12.63. Michel Houellebecq „Serotoninas“


„…studijų metai – vieninteliai laimingi metai, kuomet ateitis atrodo atvira, kuomet viskas atrodo įmanoma, vėlesnis suaugusio žmogaus gyvenimas, profesinis gyvenimas, tėra lėtas nuolatinis grimzdimas į dugną, ir neabejotinai dėl šios priežasties jaunystės draugų, su kuriais susidraugavome studijų metais ir kurie iš esmės yra vieninteliai tikri draugai, tų jaunystės draugų mes vengiame, nes norime išvengti akistatos su neišsipildžiusių vilčių liudininkais, su savo pačių susinaikinimo akivaizdybe.“

Pastarąsias kelias savaites vis įsijungiu BoJack Horseman, tad atrodė, kad ir „Serotoninas“ bus kaip tik į kompaniją. Gal per daug apdėliojau save liūdesiu alsuojančiais personažais, veikėjų realybe, kurioje išgyventi galima tik geriant antidepresantus ar alkoholį (priklausomai nuo personažo, apie kurį kalbėtume), nes šįkart su M. Houellebecq buvo sunkiau nei anksčiau. Vis dėlto man patinka, kaip rašytojas dėlioja mintis, tad vis pasižymiu ką nors savo tekstų iliustracijoms. Nors skaitydama paskutinius keletą lapų supratau, kad nurašyti norėtųsi ištisus puslapius – tokiais atvejais susilaikau. Toks labai tobulas knygos užbaigimas – kažkokių siužeto posūkių tikėtis nereikia, bet veikėjo monologas būtent ten labiausiai prikausto dėmesį.

„Kitą dieną ji tebeverkdama rinkosi daiktus, o aš sukau galvą ieškodamas tinkamų žodžių – tiesą sakant, kitus dvejus ar trejus metus aš ieškojau tinkamų žodžių, veikiausiai niekuomet nesilioviau jų ieškojęs.“

Skaitant atrodė, kad į vieną susilieja pasakotojo išgyvenimai kartu su Europos bei Prancūzijos politika, iššūkiais ir sprendimais, kurie paliečia mases žmonių. Šioje knygoje nemažai rašoma apie ūkininkų rūpesčius bei protestus, tragikomišką jų kulminaciją (tragizmo visgi kur kas daugiau nei komedijos). Tokia visapusiška niūruma, kuri kažkiek patampa monotoniška. Pastebėjau, kad skaitant būdavo įdomu, bet jei tik padėdavau knygą į šalį, per visas neskaitymo dienas nejausdavau poreikio grįžti. Bet grįžus ir įsitraukus į tekstą vėl pajausdavau susidomėjimą. Gal todėl tai ilgai ir užtrukau, kol perskaičiau. Atrodo, kad daug kas skaitydami linkę karštai reaguoti į rašytojo pasisakymus, tuo tarpu pati kažkaip ramiai viską perskaičiau. Gal net ir pritrūko ryškesnės emocijos iš manęs pačios, kažkuriuo metu net svarsčiau atidėti kitam kartui, nes galbūt kitąsyk kur kas stipriau būtų paveikę tai, apie ką veikėjas kalbėjo.

Bet tai tikrai ne paskutinis kartas, kai susitinku su M. Houellebecq kūryba. Šiemet prasidėjusi „draugystė“ tęsis ir toliau.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.