10.19. Charles Bukowski „Arklienos kumpis“


Charles Bukowski kūrybą aptariu jau toli gražu ne pirmą kartą, nes „Arklienos kumpis“ – šeštoji mano perskaityta knyga. Šįkart į rankas paėmiau autobiografinį autoriaus romaną, kuriame galime susipažinti su rašytojo vaikyste ir paauglyste, įžengimą į suaugusiųjų pasaulį. Pasakotojas – Ch. Bukowski alter ego Henris Činaskis, sutinkamas ir kituose autoriaus kūriniuose. Jis auga vienturtis griežto tėvo ir motinos, aidu kartojančios savo vyro žodžius, namuose. Nors ir būdami neturtingi, tėvai svajoja apie tai, kad vieną dieną praturtės, todėl ir savo sūnui liepia bendrauti tik su pasiturinčių šeimų vaikais, nepriklausomai nuo susiklosčiusių aplinkybių stengiasi aplinkiniams kurti klaidingą įspūdį apie savo turtinę padėtį. Kaltinimai, priekaištai, smurtas, kuriuos paaštrina ir Amerikoje tuo metu kilusi ekonominė depresija, tampa Henrio kasdienybe. Matydamas nuolatinę veidmainystę, Činaskiui skiepijamą susikurtą tėvo pasaulį, kuris visiškai skiriasi nuo realybės, kęsdamas nesėkmingus bandymus įsilieti į bendraamžių gyvenimą, susidurdamas su paaugliškais sunkumais (sunkios formos akne, nepopuliarumą tarp merginų), pagrindinis veikėjas po truputį formuoja savo požiūrį į pasaulį, save, ieško vietos po saule.

Tenka pritarti tiems, kurie teigia, kad „Arklienos kumpis“ – viena geriausių (jei ne geriausia) knygų, kurias parašė Ch. Bukowski. Be abejo, daug ko dar nesu skaičiusi, bet atsižvelgiant į kiekį bei tai, kuriuos kūrinius esu skaičiusi, galvoju, kad jau galiu daryti tokią išvadą. Ch. Bukowski nėra vien tik besikeikiantis vulgarus cinikas – jo tekstuose tarp viso to paviršiaus, kuris ir atstumia dalį skaitytojų, glūdi gilūs, taiklūs pastebėjimai, dėl kurių ir mėgstu karts nuo karto pasiimti jo knygas. „Arklienos kumpis“ irgi pateikia ne vieną įdomią (kai kada net ir artimą man pačiai) mintį, ypač kūriniui einant į pabaigą. Vaikystę, brendimo laikotarpį, santykius su aplinkiniais, alkoholio vartojimo pradžią jis aprašo su sau būdinga ironija, tačiau toli gražu nesinori tik juoktis, ironija neretai naudojama (ne tik kūryboje, bet ir realiame gyvenime) kalbant apie nesmagias, niūrias, skaudžias temas. Tekstas įtraukia ne tik dėl rašymo stiliaus, kuris jau pažįstamas iš ankstesnių kūrinių, bet ir dėl paties turinio, jo vystymo. Įdomus, dinamiškas (tai nemenkas privalumas, turint galvoje, kad ne viename rašytojo kūrinyje monotonija pradeda jaustis) pasakojimas, gal į pabaigą jau kiek prailgęs, bet neabejotinai įtraukiantis, skatinantis ir ateity ieškoti dar neskaitytų autoriaus knygų.

„Arklienos kumpis“ – romanas, kurį skaitant galima pamatyti, kas prisidėjo prie Ch. Bukowskio asmenybės formavimosi, daugiau sužinoti apie patį autorių, jo ankstyvuosius gyvenimo metus. Kad ir ne visos skaitytos rašytojo knygos patiko, kad ir kiekis nebūtinai reiškia, kad jau galėčiau įvardinti šį autorių kaip vieną mėgstamiausių, bet visgi kiekvienas perskaitytas jo kūrinys nenumalšina noro po kiek laiko vėl grįžti prie jo kūrybos.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.