11.23. Lionel Shriver „Pasikalbėkime apie Keviną“


Prieš aštuonerius metus mačiau filmą We Need to Talk About Kevin, kuris buvo puikus. Iš karto užsinorėjau ir knygos, bet pasiėmiau ją tik šiemet. Kadangi bėgant laikui kai kurios siužeto detalės dingo iš galvos, skaitant šiokia tokia intriga išliko.

Kevinas, likus kelioms dienoms iki šešioliktojo gimtadienio, įvykdo nusikaltimą. Jo mama Eva, rašydama laiškus savo vyrui, pasakoja visą gyvenimo istoriją, pradedant tomis dienomis, kai sūnus dar nebuvo gimęs, baigiant įsimintinuoju ketvirtadieniu. Dėliodama įvykius ji bando surasti, kur buvo darytos klaidos, kokios priežastys galėjo nulemti tokį Kevino elgesį, kiek kaltės buvo jos pačios ar vyro auklėjime. Taip pat įterpia  ir dabarties įvykių: situacijų su kolegomis, aplinkiniais, pasakoja apie apsilankymus įkalinimo įstaigoje.

Pirmiausia, kam reikia nusiteikti prieš skaitant – čia nebus nė vieno simpatiško personažo. Tai ne toks siužetas ir ne ta knyga, kad būtų reikalingi patinkantys veikėjai. Netgi galvoju, kad sukurti tokius realius, erzinančius personažus – pagirtinas darbas. Neabejotinai įdomiausia ir daugiausiai diskusijų sukelsianti knygos dalis – Evos atviras šnekėjimas apie savo būseną, emocijas, susijusias su sūnumi įvairiais gyvenimo laikotarpiais. Jokių svaigimų apie begalinę meilę, pogimdyvinė depresija ir daug dvejonių, susijusių su vaiko auginimu – rožinių spalvų nedaug. Tiesa, dėl kai kurių scenų bei siužetinių vingių nenuteisčiau moters kaip nemylinčios vaikų, nes veikėja ganėtinai įvairiapusė. Galvoju, kad kai kur jos sarkazmas net ir labai vietoje būdavo. Eva man pasirodė realistiška, kalbanti nepatogiomis temomis, apie tas emocijas, kurios neretai nustumiamos į pasąmonę ar lieka neišsakytos vien dėl nenoro sulaukti nepageidaujamos aplinkinių reakcijos. Kur kas labiau už ją nemėgau moters vyro, kuris gyveno savame pasaulyje ir visiškai ignoravo bet ką, kas neatitikdavo jo lūkesčių. Na, ir pats Kevinas – nuo pat mažumės nepasitenkinimą aplinka rodęs, puikus manipuliatorius, šalto žvilgsnio, viską iki smulkmenų apgalvojantis veikėjas. Tad, kaip galėjo pasirodyti, romane yra itin stipri psichologinė pusė: iki smulkmenų apgalvoti charakteriai, gebėjimas abejoti personažais, jų poelgiais vien todėl, kad čia nėra vien tik juoda ar vien tik balta. Tiesa, gal tik kiek prisikabinčiau prie Kevino elgesio bei jo vertinimo kūdikystėje ar ankstyvoje vaikystėje, viskas šiek tiek perspaustai atrodė, kai buvo kalbama būtent apie minėtą laikotarpį. Ar bereikia minėti, kad šis romanas puikiai tiktų knygų klubams? Diskusijoms vietos apstu.

Prisipažinsiu, kad man rašymo stilius ne visai tiko. Rodės, siužetas įdomus, bet ganėtinai ilgai tekstas neįtraukė, jaučiau, kad turiu prisiversti skaityti toliau. Tik antroje knygos pusėje žymiai labiau įsitraukiau. Viską pasakoti, rašant laiškus vyrui, man pasirodė keistas sprendimas, kadangi pati pasakojimo forma – toli gražu ne laiškams skirta. Kitokio sprendimo norėjosi. Ir vis dėlto. Pasakojimas įdomus, įsimenantys personažai,mano skonio situacijos, savotiškai H. Koch „Vakarienė“ priminė, efektinga kulminacija ir pabaiga. O metų gale turėtų atsirasti prie geriausių knygų.

Vienas komentaras “11.23. Lionel Shriver „Pasikalbėkime apie Keviną“

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.