Būna knygų, kurios pasirodžiusios nesulaukia didelio susidomėjimo ir ilgam lieka gulėti sandėliuose, galop nupiginamos, o jau tuomet, kai prekyboje jų nebelieka, nutinka kažkas, kas paskatina skaitytojus visur ieškoti to kūrinio. „Černobylio malda“, „Tarnaitės pasakojimas“ – tik keletas pastarojo meto pavyzdžių. Mano asmeninis praradimas – „Vėjo vardo“ antrosios dalies „Išminčiaus baimė“ pirmoji knyga, kurią įsigyti užsinorėjau tik tuomet, kai jos nebeliko absoliučiai niekur, net ir ten, kur pardavinėja skaitytas knygas. Tikėtina, kad dabar, kai pasirodęs antrasis M. Miller romanas „Kirkė“ užtvindė socialinius tinklus, atsiras norinčių įsigyti „Achilo giesmę“, kurios prekyboje irgi jau nelikę. Bet nukabinti nosies neverta, nes dar yra bibliotekos. Vienoje jų ir susiradau pirmąjį M. Miller kūrinį. Nors knygos viršelis buvo gerai pažįstamas, bet niekad negalvojau, kad tokia knyga mane galėtų sudominti. Tik kelių atsiliepimų paskatinta nutariau patikrinti, iš kur tiek liaupsių paskutiniu metu jai pasipylė.
„Achilo giesmė“ – pasakojimas, įkvėptas Homero „Iliados“ motyvų. Achilas, „geriausias iš graikų“, jūrų nimfos Tetidės ir karaliaus Pelėjo sūnus – tvirtas, miklus, gražios išvaizdos jaunuolis, kuriam žadama nemari šlovė. Jo tėvo namuose pasirodžius Patroklui, nerangiam ir dėl vieno poelgio ištremtam iš tėvynės karaliaus sūnui, abu netrukus susidraugauja ir tampa neperskiriami. Visgi žinia apie tai, kad Trojos karalaitis Paris pagrobė Spartos karaliaus žmoną Helenę, priverčia Graikijos didvyrius prisijungti į žygį prieš Troją. Achilas, būdamas tinkamiausias kandidatas vesti karius, galiausiai prisijungia, o su savim pasiima ir mylimą Patroklą.
Mokyklos laikais reikėjo perskaityti graikų mitų ir legendų rinkinį. Nors šis tas patiko, bet labiausiai prisimenu, kaip lėtai skaičiau bei save graužiau, kad daugelio istorijų nebeprisimindavau (užrašuose kai kurias net ir žymėjausi, kad bent kažkas išliktų). Nors kaip ir suprantu priežastis, kodėl tuomet taip sunkiai man sekėsi „susidraugauti“, bet visgi baimė grožiniams tekstams, kuriuose įpinama antikos mitologija, taip ir išliko. Tad baisu buvo imti ir „Achilo giesmę“, bet užtat kaip likau nustebinta. Pradžia dar ėjosi lėtokai, bet kažkuriuo metu persilaužiau ir tuomet jau buvo sunku padėti knygą į šalį. Tiesa, kalba nėra literatūriškai įmantri, sakiniai paprasti, bet siužetas, veikėjai – tai, kas visiškai prikausto dėmesį. Kadangi prieš tai nelabai domėjausi turiniu ir paties Achilo istorijos nežinojau, spėliojau, kaip čia kas bus ir kiek to tragizmo pabaigoje nusimato. Aišku, po truputį viskas ima aiškėti, tad pabaigoje kažkokių siurprizų nebelieka, bet čia tas atvejis, kai įdomu skaityti „čia ir dabar“, t.y. negalvojant, kas bus kitame skyriuje, o išgyvenant viską dabartyje, būnant tuo momentu aprašomuose momentuose. Dėl to nuspėjamumas – visai ne minusas šios istorijos atveju.
Romanas ne iš karto įtraukė tikriausiai dėl Achilo ir Patroklo charakterių. Pradžioje Achilas atrodė tik į save susikoncentravęs veikėjas, „pats sau fainas“, o tokie ir tikrame gyvenime labai erzina, tad skaitydama mačiau, kad kažkokių teigiamų emocijų jis man nekelia. Todėl ir buvo susidaręs įspūdis, kad toji jų meilė – gan vienpusė, o geros ir ramios prigimties Patroklas – vos ne kaip liežuvį iškišęs šunelis, laukiantis kiekvieno šeimininko mostelėjimo (jei ką, prieš šunis nieko neturiu, čia tik toks palyginimas). Ir tik po to, kai atsirado ne tik gulinėjimai ant žolytės, bet ir sudėtingesnių sprendimų priėjimas, daugiau veiksmo, pasimatė jų santykiuose daugiau spalvų, kitaip ir į jų santykius bei jausmų stiprumą ėmiau žiūrėti.
O knyga – ne tik apie meilę ar karą. Garbės troškimas, begalinė meilė, kerštas ir atleidimas, užsispyrimas (nebūtinai toks, kurį esam linkę teigiamai vertinti) – temų paliečiama daug, viskas pateikiama įdomiai, kuo toliau, tuo labiau ima rūpėti kai kurie veikėjai, skaitant ir pasinervinti tenka (dėl personažų kai kurių padarytų sprendimų), ir tiesiog ramiai pasimėgauti nebūtinai daug veiksmo, o daugiau žvilgsnių bei dialogų turinčiais skyriais. Ir pripažinsiu, kad labiausiai nuliūdau dėl antraeilio personažo likimo. Taip jau būna man.
Nežinau, kiek supratote (nes ir kritikos kiek išsakiau), bet „Achilo giesmė“ labai patiko ir kol kas – viena geriausių šiemet skaitytų knygų. Matyt, „Kirkės“ irgi teks ieškotis kada nors.
Mano knygų pasaulis 