nemalonius siužetus. Tuomet į rankas buvo pakliuvęs ir puikusis ,,Storas sąsiuvinis“, ir kiek nuvylęs ,,Širšių fabrikas“, tikriausiai dar kažkas. Tačiau pastaruoju metu tokie romanai į rankas nebepakliūva, nebent koks filmas pasitaiko (pvz.: Dogtooth, Miss Violence, We Are What We Are). Ir skaitant ,,Mergaitė…“ negalėjau negalvot apie minėtas kino juostas ar knygas, nes panašumų yra. Tad, jei kas nors iš minėtų pavadinimų paliko gerą įspūdį, galit drąsiai imti ir šią knygą.

Knygą apibūdinti sunku. Yra dvaras, stovintis atokiai nuo kitų namų. Yra tėvas, kuris lyg ir buvo kunigu kažkada, mėgsta mušti vaikus (kiek vaikams metų, taip ir neaišku. Sakyčiau, bent jau šešiolika pagrindiniam personažui turėtų būti), turi visą galybę keisčiausių taisyklių, veiklų, ritualų. Vaikai – irgi ne iš kelmo spirti. Pasakojama pirmuoju asmeniu, tad skaitant galima suvokti, kokį neįprastą supratimą apie gyvenimą. Net dalis daiktų vadinami visai kitais vardais, tokio žodžio kaip ,,moteris“ nė nėra, yra tik kekšės arba skaisčiosios mergelės, kiti žmonės vadinami giminingaisiais. Užsimenama apie apleistus gyvulius, apie paslaptingą Teisingąjį Atpildą ir Stiklo dėžę. Apie Burtų knygą ir metraštininko pareigas. Iš trupinių, užuominų po truputį dėliojosi vaizdas apie tai, kaip jie iki šiol gyveno. Ne viskas galbūt suprantama iš karto, vietomis teko pasukti galvą, kas ką galėtų reikšti, o kai kur daugiau paaiškinimų pritrūko, buvo ir tokių ,,paslapčių“, kurias atspėjau anksčiau nei buvo paminėta, visgi kad siurprizų bus, tai pažadu.

Įdomumas toks, kad jau pradžioje įvyksta esminis įvykis – tėvo mirtis. Vienas iš vaikų išeina į miestelį pirkti karsto (tikriausiai verta paminėti, kad iš namų teritorijos šis personažas nebuvo kojos iškėlęs nėsyk) ir apsilankymas ten tik išryškina esminį klausimą: nebelikus asmens, aplink kurį sukosi visas pasaulis ir kuris prižiūrėjo, kad visi laikytųsi taisyklių, turi griūti ir sistema. Tačiau kaip, kai per tiek metų abiejų galvose jau yra susidėliojęs atitinkamas, savitas ir ryškiai besiskiriantis nuo kitų suvokimas? Kulminacija griausminga, dinamiška, gal net per daug chaotiška (kita vertus, tai suteikia beprotiškumo jausmą, kuris tinka romano atmosferai).

Tai ne viena tų knygų, kurias norėtųsi skaityti antrąsyk. Aš tikriausiai jau sugadinta, tai nepasakyčiau, kad šokiravo kas nors, bet romanas išties ne iš maloniųjų. Pavyzdžiui, kai buvo paminėta, kad ateity bus papasakota plačiau apie taškymąsi krauju, o po kiek laiko užsiminta, iš kur tas kraujas, tai tos ateities visiškai nelaukiau (bet ji kažkaip ir neatėjo). Bet tai tikriausiai niekis, palyginus su kai kurių kitų faktų atskleidimu. Beje, puikiai įterpti epizodai su giminingųjų ,,įžengimu“ į šios šeimos erdvę, nes būtent dialogų su jais pagalba yra atskleidžiami kai kurie šeimos gyvenimo ypatumai.

Skaičiau ir nesupratau: patinka man ji ar ne. Intrigavo? Taip. Įdomu? Lyg ir. Originali? Manyčiau. Pradžia ne itin užkabino. Vidurys kai kada kėlė nejaukumą. Pabaiga per daug suplakta. Įsimintina? O taip. Manau, kad metų pradžiai užtvirtinti ši knyga tiko.

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s