11.13. Philip Roth „Portnojaus skundas“


Šių metų pradžioje pradėjau savo pažintį su P. Roth kūryba nuo trumpos istorijos „Kiekvienas žmogus“. Man ji kaip ir patiko, bet tuo pačiu pasirodė ir nyki bei viena tų, kurios greitai užsimiršta. Po kiek laiko suradau T. Vaisetos apžvalgą, kurioje kalbama apie  tai, kad leidyklos nori leisti garsių rašytojų kūrybą, bet renkasi tokias knygas, kurios „…tiktų kiekvienam žmogui – nebūtų per sudėtingos, per klampios, pernelyg daug dėmesio ir pastangų reikalaujančios. Todėl kratosi tų kūrinių, dėl kurių geri autoriai iš tiesų buvo pripažinti gerais.“ Neslėpsiu, suintrigavo atrasti kitą P. Roth pusę. Po to pradėjo į akis kristi kitų skaitytojų bandymai skaityti romaną „Portnojaus skundas“, kuris įvardijamas kaip skandalingiausias rašytojo kūrinys. Anot anotacijos, „autorius buvo kaltinamas ne tik visas moralės normas pamynusiu seksualiniu ištvirkimu, bet ir prieš savo tautą nukreiptu patologiniu antisemitizmu.“ Bibliotekoje dar kiek patrypčiojau vietoje kiek abejodama, bet galop parsinešiau namo. Galvojau, ką jau čia tokio galiu rasti, kai per savo dvidešimt trejus skaitymo metus prisiskaičiau visko.

Asmeniškai tiems, kurie svarsto skaityti šią knygą, rekomenduočiau perskaityti publikuotą ištrauką, kad suprastumėte, ar iš viso verta prasidėti. Nes knyga man patiko, bet tuo pačiu suprantu, kad kai kurios scenos, išsireiškimai – toli gražu ne kiekvienam (jei Ch. Bukowski žodynas nepriimtinas, šios tikriausiai net ir neverta mėginti). Tiesa, tik į galą pabosta, o pabaiga visai išnykusi iš atminties buvo jau kitą dieną po knygos užbaigimo, gal kad paskutinius puslapius visai prieš užmigdama perskaičiau.

Aleksandras Portnojus – žydų šeimos sūnus, psichiatro kabinete pasakojantis savo istoriją. Pradėdamas nuo vaikystės, jis kalba apie viską kontroliavusią mamą, nelabai ramybės namuose radusį ir nuolat vidurių užkietėjimu besiskundusį tėvą, santykius su jais, aplinkiniais, religija, kultūra. Tikriausiai nesunku suprasti, kad S. Freud teorija čia užima gan svarbią vietą, o dėl visų bėgant metams besiformavusių obsesijų bei neurozių daugiausiai kaltės verčiama būtent santykiams su mama. Apskritai – tėvai yra geriausia ir įdomiausia šios knygos dalis. Šaržuotai, aštriai ir įtraukiančiai pateiktos situacijos iš vaikystės bei paauglystės, taip pat ir vėlesniais metais, kai jo keliai susidurdavo su šeima, prajuokino ne kartą, o kai kurias pasakojimo vietas net ir kelissyk skaitydama nenuobodžiaučiau, gal net atrasčiau tai, kas prieš tai buvo praslydę pro akis. Pats rašytojas buvo žydas, tad visai įdomu tai, kad romane suteikdamas nemažai dėmesio žydams, jų kultūrai, kuriai ir pats priklausė, nevengė sarkazmo bei ironijos. Tokiu atveju suprantama, iš kur kilo visas šaršalas, o P. Roth buvo kaltinamas komunizmo tiesų skleidėju ir antisemizmu. Pavyzdžiui, Aleksandrą traukia išskirtinai tik šiksos (ne žydės), nors jo galvoje nuo pat vaikystės įkalta, kad jis privalo būti tik su savo tautybės moterimis, ką jau kalbėti apie tai, kad šeimoje jis nuolat girdėdavo, jog viskas, kas susiję su gerais dalykais, priklauso žydams, o viskas, kas bloga – gojams. Visgi, kad ir nori pasipriešinti tėvų kontrolei ir tokiems su logika besikertantiems įsitikinimams, pagrindinis veikėjas neretai jaučia prieštarą tarp savo veiksmų bei to, kas buvo kalama į galvą daug metų, atsikratyti savigraužos, ištrūkti iš priklausomybių, kurios nekelia jokių šviesesnių emocijų, ne taip ir paprasta, tad diena po dienos jis kariauja su vidiniais konfliktais, pats sau prieštarauja, elgdamasis tai vienaip, tai visai priešingai, nesėkmingai vis bando suprasti, kur yra jis, o kur – primestos tiesos ar stengimasis bet kokiais būdais pasipriešinti tėvų valiai.

Kažkam tai pasirodys dėmesio neverta, nešvanki ir galbūt žeidžianti knyga, o kitiems (kaip ir man) tai bus juokinga, kandi satyra su įdomiais veikėjais, netikėtais jų atradimais (keletas jų: Aleksandras tiesiog pasibjauri, išsiaiškinęs, kad jo gražuolė meilužė rašo su daugybe klaidų ir tik dabar, išsipasakodamas savo istoriją, suvokia, kad jo tėvas apgaudinėjo motiną su bendradarbe, kas iki tol atrodė visiškai neįtikima). Jei nuoširdžiai, tai pasiskaičiusi kitų atsiliepimus net ir nusivyliau, kai perskaičiusi pusę knygos vis dar nieko ypatingo, kas itin piktintų ar verstų mesti knygą bei įvardinti istoriją kliedesiais, neradau. Matyt, lūkesčiai per daug sukelti buvo.

Beje, yra ir 1972-aisiais sukurtas filmas – Portnoy’s Complaint. Žiūrėti neplanuoju, nes tiesiog netikiu, kad bus įdomus.

Skaitysiu P. Roth ir ateity.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.