„Graudaragio užkalbėjimas“ nukelia į salą, kur kiekvienas šešiametis sutinka graudaragį ir tokiu būdu sužino, kiek liūdesio jam teks šiame gyvenime: kuo ilgiau tęsiasi vaiko susitikimas su paslaptinguoju gyvūnu, tuo daugiau liūdesio jam teks patirti. Ulio susitikimas užtrunka daug ilgiau, nei kitiems yra tekę matyti. Berniukas trokšta apsaugoti savo mylimus žmones ir parašo pagalbos laišką, kurį vandenynas nusineša tolyn. Tuo tarpu kitoje vandenyno pusėje egzistuoja Sidrinėja, kurią valdo šešiolikametė Aušros princesė Sadėja. Jos tauta klesti, o tam įtakos turi itin populiarūs stiklo gaminiai – talentingiausios stikladirbės netgi gyvena princesės rūmuose. Vieną dieną Sadėjos galvoje ima suktis planas, susijęs su naujausia užgaida…
Fantastiką į rankas imu retai, bet mane, kaip tamsios literatūros gerbėją, sudomino anotacija. Vos ją perskaičiusi pagalvojau, kad liūdesys – visai ne ta emocija, kurios tikėčiausi skaitydama magiškos fantastikos kūrinį, tad buvo smalsu išvysti, kaip knygos autorė sugalvojo įpinti į siužetą niūresnes nuotaikas. O išėjo pačių įvairiausių emocijų kupina knyga. Kiekviename skyriuje pateikiama kurio nors personažo perspektyva ar istorija. Todėl pamačiusi naujo skyriaus pavadinimą, jau numanydavau, kokios nuotaikos vyraus, nes kai kurie knygos veikėjai neretai pakliūva į kurioziškas situacijas, kiti yra tikri aštrialiežuviai, kažkas užsisvajojęs, kamuojamas egzistencinių klausimų ar matantis skausmą savo aplinkoje, yra ir pavydžių, pagiežos pilnų… Džiaugiausi, kad rašytoja suteikė progą geriau pažinti šitiek personažų, nes tais atvejais, kai jų būna nemažai, neretai susikoncentruoju tik ties keliais, o visi kiti tampa labiau kaip fonas. Tuo tarpu skaitant „Graudaragio užkalbėjimą“ buvo lengva įsiminti net ir antraeilius, o jau minėta charakterių įvairovė suteikė kūriniui dinamikos ir išlaikė pusiausvyrą tarp skirtingų veikėjų jaučiamų emocijų. Kalbant apie įvykius, man paliko gerą įspūdį pasirinkimas ne visada remtis pasakos principu, t.y. kaip ir gyvenime nėra vien tik juoda arba balta, taip ir čia kai kurie siužetiniai vingiai buvo nebūtinai tokie, kokių gali tikėtis iš tokio žanro.
O istorija labai graži. Tikėtina, kad ir rašymo stilius prisidėjo, nes skaitydama mėgavausi sakiniais, pasakojimo tonu. Fantastikos nėra daug, dažnai ji net nejaučiama, tad drąsiai rekomenduočiau ir tiems, kurie nėra šio žanro gerbėjai. Nors siužetas iš pažiūros nesudėtingas, bet užkabina tapatumo, praeities skausmingų įvykių pasekmes tolesniam gyvenimui, draugystės, šeimos santykių temas. Autorė atrado vietos ir radikalaus feminizmo detalėms (Sidrinėjoje vyrai – lyg žemesnė rūšis), ir LGBT. Iš dviejų veiksmo vietų, daugiausiai simpatijų jaučiau Graudaragių salai – ne tik dėl paslaptingų gyvūnų, bet ir dėl natūralumo, lygybės tarp vietinių, konkurencijos nebuvimo (kas mane geriau pažįsta, numano, kad pirmu taikymu aš ten išsikraustyčiau). Na, ir tuomet kaip ir aišku, kuo Sidrinėja man nepatiko (o dar sakiau sau, kad nė vieno blogo žodžio nepasakysiu apie šią taip patikusią knygą, bet vis tiek radau prie ko prikibti). Visgi antipatija Sidrinėjai simptatijų knygai nė kiek nesumažino, nes skaičiau su malonumu ir visai nenorėjau, kad baigtųsi.
Tądien, kai išsirinkau šią knygą, dar pasidomėjau, ar tai nėra serija. Tuomet apsidžiaugiau, kad ji nepriklauso kokiai nors trilogijai, bet užbaigus romaną nuomonė pakito – mielai perskaityčiau ir tęsinį. Kad tik būtų taip pat įdomiai parašytas. O labai gera žinia ta, kad jau kitais metais autorė apsilankys Vilniaus knygų mugėje!
Mano knygų pasaulis 