6.43. Janet Geringer Woititz ,,Suaugę alkoholikų vaikai“

suaugęŠios knygos autorė – viena pirmųjų, tyrusių suaugusiuosius, kurių nors vienas iš tėvų buvo alkoholikas. Kaip rašoma anotacijoje, ši knyga tinkama ne tik būtent tokioje šeimoje augusiems. Kažko naudingo atrasti gali ir tie, kurie užaugo konfliktiškose šeimose, taip pat ir patys tėvai, kurie arba patys turi minėtą priklausomybę, arba gyvena su tokiu sutuoktiniu. Galvoju, kad ši knyga gali būti įdomi ir tiems, kurie nebuvo tokiose situacijose, nes apsišviesti gali būti naudinga (juk gali būti, kad kas nors iš draugų, kolegų darbe, o gal ir gyvenimo partneris kilęs būtent iš tokios aplinkos) ar tiesiog gali prisidėti prie nuomonės apie alkoholikų šeimas ir galimas pasekmes vaikams (ar net vaikų vaikams) formavimosi.

Nedidelio formato ir apimties knygoje medžiaga pateikiama glaustai, bet tuo pačiu nevengiama daugelio teiginių įrodyti realiais pavyzdžiais iš autorės vestų konsultacijų. Svarbu tai, kad autorė ne tik aprašo, kokios savybės yra būdingos suaugusiems alkoholikų vaikams, kokios tų savybių formavimosi priežastys galėtų būti bei kaip pasireiškia kasdieniniame gyvenime, tačiau ir pasiūlo išeičių, kaip gerinti gyvenimo kokybę, keisti save, kad išvardintos savybės netrukdytų tolesniam gyvenimui. Žinoma, sakyti, kad užtenka perskaityti knygą ir alkoholikų vaikų požiūris į save pasikeis, negalima. Bet įsivaizduoju, kad ji gali būti neprasta priemonė susimąstyti, kas galėjo lemti vieną ar kitą savybę, su kuria nelengva gyventi, bei ko galima būtų imtis, kad ši savybė kuo mažiau trukdytų.

Jei turinys pateisino lūkesčius, kliuvo rašymo stilius. Suprantu, kad kreipimasis ,,tu“ galėjo būti naudojamas tam, kad sukurtų asmeniškesnį kontaktą su skaitančiuoju, skambėtų įtikinamiau, tačiau buvo momentų, kai tai kliudė, kadangi nesyk jautėsi tarsi primygtinis kišimas, kad tu tikrai turi būtent tokią savybę. Manau, kad tikimybė, jog kiekvienas tokią vaikystę, kuri aprašoma, turėjęs žmogus turės visas minėtas savybes, yra itin maža. Todėl vietomis trūko tokių, rodos, visai menkų korekcijų kaip ,,tu gali būti toks ar anoks“. Nes ,,tu esi toks ir anoks“ skamba pernelyg stipriai ir lyg neginčijama tiesa, dėl ko galbūt vienas kitas žmogus pagalvos, kad jis tikriausiai iš tiesų yra būtent toks, tik to nepastebėjo, kas greičiausiai neprisidės prie didėjančio pasitikėjimo savimi. Taip pat, nežinau, ar tai vertimo kaltė, ar autorės, bet vietomis trūko perėjimo, kai staigiai buvo kreipiamasi nuo tiesiog alkoholikų vaikų iki žmonių, kurie turi šią priklausomybę. Ir pastarasis dalykas kiek erzino.

Dar tikriausiai reiktų paminėti, kad tai nėra šiaip popsinė knyga. Šią knygą rekomenduoja paskaityti ir per terapijas, ir per būtent tokiems žmonėms skirtus anoniminius susirinkimus.

6.11. Irvin D. Yalom ,,Terapijos dovana“

terapijosKai ,,susitaupo“ keletas įrašų (taip, ilgasis Velykų savaitgalis buvo gan produktyvus), kyla noras kokį nors įrašą praleisti. Šiuo atveju norėjosi taip padaryti su ,,Terapijos dovana“ aptarimu. Tačiau nutariau nors trumpai ją paminėti.

