9.54. Matthew Kneale ,,Anglai keleiviai“


,,Anglai keleiviai“ – dar vienas malonus šio rudens atradimas, neabejotinai atsirasiantis aptariant geriausius metų skaitinius. Knyga kantriai laukė, kol ją paimsiu į rankas (pirmas kartas buvo nesėkmingas – kartu su dar keliomis kitomis ji buvo atidėta ateičiai vos po kelių perskaitytų puslapių), o aš vis ieškojau tinkamo jai laiko. Dvidešimt pasakotojų baugino (apie sunkumus, kai susiduriu su krūva veikėjų pasakojime, jau nesyk esu rašiusi), tad norėjau, kad pažintis su šiuo romanu prasidėtų nepavargus ir neskubant. Sulaukusi tokio meto džiaugiausi: perskaičiusi tiek, kad susidaryčiau bendrą vaizdą apie romaną (tema, pagrindiniai veikėjai, siužetinės linijos), ne tik atsikračiau nepagrįstų baimių, bet ir supratau, kad nenurimsiu, kol nepabaigsiu skaityti. ,,Anglai keleiviai“ vėl sugrąžino norą skaityti kasdien bent po kelis skyrius – grįžusi po darbo stengdavausi kuo greičiau sutvarkyti būtinus reikalus, kad spėčiau nors kiek paskaityti, kol nuovargis manęs nenugalėjo.

Romanas nukelia skaitytojus į XIX amžių, kur buriniu laivu iš Didžiosios Britanijos į Tasmaniją plaukiantys keleiviai siekia skirtingų tikslų. Pastorius tikisi įrodyti, kad Rojaus sodas, aprašomas Biblijoje, iš tikrųjų egzistuoja Tasmanijoje, kartu į šią ekspediciją išsiruošęs gydytojas nori atlikti mokslinį tyrimą bei Londono muziejams pargabenti aborigenų kaulų, o laivo kapitono planuose – kontrabandinio brendžio ir tabako pardavimas. Antroji siužetinė linija skirta dar iki kelionės laivu prasidėjusiems įvykiams Tasmanijoje, kur atvykę britai stengiasi įvesti savo taisykles vietiniams ir prisideda prie aborigenų kultūros naikinimo.

Nelengva kalbėti apie knygas, kuriose visko tiek daug. Vis atrodo, jog praleisiu ką nors svarbaus ar prirašysiu per daug. Kartais rašytojai užsimoja apimti daug temų, bet rezultatas išeina nekoks – dėl kiekybės nukenčia kokybė. Tik ne šįsyk. Taip, pripažįstu, pradžioje skyriai, susiję su kelione laivu, atrodė ne tokie įtraukiantys, kur kas labiau laukdavau pasakojimo apie aborigenus Tasmanijoje. Tačiau paskui abi siužetinės linijos jau kaustė dėmesį vienodai, o galiausiai, kai abu pasakojimai susijungė į vieną, įdomumas pasiekė aukščiausią lygį. Kuo toliau, tuo sunkiau nusėdėjau vietoje, o pabaiga buvo tiesiog tobula, nustebinusi savo teisingumu.

Iš vienos pusės, knygoje vyrauja niūri atmosfera. Visi veikėjai atrodo savanaudžiai, siekiantys savo tikslo, smerkiantys kitus ir prieštaraujantys viskam, kas trukdo įgyvendinti jų planus. Sunku skaityti ir apie bandymą pakeisti aborigenus, atimant tai, kas padėjo jiems daugelį metų išgyventi, ir įteigiant, kad kito, vietiniams nepažįstamo Dievo įsakymų iškalimas, anglų kalbos vartojimas, naujakuriams būdingų manierų, elgesio išmokimas, naujų vardų įgijimas yra vienintelis kelias išlikti ir gyventi visavertį gyvenimą. Galima būtų sakyti, kad romane mokslas kariauja su religija, bet matant, kad tiek už vieną, tiek už kitą pusę pasisako jokių ribų nejaučiantys fanatikai, nė nekyla noras palaikyti kurią nors pusę – pakanka tik stebėti iš šalies bei spėlioti, kuo ši slogi beprotybė baigsis. Tačiau iš kitos pusės, knygoje yra nemažai humoristinių (kai kada tragikomiškų) dialogų ar situacijų bei nuotykių romanams būdingo veiksmo, tad skaitant nuotaikos keičiasi, nėra monotonijos ar nuobodulio, o puslapiai tirpte tirpsta.

Kaip jau minėjau anksčiau, istorija pasakojama dvidešimties veikėjų lūpomis. Toks būdas padeda kur kas geriau pažinti personažus – galime juos matyti ne tik iš kito veikėjo pozicijos, bet ir sužinoti, kaip jie mąsto, kai patys tampa pasakotojais. Įdomu, kad autorius kiekvienam veikėjui priskiria savitą pasakojimo stilių, tokiu būdu suteikdamas jam išskirtinumo. Nagrinėjamų temų yra be galo daug – tai ir įvairios rasizmo formos, jau minėta religijos ir mokslo priešprieša, kolonializmas, kultūra ir tradicijos, kerštas, ištikimybė, pavydas… Didžiulis malonumas skaityti tokias knygas kaip ,,Anglai keleiviai“, nes tai vienas tų romanų, kurie kelia klausimus ir pateikia kelis atsakymų variantus, taip skatindamas skaitytojus diskutuoti, piktintis ar pritarti.

Ši knyga yra be proto spalvinga – savo įvykiais, veikėjų portretais, aptariamų temų gausa, diskusijomis, kurios kyla tarp personažų (ir skaitytojų). Tad nieko kito nelieka – tik pasinerti į šią sudėtingą (dėl siužeto posūkių ir veikėjų tarpusavio santykių) kelionę, o jai besibaigiant suvokti, kad pabaigos ir lauki, ir nelauki (lauki, nes norisi sužinoti, kokia lemtis ištiks personažus, nelauki, nes teks ieškoti kitos knygos, kuri įtrauktų tiek pat, kiek ši).

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.