10.11. Hilary Mantel „Vilko dvaras“


Pamenu, kai pirmąsyk ši knyga pasirodė lietuviškai, internetinėje erdvėje apie ją kalbėjo daugelis. Atmintyje išlikę itin prieštaringi skaičiusiųjų vertinimai pasirodžius naujajam leidimui leido lengviau apsispręsti, ar verta skaityti. Visgi dažniausiai mane intriguoja, kai apie kūrinius atsiliepiama arba labai skirtingai, arba jie išpeikiami (be abejo, priklauso dar ir nuo to, ar knyga traukia dėl savo siužeto, autoriaus ir kitų niuansų). Besidomintiems apdovanojimais vertėtų atkreipti dėmesį, kad autorė tiek už romaną „Vilko dvaras“, tiek už po kelerių metų pasirodžiusią trilogijos antrąją dalį „Bring Up the Bodies“ gavo „Man Booker“ premiją.

„Vilko dvaras“ – tai istorinis romanas, nukeliantis į Henriko VIII valdomą Angliją. Karalius nori nutraukti santuoką su žmona Kotryna bei vesti jauną dvariškę Aną Bolin. Tačiau popiežius uždraudžia skyrybas. Čia karaliui padėti sugalvoja Tomas Kromvelis – gebantis manipuliuoti žmonėmis, ryžtingai siekti tikslų prisitaikant prie to, kas tuo metu jam atrodo naudingiausia. Jis pasiūlo Henrikui VIII paneigti popiežiaus viršenybę ir pačiam pasiskelbti Anglijos bažnyčios galva. Taip karalius gauna galimybę vesti Aną, o Kromvelis pamažu skinasi kelią į valdžią.

Daugybė intrigų, apgalvotų sąjungų ir išdavysčių – to išties netrūksta „Vilko dvare“. Autorė įtikinamai perteikia veikėjų kasdienybę ir tai yra neabejotinai pliusas bei viena svarbiausių priežasčių, kodėl nesinorėjo mesti romano į šoną. Kadangi apie Henriko VIII valdymą žinojau minimaliai, o seserys Merė ir Ana Bolin išliko atminty dėl prieš keletą metų matyto holivudinio filmo, užbaigusi knygą ieškojau informacijos apie tai, kaip romano veikėjams sekėsi toliau realiame gyvenime. O iš to, ką sužinojau apie pačią rašytoją, atrodo, kad ir istorijos mėgėjai neturėtų nusivilti, kadangi autorė, rašydama knygas, remiasi faktais, atlieka išsamius tyrimus, gilinasi į istorinius šaltinius. H. Mantel romanas reikalauja susitelkimo ir atidaus skaitymo, nes įklimpti į tekstą bei pagauti save galvojančią apie ką nors kitą, susivokti praleidus dialogo pradžią ir dėl to nesuprasti, apie ką eina kalba, labai lengva. Ir nemeluosiu, kad į tokias situacijas papuoliau skaitydama nesyk, tad džiaugiuosi, kad nusprendžiau ją paimti į rankas tuomet, kai galėjau skirti laiko lėtam, be didelių (dieną ar daugiau trunkančių) pertraukų skaitymui, nes bijau, kad kitu atveju minėtų situacijų būtų buvę žymiai daugiau.

Veikėjų – nemažai ir nerimavau, kad tai taps tikru galvos skausmu man, neįsimenančiai vardų, o čia netrūko panašių vardų ir pavardžių, o kur dar įvairiausi titulai ir pareigos. Tiesa, pradžioje visiems tokiems nerimaujantiems skaitytojams kaip aš pateikiamas veikėjų medis, kad būtų galima suprasti kiekvieno ryšius su kitais veikėjais (kitas klausimas, ar taip jau norisi vis vartyti knygą pirmyn atgal). Tomas Kromvelis – labiausiai išplėtotas personažas, įvairiapusiškas, sakyčiau, netgi labai tinkamas pagrindinio veikėjo rolei. Visgi labiausiai patiko ganėtinai nedaug vietos romane turėjusi Merė Bolin. Kiekvienos aprašomos scenos, kurioje ji dalyvaudavo, labai laukdavau, kadangi ji atrodė bene dinamiškiausia veikėja, vis sugebėdavo atkreipti į save dėmesį ar sukelti kažkokią emociją, ko pasigesdavau iš kitų personažų.

Kalbant apie siužeto vystymą, tai įdomumas svyravo: kai kada galvodavau, kada užsibaigs vykstantis dialogas ir prasidės kitas, kur kas labiau įtraukiantis, o buvo, kai norėjosi skaityti toliau, bet tuo pačiu ir taupyti, nes būdavo baisu, kad tuo vėl bus pereita prie ne tokio įdomaus įvykio/pokalbio. Apie dialogus kalbu neatsitiktinai – veiksmo romane ne tiek ir daug (viena kita egzekucija ar išvyka), užtat kalbų netrūksta. Pabaiga – blanki, atrodė, lyg būtų padėtas taškas bet kur, taip ir norėjosi dar bent skyriaus, kuris tvirčiau užbaigtų šią istoriją.

„Vilko dvaras“ – tai gan sudėtingas, atidaus skaitymo reikalaujantis istorinis romanas, atskleidžiantis Henriko VIII karaliavimo laikus, kai vieną dieną gali džiaugtis gyvenimo dvare privalumais, o kitą dieną jau būti pasmerktas mirčiai. Laikotarpis – spalvingas, nesunku suprasti, kodėl jį kūrėjai renkasi savo knygoms ar filmams, o skaitant H. Mantel kūrinį tikriausiai tų spalvų ir pritrūko. Bet sudominti sugebėjo – apie visas šešias Henriko VIII žmonas, jų likimus bei T. Kromvelio baigtį jau pasiskaičiau.

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.