10.37. Ričardas Gavelis „Paskutinioji Žemės žmonių karta“


Kai į rankas paėmiau „Vilniaus pokerį“, nesitikėjau, kad ši pažintis su R. Gavelio kūryba man taps tokia reikšminga. „Paskutinioji Žemės žmonių karta“ – jau ketvirtoji perskaityta autoriaus knyga, o lentynoje lūkuriuoja „Vilniaus džiazas“, ji savotiškai ramina, nes žinau, kad užsinorėjusi grįžti prie rašytojo kūrinių, galėsiu tuoj pat tą ir padaryti.

Romaną sudaro septynios susijusios istorijos, kiekvienos centre – po vis naują veikėją –avatarą. Jie trokšta valdžios, valdyti kitus, o to pasiekti bando pačiais įvairiausiais būdais. AIDS sergantis dailininkas Saulius Kepenis trokšta užkrėsti kuo daugiau žmonių. Jo aukomis tampa tiek pažįstami, tiek svetimi, įvairaus amžiaus vyrai ir moterys. Lietuvių kilmės Čikagos amerikietės Ritos Valkus misija – parvežti iš Kaukazo radioaktyvaus metalo į Vilnių. Moters ypatumas – žmonių skirstymas pagal spalvas. Kunigo Stanislovo pamokslų įdėmiai klausosi tikintieji, tačiau kalbėtojo galvoje – kalbų turiniui visiškai prieštaraujantis, visą jo vidų užpildęs troškimas, kuriam bando atsispirti. Pasakojama ir apie Robertą, kuris pakeičia lytį, tačiau jam vis dar sudėtinga atrasti vidinę laisvę. Taip pat – apie Seimo nare tapusią Gražiną Lašienę, kuri sumano užvaldyti pasaulį, pasitelkdama kompiuterinę sistemą, bei apie R. Gavelio skaitytojams jau žinomą Tomą Kelertą, kuris ir tampa kertiniu šio romano veikėju. Netgi negalėčiau išskirti konkrečios istorijos kaip labiau patikusios, kiekvieną su tokiu pačiu įdomumu skaičiau.

Jau esu anksčiau minėjusi, bet apie R. Gavelio knygas rašyti man sudėtinga. Štai ir ši – patiko labai, bet kaip tiksliai paaiškinti, kuo sužavėjo, nežinau. Gal tam įtakos turi tai, jog dažname kūrinyje emocijas kelia tam tikri siužetiniai vingiai, įvykiai ar situacijos,  į kurias pakliūva veikėjai – tokiais atvejais nėra sunku pagrįsti savo įvertinimą. O „Paskutinioji Žemės žmonių karta“ (tas pats galioja ir anksčiau skaitytiems rašytojo kūriniams) paliko įspūdį kaip vientisas tekstas. Jis įtraukia į savo itin tirštą, klampią tamsumą, viskas aprašoma taip ryškiai, kad, rodės, ne knygą skaičiau, o viską prieš akis mačiau, užuodžiau, jau nekalbant apie bendrą knygos nuotaiką, kurios neperimti – neįmanoma. Todėl tiek šią, tiek kitas R. Gavelio knygas skaityti ne visada gali būti tinkamas laikas. Ir pati šią pasiėmiau dar prieš mėnesį, bet po kelių perskaitytų lapų atidėjau, nes supratau, kad nesinori apsikrauti emociškai. Savaitgalį atsiverčiau vėl ir jau nebepaleidau – norėjosi kiekvieną puslapį sugerti į save.

Romanas buvo parašytas mano gimimo metais (jei tiksliau – 1993–1994 m.) ir galiu tik pritarti sakantiems, kad knygos turinys – aktualus ir šiomis dienomis. Kalbėdamas apie visuomenės ydas, troškimą valdyti bet kokia kaina, žmonių pastangas suvokti gyvenimo prasmę (ar išmokti gyventi susitaikius su jos nebuvimu) bei surasti savo vietą po saule, rašytojas judina vis dar neprarandančias savo svarbos dažnam žmogui temas. Taip, tai tamsi knyga, daug kūniškumo, kartais kuriami vaizdai net šleikštulį kelia. Tas pats Vilnius, apie kurį jau keletą metų intensyviai vis rašomos knygos, kiek kitoks nei kitų autorių kūriniuose, knygos veikėjai yra priklausomi nuo jo: ir nekenčia, ir niekaip negali iš jo ištrūkti. Nedažnai pavyksta rasti tokį įtaigų tekstą, užkrečiantį savo nuotaika ir sukeliantį stiprias emocijas. Skaitydama niekaip negalėjau atsikratyti minties, kad taip sėdėčiau ir skaityčiau visus rašytojo kūrinius iš eilės… Be abejo, tuomet tenka stabdyti save, nes suprantu, kad tai per daug sunki emociškai literatūra, kad galėčiau sau leisti tą daryti.

Man labai taiklus pasirodė viename tinklaraštyje rastas šios knygos palyginimas su Šarūno Saukos darbais – išties, įspūdis tiek žiūrint į šio dailininko paveikslus , tiek skaitant R. Gavelio knygą – panašus: nepavyksta atsitraukti, nors turinys – šaltas ir nejaukus. Ir jau ne pirmąsyk perskaičiusi šio rašytojo knygą sunku išsirinkti kitą skaitinį – atrodo, visi bus prastesni ar nukentės dėl vis dar galvoje besisukančių „Paskutinioji Žemės žmonių karta“ epizodų.

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.