13.41. Alex Schulman „Išlikusieji“


„Išlikusieji“ – tai bene labiausiai patikusi knyga iš tų, kurias skaičiau vasarą. Jei būčiau rašiusi chronologiškai, tai šią būčiau aprašiusi prieš E. Frank ir J. Tumasonytės knygas, tačiau nesu tikra, kada pasirodys naujas įrašas, tad noriu, kad kol kas paskutinė aprašyta būtų būtent „Išlikusieji“. Mažos apimties romanas pasakoja apie tris brolius, jų vieną vaikystės vasarą su komplikuotais tėvais bei trijulės susitikimą praėjus dvidešimčiai metų, mamos mirties proga. Visiškai vieno prisėdimo knyga, pati ją dėl karščių skaičiau ilgokai, galbūt dėl jau minėtų karščių, kuriais nesižaviu, ne iš karto pamačiau pasakojimo ir gerumą. Bet kai jau nušvito galvoje, tai supratau, kad nebesvarbi ir pabaiga (finalinės paslapties atskleidimas nė nebuvo būtinas, netgi kažkiek nuvylė), nes pasakojimas jau turėjo viską, ko man norėjosi.

Lėtokas pasakojimas, kuriame įvykių nėra daug, todėl verčiant puslapius net ir nustojau laukti kažkokios kulminacijos. Labai įdomūs veikėjų tarpusavio santykiai, vaikų nebylus pasidalinimas tam tikrais vaidmenimis šeimoje, nepatikimų tėvų elgesys. Jei būna atvejų, kai pasakojimas vaiko akimis nei kažkuo reikalingas, nei pagrįstas, šįkart būtent toks pasirinkimas atrodė kaip viena iš knygos stiprybių. Daug vasariško, nostalgiją keliančio nerūpestingumo, kurį, atsižvelgiant į aplinkybes, būtent taip perteikti gali tik vaikai. Tik vaikas gali ramiai pasakoti apie vis pagurkšnojančius alkoholį tėvus, bet ramiai, lyg tai būtų norma, įprasta dienos dalis. Dar nėra to šleikštulio, kuris kyla žiūrint į geriančius tėvus (ar vieną jų), sulaukus paauglystės amžiaus. Dar nėra moralų ir svarstymų, kas būtų, jei jie negertų ir kokį santykį tuomet jie visi turėtų. Vaikas vien tik stebi, o stebint atskleidžia veikėjų elgesio priežastis, tą trapų ryšį ir nenuspėjamą atsaką, kurį pasakotojas norėtų įspėti kas kartą, kad tik kuo mažiau liktų įskaudintas. Dabartyje suaugę personažai irgi įdomūs. Nekalbėję apie praeities nuoskaudas, dabar atskleidžia tą tikrovę, kurią kiekvienas matė, apie skaudulius ir negebėjimą įvertinti, kaip kitam sekėsi išgyventi vieną ar kitą įvykį, tėvų šaltumą, patyčias ar dar ką nors. Tiek mažai teksto, bet sutelpa daug. Ir neslėpsiu, kadangi šis bei tas buvo artima (situacijos nepažįstamos, labiau santykiai ar bendra nuotaika), tai skaityti buvo tik dar įdomiau. Liūdna, skaudi, melancholiška, stipri emociškai.

Paprastume slypi gėris, ši knyga – vienas iš to įrodymų.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.