11.75. Janet Geringer Woititz „Artumo siekis“


Nors namuose negrožinių knygų eilė vis didėja, bet skaitau jas retokai, o rašyti savo įspūdžius apie jas visai nesinori. Kad ir psichologinės. Kiek pastebėjau, neretai atsiliepimuose apie tokias būna arba surašoma santrauka, ką knygoje rašė, arba nueinama į savianalizę. O kai nesinori nei vieno, nei kito daryti, tampa sunku, tad ir šios aprašymą atidėliojau tikriausiai ilgiau nei mėnesį. Visgi, čia ta erdvė, kurioje noriu turėti surinkus viską, ką esu skaičiusi.

Janet Geringer Woititz man jau pažįstama, kadangi studijų metais skaičiau garsiausią jos knygą – „Suaugę alkoholikų vaikai“. „Artumo siekis“ – lyg tęsinys, kadangi tekstas skiriamas tai pačiai auditorijai (sudėtingose šeimose augusiems suaugusiems), tik čia konkrečiai žvelgiama į santykių temą. Tiesa, skaičiau komentarą, kad šioje knygoje net ir tie, kurie augo iš pažiūros „normaliose“ šeimose, gali surasti dominančių temų ar kai kuriose aprašomose situacijose atpažinti save. Aš nuo savęs pridurčiau, kad net jeigu neretai tekste orientuojamasi į romantinius santykius, bet daugelis temų tinka bet kokio tipo santykių ir juose atsirandančių problemų nagrinėjimui. Kadangi pirmoji knyga skaityta senokai ir mažai kas galvoje išlikę, deja, bet negaliu pasakyti, kiek visa informacija kartojasi.

Nedidelės apimties (140 puslapių), tačiau informatyvi knyga. Vėlgi, kaip ir pirmoje knygoje, taip ir šioje yra skyrių, kurie skirti pačiam žmogui, kuris gyveno nedarnioje šeimoje, bei žmonėms, kurie bendrauja su tokią patirtį turinčiuoju bei nori kurti su juo artimus santykius. Teorija grindžiama pavyzdžiais iš autorės klientų pasakojimų, pateikiami pasiūlymai, kaip būtų galima daryti kitaip, kad mažiau būtų kenkiama tiek sau, tiek kitam. Knyga gali atverti akis, parodyti, kur kas blogai daroma, atpažinti save kai kuriose situacijose, kaip ir minėjau, sugeba netgi tie, kurie nesijaučia turėję trauminių patirčių tėvų namuose, bet kiek iš jos bus pasiimta – tai jau visai atskiras klausimas. Prisimenu vieną buvusią kolegę, kuri skaitydavo įvairias psichologines knygas (apie moteris, mylinčias per stipriai, ir visas kitas) ir sakydavo: skaitau, bet kas iš to. Ir tai yra visiška tiesa. Viena yra pastebėti, įsivardinti, o kas kita – pasiryžti kažką ir keisti.

Paprastai, aiškiai, įtraukiančiai. Perskaičiau per vieną vakarą, bet su ta mintimi, kad prie visų tų lapukų, kurių priklijavau krūvą, kada nors sugrįšiu.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.