Tai negrožinė knyga, kurioje apstu patarimų terapeutams, o kaip rašoma viršelyje – ši knyga yra atviras laiškas tiek naujosios kartos terapeutams, tiek jų pacientams. Galvoju, kad į vienus aspektus tikriausiai būčiau kreipusi, jei skaityčiau kaip galima klientė, o visai kitaip skaičiau, kai gilinausi į ją dėl studijų. Klientams ši knyga galėtų padėti, atsakydama į nejaukius, galbūt standartinius ir daugeliui kylančius klausimus apie terapiją (kas tai apskritai per dalykas?), ką galima jos metu nuveikti, kokios yra ribos, kokios baimės gali kilti tiek pačiam klientui, tiek ir terapeutui (taip, terapeutas irgi žmogus, kuriam baimės nesvetimos). Tuo tarpu būsimam / esamam terapeutui ši knyga taip pat suteiks nemažai pamąstymų apie tai, kokia yra terapijos prasmė, naudingumas, kaip elgtis vienoje ar kitoje situacijoje, kaip toli galima nueiti neperžengiant etikos, kokie sunkumai gali kilti ir kaip juos išspręsti. Kaip ir kitose knygose, autorius išlieka ištikimas savo stiliui, pateikia įdomius, nenuobodžius pavyzdžius, iliustruojančius tai, kas buvo pasakyta, jie pakomentuojami. Nors knyga nėra stora ir lengvai skaitoma, bet aprėpia nemažai temų ir terapijos aspektų. Taigi, ją skaitant galima ir atsipalaiduoti, ir nemažai naudingos informacijos įgyti.

O knyga paliko išties gerą įspūdį.

5.1. Alan S. Miller, Satoshi Kanazawa ,,Kodėl gražiems gimsta mergaitės“

virselis-130Pirmoji šiemet perskaityta knyga – negrožinė, o priskiriama populiariajai psichologijai. Prižadu blogo tikrai neužgrūsti tokio tipo knygomis, nes beveik jų neskaitau. ,,Kodėl gražiems gimstam mergaitės“ pristatomas kaip įvadas į evoliucinę psichologiją. Viskas pateikiama lengvai, primityviai, su gan lėkštais, tačiau visiems suprantamais pavyzdžiais. Šiek tiek jau kalbėjau pernai aprašinėdama ,,Plikąją žmogbeždžionę“ apie šią psichologijos sritį, nagrinėjančią, kaip evoliuciniu požiūriu galima paaiškinti žmonių mąstyseną, jausmus ir elgseną, taip pat, bendravimą su aplinkiniais, o daugiausiai dėmesio šioje knygoje yra skiriama būtent poros santykiams, giminystės saitų stiprumams, parodoma priešprieša tarp vyrų ir moterų, atskleidžiant, ką vienam ir kitam reiškia artimi santykiai ir kokie yra patys didžiausi (nors nei garsiai, nei galbūt mintyse niekuomet neapgalvoti) jų tikslai. Jokios romantikos, jokios meilės – viskas primityvu. Todėl tikiu, kad daug kam nepatiks dėstoma teorija (jei norėtume suskaičiuoti, keliems skaitytojams nepatiko, reiktų prašyti kelti rankas tiems, kuriems patiko – tiesiog lengviau bus suskaičiuoti), vietomis kels juoką ar net pyktį. Teorija primityvi, lygiai toks pat primityvus ir rašymo stilius, tad nieko į labai jau mokslinį stilių panašaus nesitikėkite, nors pabaigoje esanti ilgiausia išnaša, kurioje surašyti šaltiniai, kuriais remtasi rašant šią knygą, informacijos patikimumu kaip ir neleistų suabejoti, tačiau kuo tikėti, renkamės patys.

4.60. Viktor E. Frankl ,,Žmogus ieško prasmės“

ee7bf6b8b57eb01507a135ebd1c857d3,,Visi mes, likę gyvi, išgelbėti gal daugybės laimingų atsitiktinumų, gal Dievo stebuklo (kad ir kaip tai pavadintume), visi mes žinome ir galime nedvejodami pasakyti: geriausieji negrįžo.“

Po ilgos pertraukos grįžtu su garsaus psichiatro neurologo, vadinamosios trečiosios Vienos psichoterapijos mokyklos kūrėju Viktor E. Frankl, kuris knygoje ,,Žmogus ieško prasmės“ aprašo tai, ką pats savo akimis matė būdamas koncentracijos stovykloje, o taip pat, yra pridedama ir nedidelė logoterapijos santrauka. Kaip pats Franklis sakė, čia aprašomi ne žiaurumai, kadangi tai jau ne vienoje knygoje yra gan plačiai aprašyta. Autorius orientuojasi į kalinių jausmus ir išgyvenimus, į tai, kodėl kai kurie pasiduodavo, o kai kurie išlikdavo.

