„Vakaro nejauka“ – savo pavadinimo visiškai nusipelniusi knyga. Net norisi ją kaltinti prisidėjus prie mano pastarojo meto košmarų ir įvairių gyvių (kirmėlių bei kitų vabzdžių pasaulio atstovų, šikšnosparnių) nestokojančių sapnų.
Romanas nukelia į Olandijos kaimą, reformatų tikėjimą išpažįstančią ūkininkų šeimą, kurioje gyvena pagrindinė veikėja – dešimtmetė mergaitė Jopė. Atmosfera ima tamsėti tuomet, kai žūva vienas iš brolių. Gedulas užkloja namus storu šydu, kiekvienas, rodos, su juo dorojasi kaip kas išmano. Motina beveik nustoja valgyti ir kalba apie savižudybę, tėvas vis grasina išeiti iš namų. Vaikai lieka apleisti (ypač Hana man atrodė nematoma), tad ir jiems tenka ieškoti būdų, kur padėti savo skausmą. Daug destruktyvumo. Kankinami ar žudomi aplinkui randami gyvi padarai, žalojami ir gąsdinami net ir artimiausi žmonės, fizinis skausmas keliamas ne tik kitiems, bet ir sau. Ryškūs, detalūs aprašymai verčia raukytis ar nusukti akis, na, išties nemaloni knyga. Knygoje daug kūniškumo. Jopei užkietėję viduriai ir tėvas ją imasi gydyti savotišku būdu (jei nemaišau, T. Morrison „Sula“ buvo tas pats metodas panaudotas), jų santykis – ne ką šiltesnis nei tėvo ir auginamų gyvulių, tad toks jo sumanymas net ir nenustebino. Jopei atrodo, kad tik tėvams pasimylėjus vėl įsivyraus ramybė, kai tuo tarpu ji mato, kaip mama su tėvu vis labiau tolsta vienas nuo kito, kaip net paprasčiausi prisilietimai išretėja, kol tampa nebeįmanomi. Vaikai itin susidomėję savo ir kito seksualumu, bręstančiais kūnais, pojūčiais, apie kuriuos šiukštu negalima prasitarti tėvams. Visiškai suprantu tuos, kurie net ir nepabaigs skaityti ar įvertins kaip nesąmonę, o tekste vien tik S. Freud, kakus ir skylutes matys. Ir visgi pati net ir nustebau, kad man viso to neatrodė tiek daug, kiek buvau nusiteikusi rasti prieš imdama knygą, perskaičiusi kitų atsiliepimus (kurie vertė abejoti, ar tikrai verta imti, nors tamsesnių knygų ir nesibaidau). Galvoju, kad čia nemenką darbą atliko ir vertėja – išversti tokį tekstą, kad taip gerai suskambėtų, neturėjo būti paprasta. Šiaip jau labai gražus tekstas (atmetus, kad pats aprašomas gyvenimas – visai priešingas), puikiai sukurta niūri, šalta atmosfera, į kurią beveik viskas, apie ką rašoma, kuo puikiausiai susipynė į visumą.
„… matau, kad ji nebegali susikaupti prie žodžių, kad žodžiai šoka, kaip dažnai šoka ir mano galvoje, vis sunkiau sutikdami išsirikiuoti tvarkingon eilėn ir išeiti pro mano lūpas.“
Gan sudėtinga buvo susitaikyti su aprašomu laikmečiu bei numanomu veikėjų amžiumi. Jei nebūtų paminėtas Nokia telefonas ir internetas, atrodytų, kad veiksmas vyksta praeitame amžiuje. Vaikų mąstymas kai kada buvo visai vaikiškas ir naivus, o vietomis atrodydavo kaip jau paūgėjusių paauglių. Bet visa tai atrodo labiau kaip uždaro gyvenimo ir gilaus tikėjimo pasekmė, o ne rašymo spragos. Tikėjimas, kad ir nesyk praslysta pro akis labiau kaip fonas, visgi yra svarbi knygos dalis. Pagrindinė veikėja vis pamini, kaip iš jos šeimos šaiposi mokykloje. Tikėjimo tiesos išplitusios ne tik suaugusiųjų, bet ir vaikų galvose, jie bijo, bet tuo pačiu ir kuria savo galvoje pasakojimus, išbando nuodėmių sunkumą, nusikalsdami, žinoma, būtina paminėti ir auklėjimą.
Man tik visai nereikalingi buvo Holokausto ir Hitlerio momentai. Jie visiškai nieko nedavė šiai knygai, išbraukus viską turinys absoliučiai nepasikeistų. Gal tik vienoje romano vietoje minimalaus pokyčio reiktų, nes dingtų tolesnio veiksmo priežastis, bet tik tiek.
Gal nuo pusės knygos spėliojau, kokia bus pabaiga, nes sunku buvo numanyti, kaip galėtų pasibaigti lyg ir lygia linija einantys kasdienybės įvykiai (todėl kažkuriuo metu pasijaučia monotonija), tačiau finalas visiškai nustebino.
Man patiko. O knyga, kaip ir visos kitos, ne kiekvienam.
Mano knygų pasaulis 