11.34. Elif Shafak „10 minučių 38 sekundės šiame keistame pasaulyje“


Nors Elif Shafak yra populiari Lietuvoje jau senokai, pradėti pažintį su jos kūryba paskatino žinia, kad naujausioji rašytojos knyga pateko į 2019-ųjų metų „Booker“ premijos trumpąjį sąrašą. Dabar, perskaičiusi nominantę, galiu tvirtai teigti, kad ateityje atsiversiu ir kitus E. Shafak romanus.

Leilą nužudė ir įmetė į konteinerį. Per jai likusias dešimt minučių ir trisdešimt aštuonias sekundes moteris prisimena visą savo gyvenimą: vaikystę, šeimą, gyvenimą Stambule, sutiktus žmones ir penkis draugus, kurie jai buvo labai svarbūs.

Iš karto atkreipiau dėmesį, kad kiekvienas skyrius pradedamas nuo skonio ir kvapo, kurie pagrindinei veikėjai siejosi su konkrečiu gyvenimo laikotarpiu, apibūdinimo. Romanas sudomino nuo pat pirmųjų puslapių ne tik dėl vaizdingumo, bet ir temų turtingumu: pasitelkiant Leilos bei jos draugų istorijas, prisiliečiama prie įvairių socialinių ir kultūrinių Turkijos problemų. Santuokos, dėl kurių susitaria tėvai, slepiami nusikaltimai, ligos, nepriimtina seksualinė orientacija, kad tik aplinkiniai nepasmerktų, nelygios moterų ir vyrų teisės, religinis fanatizmas – tai tik kelios priežastys, dėl kurių veikėjai susiduria su gyvenimo neteisybe, o dalis jų geresnės ateities bėga ieškoti į Stambulą. Šis miestas tampa priebėga atstumtiesiems, tiems, kurie patys privalo kažkaip išgyventi, nes niekam – nei šeimai, nei valstybei – jie nerūpi. Liūdniausia, kad visos viltys kiekvienam dūžta net ir šiame didžiuliame mieste. Leila įsidarbina viešnamyje, kuris daugeliui metų tampa jos namais. Jos draugai taip pat susiduria su purvinąja Stambulo dalimi, jų istorijoms skiriama nemažai dėmesio. Tie, kurie niekam neįdomūs ir nereikalingi tame mieste, tampa svarbūs E. Shafak romane. Galvoju, kad vietomis pasakojimas skambėjo kaip išpažintis, prašymas pastebėti kiekvieną iš jų, pažinti ir suprasti, o ne smerkti, suteikti jiems kitokį dėmesį, nei yra įpratę kasdienybėje.

Įtraukia ne tik siužetas, bet ir ryškūs veikėjai. Romane vaizduojamos stiprios moterys, kurios kovoja už savo gyvenimą. Leila išlaiko stiprybę ir žmogiškumą net ir būdama visuomenės užribyje, dažnai susidurdama su prievarta, smurtu ir kitokiu purvu – tuo man ši veikėja patiko. Daug ištikimybės, gerumo, tikėjimo meile, kuri kitam atrodytų neįtikėtina ir nebepasiekiama tokiame gyvenime. Paliko įspūdį ir veikėjų draugystė, ji išsiskyrė savo šviesumu tirštoje pasakojimo tamsoje. Šis romanas – viena tų knygų, kurias skaitydamas jauti rūpestį dėl veikėjų/ rūpiniesi veikėjais. Todėl kas kiek laiko vis turėdavau sau priminti, kad Leila – nebegyva guli konteineryje, todėl neverta kurti viltingesnių ateities variantų.

Vienintelis knygos minusas – paskutiniai skyriai, kuriuose veiksmas vyksta atradus Leilos kūną. Nors vis dar nesinorėjo padėti romano į šalį, susidomėjimas prislūgo. Viskas kaip ir gražu, bet man saldoka. Tiesa, užbaigti pasakojimą visgi pavyko rašytojai taip, kad likau patenkinta.

Prisipažinsiu, kad nepagrįstai buvau susikūrusi kiek kitokį E. Shafak įvaizdį, todėl knyga pranoko lūkesčius, o perskaičiusi niekaip negalėjau išsirinkti, ką skaityti toliau. Tiesa, kadangi pradžioje užsiminiau apie „Booker“ premijos nominaciją, norisi atkreipti dėmesį, kad rašymo stilius lengvas, o istorijos pateikimas tiks ir tiems, kurie vengia įvairiomis premijomis apdovanotų knygų dėl galimai sudėtingos pasakojimo formos.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.