Garnerio grafystėje tikima, kad merginos, sulaukusios šešiolikos, įgauna magiškų galių, galinčių išvaryti vyrus iš proto ir sugriauti visuomenės tvarką. Todėl taryba kasmet surenka visas šešiolikmetes ir išsiunčia į atokią salą dvylikai mėnesių – skaistybės metams. Po jų merginos grįžta atsikračiusios magijos ir pasiruošusios tolesniam gyvenimui (kuris, beje, irgi nusprendžiamas valdžios). Jei tik iš viso grįžta. Vis dėlto yra uždrausta dalintis tuo, kas vyksta saloje, todėl pagrindinė veikėja Tiernė, kaip ir kitos, išvyksta į salą tik spėliodamos, kas jų laukia.
„Skaistybės metai“, tikėtina, kad patiks tiems, kurie su malonumu skaitė „Bado žaidynes“ ar kitas panašios tematikos knygas. Mano pačios lūkesčius K. Liggett romanas išties pranoko. Žinoma, galima prisikabinti prie kai kurių tipiškų tokioms knygoms momentų (Tiernė – stipri, maištaujanti, drąsi, sumani. Pagrindinei veikėjai vis kas nors padeda. Romantinė linija. Labai ryški blogiukė), tačiau man tuos du vakarus, kai skaičiau, tiko viskas. Įtraukė tiek, kad nė nepamenu, kada paskutinįsyk skaičiau vakare, po darbo, iki vėlumos tam, kad tik užbaigčiau knygą ir sužinočiau, kaip viskas baigėsi. Tiesa, prasidėjus pirmiesiems fiziniams žiaurumams buvo minčių, kad galbūt ne laiku knygą pasiėmiau, nes jaučiu, kad šito man paskutiniu metu nelabai reikia literatūroje. Visgi siužetiniai vingiai siūlė gan dinamišką pasakojimą, tad toliau skaitant darėsi ramu, kad knyga nebus sudaryta vien tik iš smurtinių scenų. Tik istorijos laiko tėkmę pajausti buvo sudėtinga. Nors pasakojimas yra suskirstytas į metų laikus, bet vis tiek pabaigoje, atsiskleidus tam tikroms detalėms, galvojau: o rimtai tiek laiko praėjo?
„Skaistybės metai“ – atskiras, nepriklausantis jokiai serijai romanas. Man tai yra vienas iš pliusų. Lygiai kaip jau ilgą laiką mėgstu trumpus mini serialus (ir nusiviliu, kai paskelbiama, kad visgi antrą sezoną darys), taip ir su knygomis – vienos dalies man visiškai pakanka. Žinoma, tęsinių prigalvoti būtų galima nesunkiai, bet šios istorijos pabaiga buvo įdomi ir visai ne tokia, kokios tikėjausi knygos pradžioje. Netgi teigčiau, kad verta diskusijų ir interpretacijų dėl to, kas pabaigoje įvyko. Be to, ne visiems personažams nusisekė, kalnus nuversti reiktų daugiau laiko, tad dėl šito knygą irgi noriu pagirti, kad, kiek įmanoma, išlaikė balansą. Užtat parodė, kaip mažais žingsneliais galima daryti progresą, koks svarbus susitelkimas ir ženklų stebėjimas, vienas kito matymas. Autorė paliečia nemažai socialinių temų, o aprašomą vietovę valdo vyrai, kurie, aišku, dėl visų blogybių kaltina moteris ir jų kažin kokias magijos galias. Tik kad ta magija – labai žemiška. Nors kuriamas distopinis pasaulis, bet išties neblogai užčiuoptos problemos, kurios egzistuoja ir mūsų kasdienybėje. Dar labai patiko gėlių kalbos idėja – niūriam pasakojimui suteikė švelnumo ir šviesos.
Likau nustebinta. Džiaugiuosi patikėjusi skaitytojų pagyromis ir nusprendusi ją susirasti. Negana to, atrodo net vėl užsikrėčiau skaitymu – kai tik galėjau, savaitgalį prabuvau su kokia nors knyga rankose.
Radau informacijos, kad jau 2019-aisiais buvo skelbiama, jog bus filmas, kurį prodiusuos ir režisuos Elizabeth Banks.
Mano knygų pasaulis 