5.11. Joanne Harris ,,Persikai ponui klebonui”


harris persikai ponui klebonuiĮ mane žiūri krūvelė lapų apie kraujotakos sistemą, tačiau nė nenoriu į juos pažiūrėti. Mano galvoje tik viena mintis: šiandien turiu būtinai sužinoti, kaip baigsis visi ,,Persikai ponui klebonui” aprašomi įvykiai. Persikų, deja, neturiu, bet šalimais pasidėjusi nuostabaus skonio šokoladą, mėgaujuosi ne tik juo, bet ir Joanne Harris rašymo stiliumi bei po truputį kulminaciją pasiekiančia istorija. Užvertusi paskutinį puslapį pagalvojau tik tiek: noriu dar. Ne, ne šokolado (aišku, jis irgi ne pro šalį), o dar nors vieno skyriaus… Ir gal net ne skyriaus, o visos knygos…

Nors prisipažinsiu, buvau vienu metu jau pagalvojusi, kad ši knyga nepateisins mano lūkesčių. Juk ,,Šokoladas” ir ,,Ledinukų bateliai” buvo puikios knygos, o ši – trečioji dalis (taigi, tikrai neskaitykit šios, jei neskaitėte ankstesnių) – pasirodė silpnesnė, nepaisant to, kad jau nuo pat pirmojo puslapio jautėsi toji magija, kurios apstu visoje Vianos Rošė istorijoje. Buvau išsiilgusi ne tik J. Harris rašymo stiliaus, bet ir veikėjų, to vėjo, kuris atneša permainas ne tik pagrindinei veikėjai, bet ir kitiems, kurie nemoka pamatyti ženklų, tačiau nuo to vėjo irgi negali pabėgti. Tačiau tas pojūtis, kad ši dalis silpniausia, po kiek laiko dingo, nes tiesiog negalėjau atsitraukti. Užtenka kartą prisėsti, kad vėliau vos radusi laisvą valandėlę čiupčiau ją į rankas ir tik visiškas nuovargis priverstų padėti į šalį. Ir netgi ilgoka pertrauka, kurios metu apie knygų skaitymą savo malonumui galėjau tik pasvajoti, nesutrukdė grįžus mėgautis istorija.

Šioje knygoje Viana grįžta į Lankenę. Tik ji nebe visai tokia, kokią paliko. Čia buvęs didžiausiu priešu kunigas Frensis Reino tyliai prašo jos pagalbos, buvusi šokoladinė sudeginta, bendruomenė – susiskaldžiusi, o netoliese apsigyvenę musulmonai – nusiteikę prieš senbuvius miestelio gyventojus. Ir šį kartą bus daug sunkiau sustatyti viską į savo vietas nei tuomet, prieš aštuonerius metus. Tiesą pasakius, vienu metu jaučiau neviltį, nes atrodė, kad taip niekas ir neišsispręs. Puslapių mažėjo, o, rodos, viskas blogyn ir blogyn ėjo. Į pabaigą netgi ir įtampa jautėsi, nes, kaip ir reikėjo tikėtis, įvykių pasipylė tarsi iš gausybės rago.

,,Manote, pasninkavimas padeda galvoti apie Dievą, o bet kuris, mokantis virti, jums pasakys: pasninkavimas skatina galvoti tik apie maistą.” (497 psl)

Labai norėčiau kada nors savo knygų lentynoje pamatyti visas šios trilogijos dalis. Nors ką jau čia, jei nesismulkinant, tai norėtųsi ir visas kitas jos knygas turėti. Ir be abejo, tikėtis, kad bus išversta dar ne viena nuostabi Joanne Harris knyga. Taip, galbūt jos knygos ir nėra itin gilios, tačiau kurti istorijas ir sukurti idealią tai istorijai atmosferą ji išties moka. O kalbant apie ,,Šokolado” trilogijos dalis, tai jas skaitant visą laiką ir išlieka toks jausmas, lyg tuo metu burnoje tirptų šokolado gabaliukas. Ir net nesvarbu, kad trečiojoje knygoje apie šį skanėstą rašoma itin mažai.

Advertisements

One thought on “5.11. Joanne Harris ,,Persikai ponui klebonui”

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s