9.56. Mariana Enríquez ,,Tai, ko netekome ugnyje“


Siaubo literatūrą (kaip ir kiną) mėgstu, kad ir ne taip dažnai ją skaitau. Iš pradžių ,,Tai, ko netekome ugnyje“ patraukė dėmesiu ne tik žanru, pavadinimu, bet ir tai, kad viena iš šalių, kurioje vyks veiksmas, yra Argentina – vieta, kurią aplankyti noriu nuo pat ankstyvos paauglystės (ir nė pati negalėčiau įvardinti racionalios priežasties, kodėl būtent ši šalis anuomet taip įstrigo). Tad imant knygą į rankas beliko viltis, kad siaubas ir mistika bus mano skonio.

Knygoje pateikiama dvylika apsakymų, kurie, kad ir išlaiko panašų pasakojimų stilių (skaitant jaučiasi vientisumas, tai, kad jie visi rašyti vieno žmogaus), tačiau gali pasigirti turinio išradingumu. Vienose istorijose vyrauja fiziologinis siaubas (smurtas prieš save ar kitus), kitose – psichologinis, kai skaitant tik numanyti galima, kas čia vyksta (veikėjų dingimas, neaiškių būtybių pasirodymas). Tačiau kalbant tiek apie vienas, tiek apie kitas, dvejopą įspūdį paliko tai, kad autorė nebūtinai aiškina ar išnarplioja priežastis, kodėl taip vienam ar kitam veikėjui nutiko, nesudeda visų taškų – daug ką palieka paties skaitytojo vaizduotei. Kai kurioms istorijoms tai tiko, bet buvo ir tokių, kur atrodė viskas per daug paslaptinga (t.y. norėjosi kiek daugiau užuominų). Ir be abejo, skaitant nedingdavo intriga, norėjosi sužinoti, apie kokius mistiškus įvykius bus pasakojama kitame apsakyme.

Įdomu tai, kad kiekvienoje istorijoje įterpiamos temos, kurios aktualios veiksmo vieta pasirinktoms šalims (Argentinai ir jos kaimynėms). Daug vietos skiriama narkotikams, prostitucijai, smurtui, diktatūrai, policijai, kuri gali prisikabinti prie bet kokios smulkmenos, baimei būti suimtiems dėl lauksiančio siaubingo pareigūnų elgesio, skurdui, neteisingam aplinkinių požiūriui į psichikos problemas bei jų sprendimą, vyro ir moters vaidmenims tų šalių visuomenėje. Ir visa tai yra ne tik istorijų fonas, nes viena ar kita tema (ar kelios) neretai tampa ir vienu pagrindinių pasakojimo centrų bei kai kada ir priežastimi, kodėl nutiko aprašomas įvykis.

Įsimintiniausias apsakymas? Tai turbūt šlykščiausias – ,,Mokslo metų pabaiga“. Jame pasakojama apie besižalojančią paauglę, pasirinkti būdai – nagų atplėšimas bei plaukų rovimas – nuteikia ne per maloniausiai, o ir, neslėpsiu, kiek nustebino, nes kituose apsakymuose arba tik nuspėti galima apie įvykusį / įvyksiantį smurtą (pavyzdžiui, neaiškiomis aplinkybėmis dingęs žmogus), arba jis yra tik paminimas, nedetalizuojant (pavyzdžiui, sprendimas nebevalgyti). O kalbant apie pačių istorijų įdomumą, dabar žvelgdama į turinį net ir negaliu išsirinkti, nes iš kiekvienos prisimenu nors vieną epizodą, kuris man patiko/įtraukė.

Galvoju, kad net ir tiems, kurie nemėgsta siaubo/mistikos žanro, nereiktų iš karto nurašyti ,,Tai, ko netekome ugnyje“, nes autorė rašo įtaigiai ir vaizdingai, pasakojimai išlaiko savo atmosferą, net tie apsakymai, kuriuose buvo tai, ko vengiu tiek siaubo filmuose, tiek literatūroje, sugebėjo patraukti dėmesį.

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.