12.60. Agnes Ravatn „Paukščių tribunolas“


„Svajonių knygos“ ir skandinavų psichologinis trileris lyg ir visai nesiderina, gal todėl „Paukščių tribunolą“ daug kas praleido pro akis (bet atrodo, kad ši leidykla irgi pamažu įleidžia šaknis į, rodos, vieną populiariausių žanrų Lietuvoje, nes neseniai pasirodė dar vienas trileris). Pati bibliotekoje A. Ravatn knygą nusičiupau vien todėl, kad buvau skaičiusi įdomų atsiliepimą. Kiek daugiau nei du šimtai puslapių – net man pakako vieno pusdienio, nes tekstas įtraukia taip, kad buvo sunku padėti į šalį.

Skaitydama įsivaizdavau A. Hitchcock režisuotą kino juostą – šis trileris galėtų būti filmų „Paukščiai“, „Rebeka“, „Vertigo“ kratinys. Nuo pat pradžių pasakojime vyravo įtampa. Vakar aprašydama „Pakankamai gera motina“ rašiau, kad įtampos visai nebuvo ir trilerio siužetinė linija atrodė nereikalinga, tuo tarpu „Paukščių tribunolas“ nuo pat pradžių turėjo įtaigią atmosferą, kuri visiškai įtraukė į tekstą, veikėjų gyvenimą ir jų santykius. Atmosfera kuriama išties gerai įvaldytu skandinavišku stiliumi – trumpi sakiniai, mažai kalbų, daug kasdienybės ir mažai nukrypimų į praeitį, niūri nuotaika. Verčiant puslapius atrodė, lyg vienu metu turi įvykti sprogimas, kad palaipsniui kylanti įtampa privalo kažkuo užsibaigti, tarp veikėjų vis dažniau jausdavosi nematomos žiežirbos, kurios pranašavo artėjančią kulminaciją.

Iš minusų, manęs neįtikino pagrindinė veikėja. Ji – istorikė, televizijos laidų vedėja, kuri po skandalo išeina iš darbo, palieka vyrą ir iškeliauja, suradusi darbą, kurio niekad nedirbo (tiesa, vis užsimindavo, kad vaikystėje su tėvais būdavo sode ir jos mama kažkiek užsiėmė sodininkyste). Atvykusi ji visiškai nebemąsto apie praeitį, atrodo, kad iškart užmiršo viską, lyg to niekad nebuvo. Jokių emocijų, susijusių su tuo, kas įvyko, apie vyrą ir meilužį irgi jokių minčių, skyrybų tvarkymas visiškai paliktas vyro rankose. Nors sodininkystėje ir namo aplinkos priežiūros darbuose ji jaučiasi nepatyrusi, bet laikui bėgant jos žodyne atsiranda tokios sąvokos kaip giluminiu būdu impregnuotos lentos, alyvos panaudojimo būdai iš karto irgi jau žinomi. Įsiminė žuvies dorojimo scena, kai Alisa pagalvojo, kad jo „Kruvinos rankos atrodė gražiai“. Truputį juokinga. Į pabaigą veikėja visai suskystėja: „Staiga pajutau begalinį pasididžiavimą, kad priklausau šiam vyrui. Vyrui, kuris moka pagaminti valtį. Jei jau vienas pats gali sumeistrauti valtį, vadinasi, gali padaryti bet ką.“ Suprantu, kad truputį romantikos tokiam siužetui reikia, bet negalėjau rimtai skaityti veikėjos minčių.

Pabaigoje sprogimo nebuvo, gal kad guma buvo tempiama pernelyg ilgai, be to, iš likusio puslapių skaičiaus buvo aišku, kad čia dar ne pabaiga. Bet užbaigė gražiai. Kadangi užliūliavo prieš tai buvęs ramusis periodas, tai ir į pabaigą stiprių emocijų nebebuvo, bet galą užskaitau. Kaip ir minėjau, A. Hitchcock’ui būtų buvęs išties vertas dėmesio siužetas. Tik susilaikykite ir neatsiverskite paskaityti paskutinio puslapio (bent aš mėgstu tai daryti), intrigos liks kiek daugiau.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.