Puiki knyga. Į tuos ~140 puslapių sutelpa tiek daug gerų pastebėjimų, kurie pagrindžiami pavyzdžiais iš koncentracijos stovyklos, kad nori nenori imi tikėti, kad būtent taip ir yra. Bent man geriausias pastebėjimas iš visų ko gero buvo toks, kad žmogus bet kokiomis sąlygomis pasirinkti, koks jis bus. Iš tikrųjų, tai kažkas panašaus, kas pateikiama kad ir Jose Saramago ,,Aklumas“, kur žmonės, praradę regą, sugyvulėjo. Taip ir į koncentracijos stovyklą patekę ar, jei pasirinktume kiek paprastesnius pavyzdžius, kad ir netekę tam tikrų patogumų žmonės gali pasirinkti, kokie bus, ar išlaikys orumą net ir pačiomis prasčiausiomis sąlygomis. Būtent apie tai ir šneka Franklis savo knygoje. Tai labiausiai ir patiko – kad atkreipiamas dėmesys pagrinde į išgyvenimus, paprastų kalinių, kurie niekur nepasižymėjo, neatliko jokių žygdarbių, tik gavo iš likimo šį kančios laikotarpį ir arba jį išgyveno, arba išrūko dūmais pro krematoriumo kaminą. Bent jau aš momentais įžvelgiau kūrinyje ironijos, kuri, kad ir kaip būtų keista, bet visuomet dar labiau paaštrina pačios situacijos liūdnumą.

Na, ir kaip pavadinimas sako, knygoje nemažai dėmesio skiriama būtent prasmės paieškai. Nes toji prasmė buvo vienas svarbiausių veiksnių, taip pat, paskatinusių žmones nesąmoningai pasirinkti savo ateitį. Tai galėjo būti bet kas: noras pamatyti savo šeimą, užbaigti rašomą mokslinių knygų seriją ar pan. O argi ne taip ir yra iš tikrųjų? Juk yra nemažai žmonių, kurie sako, kad jei ne tas ar anas, nebūtų dėl ko gyventi, todėl tikslas į ateitį yra kiekvienam svarbus.

,,Mes gavome pažinti žmogų kaip galbūt jo nepažino jokia karta lig šiol. Tad kas yra žmogus? Žmogus – tai būtybė, visada nusprendžianti, kas ji yra. Tai būtybė, išradusi dujų kameras, bet kartu tai būtybė, drąsiai ėjusi į tas kameras su malda lūpose.“

Įkvepianti, priverčianti susimąstyti knyga, apie kurią galėčiau daug šnekėti, papasakoti daugybę pavyzdžių, kuriuos dar ilgai prisiminsiu ir visiems pasakosiu, jei tik pasitaikys proga, bet siūlau patiems ją perskaityti. Kada nors tikiuosi ją turėti ir savo nuosavoje knygų lentynoje, kad galėčiau kas kiek laiko atsiversti ir paskaityti tam tikras vietas. Pasisemti idėjų gyvenimui yra tikrai iš ko.

4.57. – 4.58. Desmond Morris ,,Plikoji žmogbeždžionė“ ir Erich Fromm ,,Menas mylėti“

Pažadėjau sau, kad trumpai pakalbėsiu apie neseniai skaitytą negrožinę literatūrą, kurią galbūt bus kam nors irgi įdomu paskaityti.

showPirmoji knyga – Desmond Morris ,,Plikoji žmogbeždžionė“, rekomenduota dėstytojų kaip toji knyga, kuri lengva forma pateikia žmogaus evoliuciją. Ir išties, knyga suteiks galimybę pamąstymui, o galbūt čia viskas tiesa? Įdomūs, juokingi, dažnai net ir absurdiški pamąstymai, žmogaus ir beždžionės palyginimas įvairiais aspektais priverčia versti puslapį po puslapio nepaisant to, ar pritariate tai idėjai, ar ne. Norisi sužinoti, tai ką gi toliau pateiks autorius, kokių dar sąsajų yra atradęs. Viskas pateikiama per lengvos ironijos prizmę, todėl piktintis labai net ir nesinori, nes rašymo stilius tiesiog tam neleidžia. Tad, jei apibendrinus šią knygą, visai rekomenduoju, pati nesigailiu ją atsivertusi ir manau, kad po kiek laiko su malonumu ir vėl pavartyčiau, jei pateiktų į rankas.

