12.68. Kristin Steinsdóttir „Šviesė“


Dar vienas puikus gruodžio skaitinys. „Šviesė“ nukelia į XIX a. pabaigos Islandiją ir pasakoja apie Pauliną, daugelio vadinamą Šviese, jos nerūpestingą vaikystę ir paauglystę gausioje šeimoje bei kur kas sudėtingesnį, emociškai vis sunkiau pakeliamą suaugusiosios gyvenimą. Nors dažniausiai pasakotoja yra Šviesė, į pabaigą vis dažniau atsiranda kitas balsas, stebintis ir skaudžiai išgyvenantis Paulinos permainingas būsenas. Daugiausiai dėmesio skiriama psichikos ligai, pačios sergančiosios ir aplinkinių santykiui su liga, taip pat anuomet egzistavusiems gydymo būdams.

Tai be galo liūdna knyga. Skaitant norėjosi sulaukti nors šiek tiek šviesos, nes tiek susigyvenus su personažais, natūralu, kad norėjosi linkėti gero. Na, ir kažkiek to buvo, bet dažnai tie prasiskverbę šviesos spinduliai pasirodydavo tik trumpalaikė apgaulė. Vienintelė, kad ir besikeičianti, bet visai nenuslopstanti šviesa – Šviesės artimiausių žmonių santykiai, bent jau dalies iš jų. Todėl ypač antrąją knygos pusę skaitant buvo skaudu. Skaudu, kai tiek daug negalėjimo ar nežinojimo – kaip pasveikti, pagelbėti, ką tinkamo pasakyti ar padaryti. Ir tuomet kenčia visi – ne tik sergančioji, bet ir jos šeima, kaimynystėje gyvenantys žmonės.

Vėlgi, kaip man ir patinka, apimtis nedidelė – kiek daugiau nei 200 puslapių, daug nutylėjimų, trumpų sakinių, atšiaurių Islandijos ledynų, fragmentų iš bauginančių legendų apie elfus. Šaltas ne tik kraštovaizdis (paradoksalu, bet būtent gamtoje, nepriklausomai nuo oro, prisėdusi savo mėgstamoje vietoje, pagrindinė veikėja surasdavo ramybę), bet ir namai, kurie nesugebėdavo įšilti, net ir namas, kuriame Šviesė apsigyveno suaugusi, jai priminė karstą. Viso romano metu neslūgo vietinių vaikų pašaipos, kurios bėgant metams perduodamos iš kartos į kartą – Šviesė spėjo ir užaugti, o aplinkiniai vaikai tebesišaipė iš jos tėvo, mėgusio lankytis pas kitas moteris, tik dabar prisidėjo patyčios, skirtos jos būklei. Įdomiausia, kad apie moters elgesį sunkiaisiais periodais neretai galima tik nuspėti, autorė nesistengė iki smulkmenų aprašyti daugelio priepuolių, bet visiškai pakako tiesiog žinoti, kad jie egzistuoja, beprotystės pajautimui aprašymų daugiau, nei jų buvo, nereikėjo. Slegianti, niūri, stipri savo įtaigumu knyga.

Bent jau šį vakarą atrodo, kad fragmentai iš knygos galvoje suksis dar ilgai. O kaip bus iš tikrųjų, pamatysiu ateityje.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.