12.46. Lina Vėželienė „Septynios didžiosios nuodėmės psichologo kabinete“


Kai pasirodė knyga, apie Liną Vėželienę nebuvau nieko girdėjusi. Visgi pats leidinys visai domino, nes tikėjausi pokalbių iš psichologo kabineto, na, kažko panašaus į Irvin D. Yalom knygas. Tiesa, kad „Septynios didžiosios nuodėmės psichologo kabinete“ – visai ne apie tai, žinojau dar prieš imdama, kadangi jau buvau perskaičiusi ir išgirdusi kelias antirekomendacijas, kurios ir sukėlė smalsumą. Nors atrodo, kad L. Vėželienės knygos atveju, skaitytojai yra išsiskirstę į dvi stovyklas – arba labai patinka skleidžiamos idėjos, arba visai ne, dalis nė nebaigia skaityti. Vienu metu ir aš galvojau, kad reikia ją mesti, vietoj šios knygos juk kažką išties sau vertingo paskaityčiau. Bet apsipratusi su autorės pasaulėžiūra, perskaičiau iki galo.

Pavadinime yra nuoroda į religiją (nuodėmės), tačiau tai, kas atrodė tik kaip triukas pritraukti skaitytojus – intriguojantis (?) pavadinimas – yra ne vienintelė sąsaja su tikėjimu. L. Vėželienei religija, tikėjimas Dievu ir Šviesa (taip, iš didžiosios) yra svarbi jos terapijų dalis, kalbama ir apie demonus. Apie tai, kokie turime būti nuolankūs, žvelgti į Šviesą, minima nesyk. Nors nevadinu savęs tikinčia (matyt, būčiau beviltiška klientė šios knygos autorei), bet puikiai suprantu, kad yra daug vertybių, kurios tinka tiek bet kurią religiją išpažįstantiems, tiek ateistams. Visgi tokių žodžių kaip mirtina nuodėmė ar nusikaltimas (jais vadinamas abortas, neištikimybė, bandymas žudytis) mėtymasis skamba atstumiančiai (pavyzdžiui.: „O nuo depresijos nebetoli ir iki savižudybės. Štai jums ir mirtina nuodėmė”). Nesiplėsiu su įsivaizduokime, kad… , bet supratau, kad pas tokią psichoterapeutę užsukti nenorėčiau.

Nors užsukti nenorėčiau ne kiek dėl to, kad išgirsčiau padariusi mirtiną nuodėmę ar kad esu visiška tamsuolė, kurioje įsikerojusi puikybė ir daugelis kitų nuodėmių, bet vien dėl autorės tono knygoje. Nuo pat pradžių negalėjau atsikratyti minčių, kad autorė jaučiasi aukščiau kitų – tos pačios srities specialistų, klientų. Jau įvade buvo aiškinama, kad psichologai ir psichoterapeutai ne ten žiūri ir gilinasi, kad jie visai nepaliečia sielos. Rašo, kad žmogus „Eina pas mirtinai užsigalvojusį specialistą ir jau dviese išsamiai apmąsto…” ir tokiu būdu taip ir nepasiekia esmės ar sunkumų priežasties šaknų. Anot autorės, įprastos terapijos metu viskas yra vyniojama į gražiai skambančius psichologinius terminus, kai iš tiesų viskas susiveda į L. Vėželienės išskirtas nuodėmes. Skaitant atrodo, kad klientai iš viso neaišku ko eina pas specialistus, moka pinigus už terapiją, nes juk vis tiek ji žmogui nepadės. Viename skyriuje siūlo alternatyvą – nešvaistyti pinigų psichikos specialistams, o geriau nueiti pas dvasios tėvą visiškai nemokamai. Tiesa, šalia buvo minimas miškas, vartotojiškumo sumažinimas ir kitokie variantai., kurie pagerintų savijautą – su šiais punktais sutinku. Tik vat vieno išklausytojo keitimas į kitą, ypač kai abu – skirtingo išsilavinimo, o vienas jų – dar ir su labai aiškiu požiūriu į kai kuriuos klausimus, vargu, ar tinka kiekvienam žmogui. Suprasčiau, jei autorė būtų kitos srities specialistė ir kritikuotų psichologijos mokslą, šioje srityje dirbančiuosius. Bet juk ji pati veda terapijas, susiduria su pagalbos ieškančiais žmonėmis, keliai tikriausiai susiduria ir su kai kuriais kolegomis. Tad ar čia jos išties išsamiai aprašyta puikybė pasireiškia visu gražumu ir ji galvoja esanti vienintelė, gebanti žmogų atvesti į kelią, ar ji kritikuoja visus specialistus, įskaitant save, ar kažko aš nesupratau?