erichas_fromas_menas_myletiAntroji knyga – Erich Fromm ,,Menas mylėti“, kitur ją verčia kaip ,,Meilės menas“. E. Fromm – garsus psichoanalitikas ir filosofas, kuris šiame savo veikale kalba apie meilę, kaip reikia iš tiesų mylėti, kokios būna meilės rūšys ir pan. Jei jau skaitote visokiausias populiariosios psichologijos knygas iš serijos kaip mylėti ir būti mylimam, ką daryti, kad į mane atkreiptų dėmesį, tai jau geriau patariu atsiversti kiek rimtesnę, tačiau mažo formato plonutę knygutę, kurioje viskas išdėstoma nesudėtingai ir suprantamai kiekvienam. Man pačiai ši knyga patiko, sutikau su daugeliu autoriaus minčių, apskritai, kaip dažnai būna, atrodo, kad autorius pastebėjo tai, kas galbūt savaime suprantama, bet kol kitas to nepasako, tol nesusimąstau. Kažką jau žinosite iš savo patirties, kažko naujo pasisemsite.  Miela ir tokia pakankamai teisinga knyga.

4.14. Paul Ekman ,,Žinau, kad meluoji“

virselis-1000Jei ne išankstinis žinojimas, kad tai rimta, psichologinė knyga, kurią parašė pasaulinio garso veido išraiškų ekspertas, tikrai nebūčiau atkreipusi dėmesio į šią knygą bibliotekoje. Tas vyrukas visiškai nedera su knygos žanru, greičiau primena kokį populiariosios psichologijos skaitaliuką, o vienai mano draugei iš viso pasirodė, kad pasiėmiau svajonių romaną. 😀 O po šiuo viršeliu slypi kone mokslinis tekstas: būtent sausumas mane kiek baidė ir ganėtinai retai prie jos prisėsdavau, nors pati informacija- įdomi ir naudinga. Norint, kad kažkas įeitų į galvą (kas tikrai būtų vertinga), skaitymas, be abejo, reikalauja atidumo ir įsigilinimo ar, blogiausiu atveju, tiesiog pasižymėjimo į užrašus svarbiausias mintis. Kadangi mane ribojo laikas, to daryti negalėjau ir džiaugčiausi, jei ši knyga patektų į rankas po kiek laiko vėl. Ar bet kuri kita knyga apie kūno kalbą (nors, kiek teko girdėti, ši knyga- bene vertingiausia iš visų apie kūno kalbą, kurios išleistos į lietuvių k.). Nors pats skaitymas ir nebuvo labai lengvas, o vietomis, ypač, kur buvo kalbama apie istorinius veikėjus ar politiką, buvo ir nuobodoka. Norėjosi, kad tekstas būtų kiek labiau suglaustas, nes buvo nemažai pasikartojimų, dargi visai nebūtų pakenkę gausesnis skaičius pavyzdžių, nes kai visa knyga sukasi apie kelis, pradeda tikrai nusibosti. Kas dar iš tokių minusėlių? Tiesiog jaučiu asmeninę antipatiją tokio tipo informacijai, kur daug prieštaros, pvz.: melą galima atpažinti pagal tokius ir tokius požymius, bet šie požymiai gali rodyti ir visai ką kita.. Na, bet reikia džiaugtis, kad autorius bent jau sąžiningas ir įspėja, kad išmokę viską iš šios knygos tikrai netapsime melo atpažintojais, tačiau bent jau būsime atidesni ir galbūt ne tokie naivūs.

Viską susumavus ir apibendrinus, ši knyga absoliučiai verta skaitymo, joje rasite nemažai įdomios informacijos apie kūno kalbą, tačiau ji patiks tikrai ne kiekvienam dėl sausos kalbos.

Beje, serialas Lie to Me (2009-2011) yra kurtas remiantis Paul Ekman eksperimentais ir pastebėjimais.