11.41. Marina Stepnova „Lazario moterys“


Pažintis su Marinos Stepnovos kūryba prasidėjo prieš ketverius metus, kai perskaičiau jos romaną „Italų pamokos“. Dabar, užbaigusi „Lazario moteris“, savęs galiu tik klausti, kodėl tiek metų pro šią knygą praeidavau taip ir nepaėmusi į rankas.

Romanas pasakoja apie tris Lazario Lindto moteris. Pirmoji – Marusia, į kurios namus jos vyras atsiveda tarsi iš niekur atsiradusį berniuką Lazarį. Sutuoktiniai jį augina kaip sūnų, o šis bręsta ir pamažu sulaukia vis daugiau pripažinimo kaip genijus chemijos ir fizikos moksluose. Daug vyresnė Marusia tampa pirmąja moterimi, kurią vaikinas įsimyli. Po daugelio metų jo akiratyje atsiduria Galina – spindinčių akių, šviesią savo ateitį mintyse piešianti mergina. Deja, gyvenimas kiek kitoks, todėl visas jos svajones pamažu pasiglemžia pyktis ir nusivylimai. Trečioji – anūkė Lidočka, kuri priversta gyventi pas savo iki tol nepažintą močiutę ir nesugeba jausti laimės kasdienybėje.

Komplikuotas veikėjų gyvenimas, keistos meilės formos įtraukia, nes verčiant puslapius vis naiviai tikėjausi, kad gal kitai veikėjai jau labiau pasiseks, o gal įvyks koks nors siužetinis vingis, kuris apvers viską aukštyn kojomis, ir pagaliau atsiras nors kiek džiaugsmo personažų veiduose. Bet galbūt tas realistiškumas, kai atėjus kitai dienai, viskas likdavo taip pat, mane labiausiai ir sužavėjo šioje knygoje. Žinoma, skaitant ne sykį norėjosi papurtyti vieną ar kitą veikėją, parodyti, kad gali būti ir kitas kelias, kad galima atsisakyti, daryti kitokius pasirinkimus, bet vis suprasdavau, kad ši knyga – apie tuos žmones, kuriems tokius sprendimus daryti pernelyg sunku. Gal jiems net neateina į galvą, kad galima gyventi kitaip, nes buvo mokyti elgtis, kaip iš jų reikalaujama, o ne kaip norisi. Rašytojai puikiai pavyko perteikti veikėjų jaučiamą tuštumą, neviltį, pagiežą, kuri taip giliai įsišaknijusi viduje, kad net neleidžia pamatyti, jog jau galima ją paleisti, pakeisti į kažkokį gražesnį jausmą. Daug beviltiškumo, nesugebėjimo ištrūkti. Tekstas sodrus – vienas malonumas buvo jį skaityti, nepaisant tamsios atmosferos. Tiesa, nors visame romane netrūko melodramiškumo, pabaigoje jo buvo tiek, kad pro pirštus žiūrėti jau nepavyko. Man pasirodė, kad toks rašytojos pasirinkimas neatitiko konteksto, nebeliko anksčiau minėto realistiškumo pojūčio.

Tikriausiai pasakojimas skaitytųsi kiek kitaip, jei nebūtų šalia istorinio, kultūrinio Rusijos konteksto. Fone ryškiai matomas laikmetis, rašytoja su juo supažindina, pasakodama apie veikėjus, įterpdama natūraliai, be jokių nereikalingų pastraipų su aiškinimais ir gilesniais to meto peripetijų nagrinėjimais. Net ir apie Lazario darbą, jo reikšmę rašoma prabėgomis. Tuometinė Rusijos valdžia itin vertino savo mokslininkus, todėl Lindtas buvo gerbiamas bei turėjo įvairiausių privilegijų. Jei ne jos, didžioji dalis šios istorijos nė nebūtų įvykę. Manau, kad net veikėjų charakteriai, kai kurie gyvenimo posūkiai – aprašomo laikmečio atspindys. Puantai viršelyje pavaizduoti irgi ne veltui, nes apie baletą, alinančius mokslus, konkurenciją rašoma nemažai.

Kadangi aplinkybės lėmė taip, kad knygą skaičiau ilgai, veikėjų istorija tarsi apsigyveno manyje – kad ir ką veikčiau, vis pagaudavau save galvojant apie vieną ar kitą jų gyvenimo etapą. Įsimintinas, gražia kalba parašytas romanas neabejotinai keliaus prie metų geriausių.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.