Vienuolika

Vis dar rašau kiekvienąsyk, kai užverčiu knygą. Rašau taip, kaip pavyksta, apie tai, kas tuo metu sukasi galvoje. Gali būti, kad po savaitės plėtočiau visai kitas temas ar pusę teksto ištrinčiau. Kaip ir gyvenime graužiu save, kad tikrieji mano atsakymai į tam tikrus klausimus galvoje susiformuoja pavėluotai, praėjus kuriam laikui nuo pokalbio pabaigos, taip ir su knygomis – kai kurie akcentai susidėlioja tik praėjus daugiau laiko. Tačiau tai, kad į knygą galima pažvelgti iš pačių įvairiausių perspektyvų, yra vienas iš labiausiai žavinčių dalykų. Pakanka perskaityti keleto skaitytojų išsamesnius komentarus apie konkrečią knygą, kad pasimatytų, kaip mūsų asmenybės, patirtis, kasdienybė, gyvenimo tuometinė situacija leidžia visiškai skirtingai įvertinti tą patį tekstą. Todėl jau seniai skaitomuose atsiliepimuose apie knygas ieškau ne vertinimo įdomi/neįdomi, o kuo skaitytojui ji patiko arba ne. Nes tai, kas vieno visai nesužavi, kitam gali būti metų knyga. Nors nereikia ir kitų skaitytojų, užtenka manęs pačios. Pavyzdžiui, prieš aštuonerius metus Roy Jacobsen knygos tikrai nebūtų papuolusios tarp metų geriausių (trečioji dalis vis dar laukia!), nes sakyčiau, kad pernelyg ramios ir nuobodžios, o skaitydama „Mažą gyvenimą“ būčiau priverkusi upelį ašarų. Ir dabar ašaroju skaitydama, bet paveikia visai kitokio pobūdžio veikėjų situacijos.

Šįvakar medituodama ties šiuo tekstu, kuris pasirodys rytoj, birželio 14-ąją, vienuoliktojo tinklaraščio gimtadienio proga, pagalvojau, kad pastaraisiais metais man skaičiai buvo ir tebėra svarbūs. Man patinka pažiūrėti, kiek ir ko perskaičiau prieš mėnesį ar praėjusiais metais. Pats skaičius, nesvarbu, kokio dydžio bebūtų, man tampa įrodymu, kad kažką nuveikiau laisvalaikiu tais laikotarpiais, kai atrodydavo, kad tik dirbu, valgau ir miegu. Ir ne, miego valandų pavogti skaitymui nepavyksta, nes užsnūsti galiu ir nebaigusi puslapio, nepriklausomai nuo to, kokio įdomumo knygą beskaityčiau. Taip pat peržvelgdama, ką skaičiau, kiek iš jų paliko stiprų įspūdį, o kiek – ne, irgi kartais padarau tam tikras išvadas sau. Kitas svarbus skaičius – namuose esančių knygų. Šiandien (nes ryt jau gali padidėti) vien neskaitytų nuosavų knygų yra 63, o tai yra didokas kiekis man ir mano dabartiniams namams. Net „Goodreads“pasidariau žymę/lentyną, kad matyčiau, kiek nuosavų neskaitytų knygų turiu, nes kaskart matydama skaičių galiu priminti sau, jog dar vienos knygos pirkti tikriausiai nereikia. Tiesa, yra ir skaičių, kurie priverčia nebent gūžčioti pečiais. Pavyzdžiui, tikrai nesiverčiu per galvą, stengdamasi perskaityti kuo daugiau knygų. Štai gegužę perskaičiau 9 knygas, o per pusę birželio įveikiau tiktai 50 puslapių turinčią poezijos rinktinę. Na, ir suprantu, kad trečią savaitę skaitysiu tą patį romaną, kas man pačiai yra kiek ilgokas laikotarpis (nemėgstu taip ilgai skaityti vienos knygos), bet dabar toks etapas, tad telieka išlaukti. Bet tai, kad matematika man svarbi, visai nestebina, nes nuo pat senų senovės mėgau visokius sąrašus darytis, planus ir tikslumą, o tai, kad toli gražu ne visada sekasi suplanuoti ne tik skaitinius, bet ir patį gyvenimą, yra visiškai natūralu (bent jau man).

Tuo ir užbaigsiu savo buitinę filosofiją. Be torto ir ledų, bet vis tiek džiaugiuosi šia sukaktimi. Vienuolika yra puikus skaičius tokiam įpročiui/pomėgiui/hobiui.