12.61. Harriet Lerner „Pykčio šokis“


Senokai „Pykčio šokis“ guli mano lentynoje, vienu metu svarsčiau ją parduoti, taip ir neperskaičiusi. Bet tada užtikau savo buvusios dėstytojos mintis apie šią knygą (rašė, kad tai – viena geriausių saviugdos knygų, kurias ji yra varčiusi/skaičiusi), po to su drauge nukalbėjome apie besikaupiančias knygas, kurias perkame ir kurių neskaitome/nespėjame skaityti (man negrožinę sunkiausia prisiruošti skaityti, bet įsigyti vieną kitą norisi) – taip visos aplinkybės ir susidėliojo į nutarimą imtis H. Lerner knygos.

Pradėsiu nuo to, kad kreivai žiūriu į visokias tik moterims skirtas populiariosios psichologijos knygas. Na, kad ir šiuo atveju – juk neadekvačiai pyktį išreikšti gali ne tik moterys, bet ir vyrai. Visgi knygos autorė neketina su manimi ginčytis, tik argumentuoja, kodėl rašydama kreipiasi į moteris (minimi argumentai – aiškūs bei priimtini). Visgi sakyčiau, kad jei tik norisi patobulėti pykčio srityje, tai knygą galima skaityti nepriklausomai nuo lyties.

Jau pačioje pradžioje moterys pagal tai, kaip reiškia pyktį, skirstomos į dvi grupes. Galėjau burbėti, kad dvi grupės – mažoka, bet kadangi vienoje iš jų radau save, tai beliko tik skaityti toliau ir žiūrėti, ką su tuo galima daryti. Autorė, remdamasi pavyzdžiais, aiškina tipiškus pykčio reiškimosi atvejus, į ką tai išsirutulioja ir ko galima būtų tikėtis, pakeitus elgesį ir reakcijas. Kai kur netgi eina žingsniu tolyn nei skaitytojas, nes būdavo, pagalvodavau, „kas būtų, jei…“, o tuomet ir rasdavau galimą variantą į savo apgalvotas aplinkybes. Tekstas dėliojamas paprastai, visiškai neapkrautas teorijomis, pavardės surašytos tik knygos pabaigoje. Visgi, kaip ir rašo H. Lerner, jei knygą norėsis ne tik perskaityti, bet ir, remiantis įžvalgomis ir patarimais, keisti savo elgesį kasdienybėje, tekstą ar bent jo kai kurias dalis verta perskaityti kelissyk, kad būtų aiškiau ir geriau įsisavinama informacija, o tikriausiai svarbiausia – nebūtų pereinama nuo vieno kraštutinumo prie kito.

Aišku, ne visa informacija buvo nauja. Apie patarimus, kuriuos dalinti mėgstame, nors net nebuvome prašomi (ir kaip iš to išsirutulioja pykčiai, konfliktai, nes kažkas pyksta, kad jam patarinėja, o kažkas – kad jo visai nesiklauso), prisiimtą atsakomybę už kito gyvenimą, sprendimus, apie perimamas kito emocijas, apie pyktį, susierzinimą, kad kitas kažkaip ne taip reaguoja į konkrečią situaciją, nei turėtų, apie nutylėjimus, nesibaigiančius moralus, kabinėjimąsi, na, ir be abejo, praeities patirtis ir aplinkos, kurioje augome, padiktuotą elgesį – visa tai puikiai žinoma.

Visgi pati šokio sąvoka man buvo nauja, tačiau atrodė absoliučiai taikli. Šokis – tai tas pats elgesio modelis, kurį naudoja konflikto dalyviai. Pavyzdžiui, žmona su vyru konfliktuoja dėl buities darbų. Ji burbuliuoja, skundžiasi, kad niekas jai nepadeda namų ruošoje, vyras palinksi galvą, pažada ateity padėti arba atsitraukia (įsijungia televizorių, nueina į kitą kambarį ar pan.), tačiau ateity – jokių pokyčių. Bėga dienos, vyras elgesio nekeičia, o žmona ir toliau burbuliuoja bei atlieka visus buities darbus. Labai tipiška situacija, kuri šimtus kartų matyta, kažkieno ir išgyventa, na, ir išties primenanti nesibaigiantį šokį. Tad autorė pataria, kaip išeiti iš to šokio, kokie gali būti pokalbio ir veiksmų variantai, kaip kalbėtis, kaip veikti, kokios galimos kito konflikto dalyvio reakcijos bei kaip, keičiant elgesį, išlaikyti emocinį artumą (nes variantas, kai vyras imasi buities darbų, o žmona vaikšto iš paskos ir aiškina, kaip negerai jis ką nors išvalė, vargu, ar pagerins santykius, sumažins pykčio jausmą bei konfliktų skaičių).

Skepticizmas šiek tiek lindo (nes kaip aš be jo) skaitant apie galimus pokalbių variantus – gal dėl sakinių formuluočių, gal ir dėl argumentacijos (ypač kai pyktį jaučianti moteris pasakoja kitam „šokio“ dalyviui, kad tokia jos reakcija kyla dėl turėtų vaikystės patirčių ar dėl to, kad tai buvo būdinga kitoms šeimos moterims), kuri gal ir teisinga, bet vargu, ar daugelio bus suprasta taip, kaip norisi, nebus ateity naudojama kaip prielaida kelti kitus konfliktus, prisikabinti ar pan. Bet gal čia jau lenda mano netikėjimas bei pačios nesaugumo jausmas, jaučiamas bandant įstatyti save į aprašomus atvejus (nepriklausomai nuo to, ar iš viso susitapatinti galėčiau dėl panašios patirties neturėjimo).

Ir vis dėlto. Patiko. Jau skaitant lenda realūs gyvenimo pavyzdžiai, o labiausiai įspūdį palieka suvokimas, kad neretai konkretus šokis tarp tų pačių žmonių taip ir nesibaigia visą gyvenimą. Liūdna.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.