10.9. Gail Honeyman „Eleonorai Olifant viskas gerai“


Oi, ta Eleonora. Seniai norėjau, skaičiau kitų atsiliepimus, galiausiai prisiruošiau ją susirasti ir perskaityti, bet nė negalvojau, kad taip ji mane paveiks, tiek visokių minčių ir emocijų sukels. Bet apie viską nuo pradžių.

Eleonora gyvena paprastą gyvenimą. Nuo pat studijų baigimo dirba toje pačioje įmonėje ir atlieka tas pačias pareigas. Per pietus sprendžia kryžiažodžius, stebi bendradarbius, bet su jais stengiasi išvengti bet kokio kontakto. Vakarais – tie patys kryžiažodžiai ir televizorius ar knyga, savaitgaliais šalia minėtų užsiėmimų prisideda ir keli buteliai degtinės. Trečiadieniais – pokalbis telefonu su mama. Jokių draugų, apsilankymų renginiuose, nenumatytų išlaidų. Tačiau Eleonorai toks gyvenimas tinka, ji ir pati sako, kad jai viskas gerai. Tik ar tikrai? Vieną dieną ji tampa nelaimingo atsitikimo liudininke ir praradusio sąmonę pagyvenusio vyro gelbėtoja. Šis iš pažiūros visai nereikšmingas įvykis tampa Eleonoros gyvenimo pokyčių pradžia.

Pradžia sukėlė abejonių, ar ši knyga išties verta visų jai skirtų liaupsių. Eleonora atrodė netgi per daug keista (erzinanti? Atstumianti?), o kai kurios situacijos – lyg iš lėkšto romantinio filmo (meilė muzikantui, kurį tik kartą matė, o mintyse sukurtas ištisas jų bendros ateities paveikslas, apsilankymas grožio salone ar drabužių parduotuvėse, kur konsultantės bando keisti jos stilių). Tačiau pamažu pradeda skleistis tikrasis romano gylis, o kartu – ir kilti pačios įvairiausios emocijos, priklausomai nuo aprašomų įvykių.

Iš vienos pusės, tai knyga apie moterį, kuri buvo vieniša visą gyvenimą. Iš pradžių – su mama, kurios meilės jai neteko jausti, vėliau – einant iš rankų į rankas po skirtingų globėjų namus. Pagirtina, kad autorė nesistengė šokiruoti. Apie blogybes, kurias teko Eleonorai ištverti, rašoma gan abstrakčiai, paminint tik tiek, kiek reikia, kad skaitytojai patys susidarytų bendrą vaizdą. Net ir pats artėjimas prie pagrindinio vaikystės įvykio išsiaiškinimo yra kitoks nei įprasta – čia svarbiau ne faktas (kas įvyko ten, nors nepasakyčiau, kad nustebins, nes romano eigoje jau galima buvo nuspėti tai), o kaip einama prie to – realistiškai lėtai, su daug tylėjimų, pykčio, prieštaravimų (tiesa, vadinamasis plot twist‘as gale buvo visai nereikalingas, paprasčiau buvo galima sugalvoti). Suaugusiojo gyvenimas – dar vienas iššūkis, nes net ir susidėliojus rutiną, kaip galima pastebėti, Eleonora tik apsimeta, kad jai viskas gerai. Vienatvė, nesėkmingas savęs įtikinėjimas, kad ji gali būti ir viena, kad jai visai nesinori būti kvailas kalbas mėgstančių kolegų būryje, savaitgalių leidimas su degtinės buteliais, kad tik kaip nors išgyventų vienišą savaitgalį ir kaip nors sulauktų pirmadienio, kai galės eiti į darbą. Ką jau kalbėti apie pokalbius su motina – sunku nereaguoti į žodžius, tai, kokiu tonu jie pasakomi, tai, kaip Eleonora vėl virsdavo dešimtmete mergaite. Tačiau yra ir šviesioji pusė – knyga spinduliuoja nepaprastą gerumą. Tokią malonią šviesą, kurią jausti skaitant buvo tikrai gera, ypač matant, kaip to reikia pagrindinei veikėjai. Čia tiek gerų dalykų sutelpa: kito prisijaukinimas, gebėjimas kitą priimti tokį, koks jis yra, drąsa kalbėti ir kreiptis pagalbos, pojūtis, kad kažkam esi reikalingas ir rūpi, ir dar daugiau. Šias abi puses autorei pasisekė suvaldyti tiek, kad nesinorėtų paleisti šios knygos iki pat pabaigos.

Man Eleonora Olifant tapo ypatinga tuo, kad kai kuriuose puslapiuose jos mintys visiškai atkartojo manąsias – tai buvo netikėta (jei būtų tikėta, kažin, ar būčiau išdrįsus ją pasiimti), tad tikiu, kad dar ilgą laiką nešiosiuosi šią istoriją su savimi.

O knyga – nebijantiems pasikapstyti po personažų gyvenimą, rasti priežastis, kodėl jie elgiasi vienaip ar kitaip, kur viso to šaknys, pamatyti sąsajas tarp vaikystės patirčių ir to, kaip suaugęs priima tam tikras patirtis. Eleonora nėra statiška, ji keičiasi romano eigoje, bet visi pokyčiai argumentuoti, nesijaučia dirbtinumo, kaip kai kada pasitaiko, pavyzdžiui, kai pasikeitimai vyksta pernelyg staigiai. Man tai netgi išbuvimo knyga – tokia, kai sekamas veikėjos gyvenimas, kartu būnant ir liūdnuose, ir linksmuose ar gėdinguose įvykiuose, bei stebint, kaip Eleonora pamažu eina savęs išvadavimo link. Be moralų, pamokymų, tačiau kai kurias pastraipas taip ir norėjosi pasižymėti dėl jose esančių taiklių minčių. Perskaičius liko geras jausmas, bet kitaip, rodos, ir būti negali.

2 komentarai “10.9. Gail Honeyman „Eleonorai Olifant viskas gerai“

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.