Knygoje netrūksta prieštaravimų arba/ir aiškumo. Nemažai kritikos skiriama terapijai, kurios metu gilinamasi į vaikystės ir paauglystės patirtis. Daug kartų kartojama, kad nereikia žiūrėti, kas buvo seniau, kad nereikia sakyti, kad čia viskas dėl tėvų, tiesiog priimk, kad esi apimtas puikybės ir tinginystės, dėl to tau galiausiai išsivystė depresija. Kai kada buvo aišku, kad ji turi galvoje riziką, jog klientas pernelyg įsigilinęs į senąsias patirtis, ims kaltinti tėvus bei iš karto pasiduos (tėvai kalti, tad jis nebegali pasikeisti). Bet daugumoje vietų atrodė, kad ji tiesiog kritikuoja tokį gilinimąsi į praeitį, nes svarbiausia – siela, tai, kaip dabar tos nuodėmės reiškiasi ir kaip nuo jų išsigydyti. Todėl buvo keista skaityti tiek viename skyriuje esančią kritiką klientui, nesupratusiam, kodėl turėtų pasakoti apie vaikystę, tiek apie suaugusius alkoholikų vaikus, kai visame tekste buvo kuo gražiausiai aprašyta, kokią reikšmę augimas alkoholiko (-ų) šeimoje daro tolesniam vaiko gyvenimui jau suaugus. Tekste netrūksta keistų pasisakymų. Paaiškėja jos požiūris į likimą (karmą?): „Beje, labai įdomus jo tolesnis likimas – Rimas apako! Matyt, žvelgti į pasaulį per gašlumo akinius nebuvo itin palanku jo regėjimui...“. Arba L. Vėželienė teigia, kad nusikratyti jos aprašomų nuodėmių gali padėti atleidimas ir dėkingumas, siūlo rašyti šiuo metu itin išpopuliarėjusį dėkingumo dienoraštį – na su tuo yra viskas kaip ir gerai. O tada randu tokius teiginius: „Netikėtai pasimato, kad ir ,,paskutiniam alkoholikui” yra už ką padėkoti. (…) Arba už tai, kad pasirinko priklausomybę, užuot pasiieškojęs kitos žmonos.“ Norėčiau tikėti, kad tai yra humoras, bet nepavyksta.

Jokiu būdu nesakau, kad visas tekstas buvo neįdomus. Nebūčiau iškentusi beveik 400 puslapių vien tam, kad galiausiai galėčiau paburbėti. Įdomu buvo skaityti apie kančioje gyvenančius žmones, kad ir kaip man atrodo, kad perdavimo iš kartos į kartą momentas čia išties reikšmingas (kalbėjimo apie tai trūko), o ne staiga apėmusi kuri nors nuodėmė. Geras tekstas buvo ir apie suaugusius alkoholikų vaikus – tik nelabai supratau, kodėl skyriuje „Gašlumas ir rajumas“ kalbama visai ne apie tuos, kurie, anot jos, kenčia nuo rajumo nuodėmės, o apie tai, kokias pasekmes jaučia rajaus žmogaus vaikai net ir po daugelio metų. Buvo taiklių įžvalgų, įdomu buvo žiūrėti, kaip kas pritempiama iki vienos ar kitos nuodėmės. Žodį pritempiama pasirinkau ne veltui, nes kai kur atrodo, koks žmogus bebūtų, jis vis tiek kenčia nuo puikybės, tinginystės ir dar keleto kitų nuodėmių. Skaitant atrodė labai slidi riba tarp to, kas, anot autorės, normalu, o kas – jau nuodėminga. Net nebeaišku, ką mums, skaitytojams, su tomis nuodėmėmis, kurias, be abejo, savyje atpažinome, daryti, ypač jei esame netikintys: jei būsime atlaidūs, vis tiek kirbės mintis, kad čia tikriausiai puikybė užsislėpusi. Visas tekstas galėjo būti sutrauktas į kur kas mažesnę apimtį, gal tada atsirastų aiškumo ir kalbant apie mano aukščiau paminėtus dalykus. O šiaip visos knygos metu autorė atrodė nuvertinanti klientų problemas, bet tuo pačiu rodanti, kad absoliuti dauguma žmonių yra nuodėmingi, bei viena tų, kurie teigia, jog reikia tik gerai įspirti į užpakalį žmogui, kad visos depresijos išsilakstytų.

Galiu atsiriboti nuo jos požiūrio į kai kuriuos klausimus, terapijų prasmę, vaikystės įtaką suaugusiajam, tačiau dėstymo tonas, keisti, antakius kilstelėti privertę išsireiškimai pro akis jau niekaip nepraslysta. Susipažinau, ir pakaks.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.