„Paskutinė babos Dunjos meilė“ buvo atradimas ne tik man, bet ir nemažai daliai lietuvių skaitytojų. Todėl mane nudžiugino „Totoriškos virtuvės aštrumai“ – ji pasirodė dar įdomesnė, sudėtingesnė ir tamsesnė.
Jau pirmuosiuose puslapiuose aprašomi įvykiai kėlė klausimą: jei dabar rašoma apie tokius dalykus, kas laukia toliau? O gal čia bus kaip koks siaubo filmas, kurio pradžioje parodomas žiaurus įvykis, o po to ilgą laiką nieko nevyksta ir tik likus pusvalandžiui pasirodo visos baisybės? Visgi Rozalinda nesėdi rankų sudėjusi, tad baisėtis ar stebėtis jos sprendimais progų apstu. Būna, kai pagrindinis veikėjas erzina dėl kvailo elgesio ar mąstymo, todėl Rozalindos atveju nepavyksta būti suerzintai. Tai per daug gerai sukurtas personažas. Kiekvienas jos sprendimas paremtas asmeninėmis įžvalgomis, įsivaizdavimais, kad ji daro gera ir sau, ir kitiems, svarbiausias tikslas – nauda. Stiprus, sunkiai palaužiamas charakteris, kuris puikiai atsiskleidžia, kadangi pasakojama iš moters pusės. Neabejotinu privalumu tampa tai, kad neįmanoma pasitikėti pasakotoju, nes Rozalinda viską mato ir vertina savaip, tad šį tą, ko ji nepripažintų ar pateiktų visai kitaip, galima sužinoti tik iš dialogų su kitais, o dalį galimai nutikusių įvykių galima tik mėginti įsivaizduoti iš įvairių užuominų. Be abejo, skaitant buvo pikta, nes aplinkinius dažniausiai paveikdavo Rozalindos manipuliacijos ir reikalavimai. Jokių šviesių emocijų nesuteiks nei veikėjai, nei siužetas – niūru, netgi tragikomiška, daug nemeilės, skausmo.
Aprašomas laikotarpis bei vietos irgi traukė dėmesį. Paskutinieji Sovietų Sąjungos gyvavimo metai, Rusijoje stovintis daugiabutis, vėliau – emigracija. Aprašoma buitis (kelios kartos, gyvenančios viename bute, vaistažolės), įpročiai (šokoladas, alkoholis gydytojams, įvairios naudingos pažintys) pažįstami jei ne iš patirties, tai bent iš pasakojimų, gal todėl viskas atrodo realistiška? Knygos veiksmas vyksta tris dešimtmečius, jų centre – Rozalinda, jos dukra bei anūkė. Stebėti trijulės santykius ir kaip Rozalindos sprendimai (nors galbūt ir kitų?) keitė kiekvienos gyvenimą bei ateitį, buvo nejauku. Kaip ir minėjau, skaitydama galvojau, o kas bus toliau, jei jau dabar viskas skamba labai nekaip. Tiesa, ši knyga nėra pasmerkta tapti nelaiminga, graudžia istorija dėl savo pasakojimo tono, plačiai vartojamo sarkazmo, humoro, kuris, atsižvelgus į aplinkybes, kartais net kaltę sukeldavo, kad juokinga, nors iš tiesų tai visai ne.
Tekstas įtraukia, skaityti įdomu, tik po kulminacinio lūžio truputį atslūgo susidomėjimas, nes pokytis man ne itin patiko. Bet nepaisant to, ši knyga neabejotinai verta dėmesio.
Mano knygų pasaulis 