10.73. Madeline Miller „Kirkė“


Achilo giesmė“ patiko, tad ir „Kirkę“ nusprendžiau perskaityti. Nors daug kas gyrė viršelį, bet mane auksinė spalva pavergė tiek pat, kiek ir pirmosios autorės knygos lietuviškojo leidimo išvaizda – t.y. visiškai nekėlė smalsumo, koks tekstas galėtų slėptis po tokiu viršeliu. Tad padėka, kad „Kirkė“ atsidūrė mano rankose, skrieja pirmajai autorės knygai.

Kaip ir pirmojoje savo knygoje, taip ir šioje rašytoja pasitelkia graikų mitologiją. Šįsyk visas dėmesys skiriamas Kirkei – saulės dievo Helijo ir okeanidės Perseidės dukrai. Nuo pat mažumės Kirkė tampa atstumta ir nemylima, kadangi paaiškėja, kad ji nepaveldėjo jokių dieviškųjų galių iš savo tėvų. Vieną sykį vieniša klaidžiodama apylinkėse ji sutinka mirtingąjį, kurį netrukus pamilsta. Galvodama, kaip galėtų kuo ilgiau šalia savęs turėti mylimąjį, Kirkė atranda savo galią – burtus. Sužinojęs apie dukros galias, galinčias pakenkti net dievams, Helijas ištremia ją į negyvenamąją salą Ajają, kur nimfos laukia ne tik daug vienatvės metų, bet ir įvairiausi išbandymai.

Patiko. Gal juokingai nuskambės išsireiškimas, bet patiko, kaip išnaudojami puslapiai – nesijautė ištęstumo: yra ir veiksmo, ir įtemptesnių momentų, o kai kada – tiesiog pamąstymų apie vienatvę, nemirtingumą ar niekuo neypatingos kasdienybės, pilnos įvairiausių viralų, žolelių, aprašymų. Ir viską skaityti įdomu. Smalsu, kaip viskas vystysis toliau, ką iš jau pažintų ar bent kažkur girdėtų veikėjų išvysiu siužeto eigoje, kaip vieną ar kitą pavaizduos. Pati Kirkė – itin žmogiškas personažas, ne visi jos sprendimai atrodo priimtini, bet ji bręsta, bando mokytis iš savo klaidų. Ne ką mažiau, o kai kada net ir labiau nei Kirkė įdomūs antraeiliai personažai, todėl pasakojimas spalvingas. Dievai mėgsta intrigas, kerštą, linksmintis savotiškais būdais (pasiunčiant myriop ką nors), tad nuobodžiauti skaitant nėra kada.

Mane žavi, kaip M. Miller sugeba taip įtraukiančiai rašyti istorijas. Atsimenu, kadaise skaitydama graikų mitus ir legendas, galvojau, kad tarsi įdomu, bet pats pasakojimo stilius migdydavo, tad labai sunkiai su jais sekėsi man. O tiek „Achilo giesmę“, tiek „Kirkę“ skaitant nėra net kada atsikvėpti, nes taip ir norisi sužinoti tolesnius įvykius, o puslapiai verčiasi itin greitai. Žinant, kad daugiau romanų autorė kol kas nėra parašiusi, net ir liūdna, nes norisi dar. Tiesa, Achilo giesmė patiko kiek labiau, bet sugebėjus atsiriboti nuo kitų skaitytojų aikčiojimų, skirtų Kirkei bei galinčių užkelti lūkesčius pernelyg aukštai, galiu sakyti, kad „Kirkė“ suteikė tiek emocijų ir skaitymo malonumo, kiek ir tikėjausi, tad tikrai nelikau nusivylusi.

Kad ir knygoje veikia dievai, pusdieviai, nimfos, bet jų problemos bei iššūkiai neretai ir mums, mirtingiesiems, pažįstami. Puiki knyga paskutiniam spalio savaitgaliui.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.