12.62. Nick Spalding „Riebus šansas“


„Riebus šansas“ – tai romanas apie sutuoktinius, kurie sutinka dalyvauti radijo rengiamame konkurse laimėti pinigų, jei tik numes didžiausią masės dalį iš visų dalyvaujančių porų. Zoja ir Gregas susipažino dar koledžo laikais, kai abu buvo liekni ir sportiški. Tačiau atrodo, kad prasidėjus ramiam šeimyniniam gyvenimui, įsivyravus darbas-namai kasdienybei, o vakarienėms restoranuose likus vienintelei dažnesnei pramogai, kilogramai užaugo nepastebimai. Rašydami dienoraščius, kurie privalomi konkurso dalyviams, abu veikėjai pasakoja ne tik apie nesėkmingus bandymus laikytis įvairiausių dietų, grįžti prie sporto, bet ir aprašo įvairiausias nemalonias situacijas, į kurias neretai pakliūva stambaus sudėjimo žmonės. Pati dietų niekad nesilaikiau, nes iškart nurašydavau save kaip valios neturinčią, o sau aiškindavau, kad pirmiausia su galva reikia padirbėti, jog užėjus tam tikroms nuotaikoms su ledų dėže nesėdėčiau po pledu, klausydamasi emocijas pastiprinančios muzikos, ar išspirčiau save į lauką vieno kito rato apeiti. Bet visos kitos situacijos – kai bandoma nesėkmingai įlįsti į didžiausią parduotuvėje esantį patinkančio rūbo dydį, kai būnant svečiuose varžaisi imti maisto, nes esi stambiausias iš visų esančių, vengimas žiūrėti į veidrodį ar susitikti su žmonėmis – puikiai žinomos. Galvoju, kad tikriausiai šią knygą geriausiai ir priims, daugiausiai pasijuoks ar kartu su veikėjais paliūdės tie, kurie yra turėję vienokios ar kitokios patirties susijusios su svoriu.

Ir žinote, kas man šioje knygoje buvo gražiausia? Abiejų veikėjų vienybė, absoliutus vienas kito palaikymas. Vien dėl šito šią knygą ir prisiminsiu. Tiesa, pats veikėjų charakterių vystymas silpnas – skaitant kai kada reikdavo pagalvoti, kuris iš jų dabar yra pasakotojas, nes jie kalbėjo visiškai vienodai. Į pabaigą vienas jų pastebėjo, kad abu pagerino rašymo įgūdžius ir daugiau laiko skyrė tekstams, bet pati niekaip negalėčiau pasakyti, kad kažkuriuo metu pasikeitė kurio nors iš veikėjų pasakojimo maniera. Lygiai kaip ir nemanau, kad viskas, ką jie pasakojo, buvo reikalinga. Paskutinius keliasdešimt puslapių iš viso norėjosi praversti, nes ten veikėjams atsivėrė akys ir jie pradėjo rašyti ilgiausius moralus apie tai, kaip laikomės dietų, perkame visus iš eilės prietaisus, kurie palengvintų sporto metimą, kas už viso to slypi, kokių išvadų jie priėjo bei ko išmoko per visus šiuos mėnesius nuo konkurso pradžios. Viso to buvo per daug. Gal būtų buvę kitaip, jei visa tai būtų buvę išmėtyta per visą knygą, o ne sukišta į vieną ar du ilgesnius skyrius. Dar labai įsiminė kelių puslapių pasakojimas apie Ikea, kur pačios veikėjos išgyvenimų buvo minimaliai, nes pagrinde ji pasakojo, kaip ten būna, kai žmonės išsiruošia į Ikea… Atsimenu, kaip varčiau akis, nesuvokdama, kodėl aš apie tai skaitau. Tai kažkaip ir suabejojau, kad tikrai jie laikui bėgant tobulino savo tekstus.

Tikėjausi labiau akimis slystančio teksto, bet nuo ano savaitgalio labai lėtai stūmiausi su dviem visiškai skirtingomis knygomis (ši – viena iš jų), tai gal bet kas dabar lėtai skaitytųsi. Na, ir bandymas visiems atverti akis, užsitęsęs per kelias dešimtis puslapių, pabodo. Visa kita – kaip ir būtų buvę pusė bėdos.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.