11.7. Simone de Beauvoir „Palaužta moteris“


Nors „Palaužta moteris“ namuose gulėjo metus laiko, pažintį su S. de Beauvoir pradėjau nuo jos asmenybės bei biografinių detalių, kurias radau pernai skaitydama „Egzistencialistų kavinėje“.  O šią savaitę pagaliau atėjo laikas ir jos kūrybai. „Palaužta moteris“ sudaryta iš trijų istorijų: „Santūrumo amžius“, „Monologas“ ir „Palaužta moteris“.

„Santūrumo amžius“ pasakoja apie į šeštą dešimtį įžengusią moterį, kuri po truputį ima suprasti,  kad jos santykiai su vyru nebėra tokie pat, kokie buvo prieš daug metų, jos naujoji kūryba – tik pakartojimai to, ką rašė anksčiau, o suaugusiojo sūnaus sprendimai priverčia pasijusti išduotai savo vieno iš artimiausių žmonių. Pagalvojau, kad paskutiniu metu vis užpuolu ant knygų, kuriose nagrinėjama senėjimo tema, bandymas taikytis su bėgančiais metais, suvokimu, kad kažkas jau prarasta, kažkas nebebus pasiekta, o kai kurie dalykai nebekelia tiek malonumo, kiek jo jautėsi anksčiau. Gal dėl to atsitiktinio kartojimosi nebebuvo didelio įspūdžio skaitant šį kūrinį, bet jau pasijuto tai, kas lydėjo ir kitus kūrinius – atvirumas ir realistiškumas, kurie negalėjo manęs palikti abejingos.

Jei pirmoji istorija papasakota standartiniu pasakojimo būdu,  „Monologas“ pateikia visiškai kitokį rašymo stilių. Kaip ir nusako pavadinimas, tekstas – monologas, sąmonės srautas, užrašytas sakiniais, kuriuose vienintelis egzistuojantis skyrybos ženklas – taškas. Pagrindinė veikėja išsako savo skaudulius, susijusius su nusižudžiusia dukra bei aplinkinių pasmerkimu dėl šito; sūnumi, kuris po skyrybų apsigyveno su tėvu; mama, su kuria santykiai visad buvo komplikuoti. Trumpiausia, sunkiausiai skaitoma (dėl rašymo stiliaus), mažiausiai ir palietusi, nors tas visas srautas, einantis iš pasakotojos – emociškai stiprus.

Pirmosios dvi istorijos man pasirodė kaip įžanga labiausiai sužavėjusiam pasakojimui „Palaužta moteris“. Ilgiausias kūrinys knygoje parašytas dienoraščio forma. Turinys tiesiog prikaustė dėmesį. Man įdomu skaityti apie iškreiptus santykius, o čia pateikti būtent tokie. Pagrindinė veikėja sužino, kad jos vyras jai buvo neištikimas. Dukros jau užaugusios ir palikusios namus, tad moteris privalo taikytis viena su šia žinia. Manipuliacijos, savęs ir kito įtikinėjimas būtais ir nebūtais dalykais, daug klausimų, abejonių, melo – skaitant veikėja nemenkai erzino savo pasirinkimais ir mintimis, bet tai tikriausiai natūralu, atsižvelgiant į tai, kaip toliau po išaiškėtos žinios vystėsi siužetas. Skaičiau, nervinausi ir niekaip negalėjau atsitraukti. Labai gerai pateikti psichologiniai abiejų pagrindinių veikėjų paveikslai, kuriamos situacijos atskleisdavo kai kada dar nematytų veikėjų pusių. Nors dienoraštį rašė moteris, tad nematomas vyro požiūris, vis vien neretai atrodydavo, kad net viską matydama ir aprašydama visus tuos manipuliacinius momentus, sugebėdavo save įtikinti, kad netgi tai, ką aprašė, reiškia visai ne tai, kad čia dar yra kažko, kas neleidžia jai padaryti kitokių, racionalesnių sprendimų. Įdomus ir veikėjos emocinis krytis, kuris pasirodė įtikinamai perteiktas.

Jei skaitydama pirmuosius du kūrinius galvojau, kad lūkesčius verta jau kiek sumažinti, kad užvertus knygą nebūtų didelio nusivylimo, tai skaitydama trečiąjį gavau įspūdžių ir emocijų su kaupu. Trys istorijos, trys skirtingi pasakojimo stiliai bei trys moterys, kurioms gyvenimai krenta iš rankų.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.