12.7. Fredrik Backman „Čia buvo Brita Marija“


Anksčiau skaitytame romane „Močiutė siunčia linkėjimų ir atsiprašo“ rašytojas supažindino su moteriške, kurią visi kaimynai vadino Brit Mari. Įkyri, itin pedantiška ir nenulaikanti liežuvio už dantų, vis kuo nors nepatenkinta – tokia ji atrodė iš pirmo žvilgsnio. Visgi, atskleidus kiek daugiau jos asmeninio gyvenimo detalių, tapo lengviau suprasti, kodėl ji yra būtent tokia. „Čia buvo Brita Marija“ pasakoja apie Britos gyvenimo etapą, kai ši nusprendė palikti neištikimą vyrą ir po keturiasdešimt metų (gal nesuklydau, rašydama skaičių) pertraukos susirasti darbą. Darbo paieškos ją nuveda į apleistą poilsio ir pramogų centrą mažame Borgo miestelyje. Čia ji ne tik pamažu įsitraukia į nuo ekonominės krizės itin nukentėjusių vietinių gyventojų kasdienybę, bet ir netikėtai tampa vaikų futbolo komandos trenere.

Nežinau, kokiu būdu, bet rašytojui jau ne pirmą kartą pavyksta išjudinti mano abejingumą. „Močiutė…“, kuri, beje, nebūtina, jei norite perskaityti šią, gal ne tiek mane paveikė, bet „Gyveno kartą Uvė“ – panašiai tiek, kiek ir Britos Marijos istorija. Atrodo, knyga pilna įžvalgų su gyvenimiškomis „tiesomis“ ne mažiau nei kokio nors P. Coelho romanuose, o aplinkinių gerumas ir tokios įsiveržusios įkyrios moteriškės toleravimas peržengdavo visas įmanomas logikos ribas. Taigi, ne visai tai, kas mane traukia knygose. Bet skaitant griuvo visos įmanomos skepticizmo sienos, o mano pačios emocijos keitėsi nuo ašarojimo iki juoko. F. Backman kuria tragikomiškas istorijas, todėl užsibūti vienoje būsenoje būtų sudėtinga.

Romane prisiliečiama prie nemažai temų. Tai knyga apie moterį, visą gyvenimą praleidusią bute ir besirūpinusią tik namų švara bei vyro poreikiais. Ji nežino, ką mėgsta, bet puikiai gali pasakyti, ką mėgo jos vyras, moteris neturi jokios darbinės patirties išskyrus padavėjos darbą, kurį dirbo prieš kelias dešimtis metų. Kai reikia nuomonės, ji sako savo vyro požiūrį, nors pati nebūtinai su juo sutinka. Jos savęs vertinimas susideda iš to, ką jai per visą kartu pragyventą laiką yra pasakęs vyras. O kur ji pati visame tame? Labai stiprus, jautrus pagrindinės veikėjos paveikslas atsiskleidžia verčiant puslapius. Ir kiek ten visko slypi detalėse, veiksmuose ar moters įpročiuose. Šalia Britos Marijos kalbama ir apie Borgo gyventojus. Dėl ekonominės krizės daugelis netenka savo darbo, uždaromos beveik visos įstaigos, lieka tik vienintelė vieta, į kurią sutelpa viskas: paštas, picerija, parduotuvė, baras. Suaugę vartoja alkoholį bet kuriuo paros metu, vaikai žaidžia kamuolį ant pievos ir svajoja apie galimybę dalyvauti futbolo varžybose, jaunimas vis įsipainioja į visokiausius pavojingus reikalus. Toks tipiškas kaimas, kurio gyventojams atrodo, kad jie niekam visiškai nerūpi. Apie bendruomenės galią, socialines problemas, draugystę, vieningumą. Ir sodos universalumą.

Ir pabaiga. Nors galvoje buvo ir kitas variantas, bet pabaigusi knygą pagalvojau, kad rašytojas pasirinko tinkamiausią. Tokią, kuri verta visos papasakotos istorijos.

2019-aisiais pasirodė ekranizacija – Britt-Marie var här. Neseniai jį rodė ir per LRT, bet kadangi dar nebuvau knygos perskaičiusi, nutariau praleisti.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.